Vladas Braziūnas

kiek daug ten ant kalno rùdenio kiek aukso ant kalno rudẽnio nebaisiai tas kalnas beliūdina neaukštas – it šaukštas ant delno pilkai papūslėjusio, žybsi tik lyg kas būt adatėlėm, patinęs lyg trykšta krauju, lyg šypsosi tavo krūtys prie mano krūtinės