Magnus Ducatus Poesis: surmounting boundaries

Poet and translator VLADAS BRAZIŪNAS is interviewed by EUGENIJUS ALIŠANKA, the editor-in-chief of „Vilnius“ literary magazine

Eugenijus Ališanka. According to the press, “with the centuries-long official and cultural relations between Lithuania and Belarus in mind, the Grand Duchy of Poets (Magnus Ducatus Poesis) of both countries was founded in Minsk.” You were introduced as the “spiritual father of the idea”. Could you expand on how the idea was born?

Vladas Braziūnas. As we all know, the press writes about what it overhears. Sometimes it writes about what it understands, having heard with one ear only. That is what happened with the piece of news from Baltic News Service that you have quoted, which circulated in various media. Minsk is important here, and we will talk about it later.

But let us start from the title, Magnus Ducatus Poesis. It means the Grand Duchy of Poetry, not of poets. In the comments section of the Internet paper bernardinai.lt, one reader even claimed that poets were suffering from delusions of grandeur, and that probably Minor Duchy would suffice. It would be enough for poets, but not for poetry. Poets are small, but poetry is big. The power lies with poetry, and not with us. And something else: Magnus Ducatus Poesis is in no way a joint effort of Lithuanian and Belarusian poets. Taking a broader view that is also directed to the future, I would define it like this: it is a community of Lithuanian, Belarusian, Latvian (and Latgalian), Polish, Russian and other (including the ethnic minorities of these countries) poets and poetry translators, musicians and painters, other artists who are close to poetry, and critics, founded on the basis of aesthetic and ethical values, as well as, according to Vanda Zaborskaitė, on the basis of “republican ideas of freedom and tolerance, and values of personal dignity and civil duty of the Grand Duchy of Lithuania”.

The prehistory of the idea is long and natural. From an interest in your neighbours’ poetry, from a living relationship with that poetry and its writers (which arises from long years of translating this poetry into Lithuanian), you start feeling a certain affinity, and recognising the hard-to-describe poetic dialect of a large European region. You start to feel you are a resident of this land, and you see that another resident, too, is very much like you. You feel that he or she too, feels it, notices it, and tries to give it a name. We did not want to strain anything here; we did not harbour any plans or ambitions to actualise history. It simply happens that this region of the poetic dialect coincides approximately with former possessions of the Grand Duchy of Lithuania. That is why the allusion made by Magnus Ducatus Poesis looked so convenient, natural and binding. Soon an explanatory component in the title emerged: surmounting boundaries.

E.A. Magnus Ducatus Poesis was founded at the Lithuanian embassy in Minsk. In view of the political situation in Belarus, it is not difficult to understand why at an embassy. But why in Minsk, of all places? In the history of the Grand Duchy of Lithuania, Minsk never played a key role; or did it?

V.B. The very idea incorporated in the name was hovering in the air (not yet in Latin, though). And when this name was pronounced on the evening of 7 February 2006, it was taken up by everybody and accepted as everyone’s. Yes, it happened at an informal reception at the Lithuanian embassy in Minsk. We were chatting, and then, after a while … Petras Vaitiekūnas, the ambassador at the time, sensed our serious intentions immediately, and the next day we were at the embassy again with the Belarusian poet Andrei Khadanovich, this time with a purpose. We browsed through our written visions, rendering them together into business language, with forecasting and calculations. The ambassador suggested that the first official public introduction of Magnus Ducatus Poesis could take place in Minsk on July 6, at the commemoration of Lithuanian Day of Statehood. That is how Minsk appeared in the foreground.

E.A. And yet, if I understand correctly, Magnus Ducatus Poesis embraces more than just bilateral cultural relations between Lithuania and Belarus. Poets from Poland, Ukraine and Russia also took part in the project. What are the duchy’s prospects? Will it remain just an annual embassy event with a nice-sounding title? Or does it have any bigger ambitions?

V.B. It is not a bilateral matter, I hasten to say without even reading this question. That is especially important. In the first poetic-musical action of Magnus Ducatus Poesis, the co-authors were really very different. They included Uladzimer Arlov, Andrei Khadanovich and Maria Martysevich from Belarus, Barbara Gruszka-Zych and Romuald Mieczkowski (a member of the Lithuanian Writers’ Union residing in Warsaw) from Poland, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas and Kornelijus Platelis from Lithuania, the Russian Georgi Yefremov (a member of the Lithuanian Writers’ Union), and Oleh Kotsarev and Dmitro Lazutkin from Ukraine. We translated each other’s poetry into our own languages, and those poems and translations of them, arranged and read by both their authors and the translators, formed the foundation of the whole event. (I must add that Birutė Jonuškaitė, who translated the poems by Barbara Gruszka-Zych, was not present in Minsk.) What is most important is that it was not just a poetry soirée, where poets from different countries read a poem or two, with translations of them, and with the reading accompanied by musical interludes. The aim was, and we achieved it, to present Magnus Ducatus Poesis to a select audience (diplomats from various countries residing in Minsk, and Belarus’ elite in art and culture) in one event of music and poetry, a work brimming with life and improvisation, a poly-logical concord. There was a poetic dramaturgy to the event: from the Babel of poems resounding, in a certain order, at the same time and in their original languages, there emerged the word of poetry, a word that could be heard and understood by everyone. Music enveloped the sound of poetry, and intertwined with it. From allusions to the folk art of the nations of the region, it moved to free avant-garde improvisation. The action started and ended with music, but it did not stop (only the pauses in the music were silent), and throughout the whole event music was conversing with poetry, reading it, and listening to it. Therefore, we can say that it was a great success by the (multi)instrumentalists Todar Kachkurevich (Belarus), Algirdas Klova (Lithuania) and Valdis Muktupāvels (Latvia). Their playing, as well as Rūta Muktupāvela (Latvia) singing in Latgalian, flowed like some magical magma, fusing everything into one. I am not talking here in my own words, so much as in those of the people who saw and heard us on that afternoon. I am also quoting participants in the event (those who were interviewed by the media). The reality exceeded their expectations.

