Vladas Braziūnas

Iš garsiakalbių garsiai kalba praeitis Kokia praeitis? Ir – kalba ką? Ne. Dar kartą: iš garsiakalbių dainos jos yra mano atminties dalis Taigi jokia ten praeitis, o dalis mano vegetacinio srauto kurs many darbuojasi vìsad man sąmoningai nedalyvaujant Kaip nepoetiška! Na gerai: Kai naktį žengiu žingsnį mūsų priemiesčio asfaltu tas suyra sutrupa ir nuotrupos kyla ir mėnesienoj mirga kaip balsas, kurio nebėra bet many amžinai gyvens dalyvaus nebūty, sakydamos: sueikit, jūs visi juokdariai, pasiklausykit ką patys kurstot – slėpti ją privalai, savo meilę Privalai slėpti poezijos eilutėse slėpti ją privalai tik tada ją atversi tik tada ji bus nepamainoma Kaip pseudopoetiška! Na gerai, tarkim trumpai drūtai: Praeitėju, todėl esu