Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys


The Speckled Cock’s Offering

wrinkled hanging crags, with trembling lips of dense-waved autumn clouds nibble mountain pines with tiny shrines just below their necks it would suffice for a bird sanctuary the flying tiny creature, in its eyes alternating rhythm a thin shirt slipped off the shoulder and through the knit patterns young breasts doesn’t move, quieted, in one’s reddish beak an olive branch pale goddess of night, afraid of the moon’s gloomy split-tongued beams blow into the marble, even the dead will heal even the two of us: they watch with seductive shy eyes sad as linden dew wild woods without clearings wild beasts chasing wild animals I feel comfortable here uninvited, not expected born - who knows, but the dead – a true wild thing the pigeon did not bring news, a falcon took its place moved the dragon in the passage, terribly home-made—from a fairy tale hands to unfold a horseshoe to hold the head’s world you will cut one off— the world will lurch and beneath the feet a stone will mold over the way blood of the fruit of the vine accidentally spills the falcon will live again as a mottled cuckoo the traveler cuckoo, dishevelled, the hunting cuckoo will land on the hard arms of the appletrees to count the years, would grasp in hooked talons fragile and hard to swallow as a scab, good, silvered already sent by their father to gather them, to pick the fallen aleliumas as they rattle turned back into blossoms, into buds of shells, into a root near the stone path nuzzles into the roots to the stone path pressed by me, inscribed with symbols and languages I was of resonant space filled with the echoings of young me and the spring from under the stones in sacred darkness beneath the vaulted sky of Gechard with one, unflickering near another cloud temple the sun suddenly rolled away overflowing with flashes of blood autumn’s speckled head with the surprised one, the general

Lithuania–Armenia–Lithuania, 2012.X.19–XII.26



Vladas Braziūnas


raibojo gaidžio aukojimas

raukšlėtos kãbančios uolos, virpančiom lūpom rupšnoja kalnapušes tirštavilniai rudenio debesys su šventyklėlėm pakaklėse pakaktų paukščių šventyklon skrendančio gyvulėlio akyse besimainančio ritmo plonyčiai marškiniai nuslydę nuo pečių ir pro mezginėlius matyti jaunos krūtys nekrusteli nurimusios, vienõs rausvam snape alyvmedžio šakelė blyški naktinė deivė, bijanti blausių mėnulio spindulių skeltaliežuvių papūsk į marmurą, atgis ir žuvę jau mudu: žiūri gundančiom droviom akim gailiom kaip liepžiedžių rasa laukiniai miškai be jokios laũkymės laukiniai žvėrys gainiojas laukinius gyvulius čia jaukiai jaučiuos neprašytas nelaukiamas gimęs – kas žino, bet miręs – tikras laukinis karvelis žinios neatnešė, perėmė sakalas perė́jo pérėjoj slibiną, baisiai naminį – iš pasakos rankos atlenkti pasagą galvos pasaulį laikyti nukirsi vieną – pasaulis pasvirs ir po kojom akmuo apgliaumės kaip nuo vynmedžio vaisiaus kraujo, pralieto netyčia sakalas vėlei atgis į raibąją gegę gegę keleivę, tūbuotąją, gegę medžioklę leisis ant rankų kietų obelinių skaičiuoti metų, kibiai suimtų į riestąjį nagą dužių ir sprangių kaip šašukai, gerai, sidabruoti jau siuntė tėvas jų paraškyti, krituolių parinkt aleliumo, kaip žvanga į žiedą atvirtę, į sprogėlę tūto, į šaknį prie akmenio tako mano išminto, ženklais ir kalbom išrašyto aidinčios erdvės buvau pilnos aidinčio jauno manęs ir šaltinio iš po akmenų šventoje tamsoj po skliautuotu Gechardo dangum su viena, nemirksinčia prie kitos debesų šventyklos saulei ūmai nusiritus pasruvusi kraujo blyksniais raibo rudens galva su nustebusia, ãpskrita

Diližanas–Ahartinas–Diližanas–Dsehas–Diližanas–Vanadzoras–Jerevanas–Fabijoniškės–Vilnius–Fabijoniškės, 2012.X.19–XII.26

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 128–129.