Our immediate plans include publishing the first Magnus Ducatus Poesis almanac, with a video and audio CD (Belarusian film-makers made a video of the event, the embassy acquired the film contributed it to our book). Next year a similar event will be held in Ukraine, or maybe in Poland. We are not avoiding Lithuania, of course. This year we planned an event in Minsk, and a larger one in Vilnius; but unavoidable organisational difficulties (related to the changes in the government in Lithuania) prevented us from carrying it out. Among the participants, we did not see the Lithuanian poet Tomas Venclova (who lives in the USA), the Ukrainians Yuri Andrukhovich and Andri Bondar … And yet I am mentioning them because they have done a lot for the cause of communication between poetries, and for Magnus Ducatus Poesis, and we link the future of our community with them.

We can see vast areas of activity. We can see what should be done; translating and propagating the community of the poetic and, in general, artistic culture of this broad Central European region; highlighting the authentic directions, phenomena and personalities of each of these cultures, including the ethnic minorities of these countries, as the common identity of the region and as a polyphony of individual identities, aiming at their dispersion inside and outside the region; encouraging and stimulating the region’s multidirectional cultural cooperation; activating external (European and global) cultural exchange, raising the international competitiveness of this culture in general, and poetic culture in particular; and enhancing the culture of poetry translations, and the prestige of the translators translating the poetry of the nations of the region, both inside and outside the region. It may sound abstract, yet behind these abstractions we see meetings, festivals, conferences and publishing (including e-publishing) in different countries every year … God give us good health and time to keep our promises. And that the number of “us” grows. There have emerged among us not only valiant poets, translators and other artists, but also swift and resourceful management enthusiasts. I, personally, am far from that. That is why we are looking for friends and sponsors, media sponsors among them; and, therefore, we are casting hopeful looks in the direction of The Vilnius Review magazine.

E.A. What is a grand duchy without a grand duke? When will his name be announced?

V.B. Not before the duchy is established de jure. When Magnus Ducatus Poesis is in control of its borders and is recognised by the world.


The Vilnius Review: New Writing from Lithuania. – 2006. – autumn / winter. – no 20. – P. 96–99. - http://test.svs.lt/?Vilnius;Number(171);Article(3988);


Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika


Poetas ir vertėjas VLADAS BRAZIŪNAS atsako į „Vilniaus“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus EUGENIJAUS ALIŠANKOS klausimus

Mielas Vladai, kaip rašė spauda, „prisimenant šimtmetinius Lietuvos ir Baltarusijos valstybinius ir kultūrinius ryšius, Minske įkurta abiejų šalių Poetų Didžioji Kunigaikštystė (Magnus Ducatus Poesis)“. Pats esi pristatomas kaip „idėjos dvasinis įkvėpėjas“. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip gimė ši idėja?

Spauda, kaip žinom, parašo – ką nugirsta. Kartais – kaip, viena ausim nugirdus, supranta. Šitaip bus atsitikę ir Jūsų cituojamame BNS (Baltijos naujienų tarnybos) pranešime, įvairios žiniasklaidos paplatintame. Minskas čia svarbus, apie jį pakalbėsim. Dabar pradėkim nuo pavadinimo. Magnus Ducatus Poesis. Taigi ne poetų, o Poezijos Didžioji Kunigaikštystė. Internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ komentarų skyrelyje vienas skaitytojas net pareiškė, esą poetai susirgę didybės manija – gal užtektų jiems ir Mažosios Kunigaikštystės. Poetams užtektų, poezijai – ne. Poetai yra maži, poezija – didelė. Jos yra valdžia – ne mūsų. Ir dar. Magnus Ducatus Poesis jokiu būdu nėra koks „abiejų šalių“, koks dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos poetų stumtraukis. Žiūrėdamas plačiau ir kiek į ateitį, mėginčiau brėžti taip: Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainiečių bei kitų (įskaitant ir šių šalių tautines mažumas) – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų, meno kūrėjų ir kritikų bendrija, kuriama siejant save su estetinėmis bei etinėmis vertybėmis, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais tarus, „su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis“.

Idėjos priešistorė ilga ir natūrali. Iš domėjimosi kaimynų poezija, iš gyvo santykio su ja ir jos kūrėjais – tą poeziją ilgus metus verčiant lietuvių kalbon. Pradedi žmogus justi tam tikrą bendrystę, atpažinti sunkiai nusakomą didelio Europos regiono poetinį dialektą. Pasijunti šios žemės gyventojas, pamatai, jog ir kitas šios žemės gyventojas vis dėlto yra daug kuo panašus į tave patį. Jauti, kad ir jis tai jaučia, pastebi, stengiasi vardyt. Nieko specialiai nenorėjom pritempinėti, nepuoselėjom jokių istorijos aktualinimo užmačių ar ambicijų. Tiesiog jau taip yra, kad tas poetinio dialekto regionas daugmaž sutampa su kadaisinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis, užtat aliuzinis Magnus Ducatus Poesis pavadinimas pasirodė parankus: natūralus ir stipriai siejantis. Greitai radosi ir paaiškinamasis pavadinimo sandas – ribų įveika (преодоление граней).

Magnus Ducatus Poesis buvo įkurta Lietuvos ambasadoje Minske. Turint omeny politinę Baltarusijos situaciją, galima suprasti, kodėl ambasadoje. Tačiau kodėl Minske? Juk Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijoje Minskas niekada nevaidino svarbiausio vaidmens?

Pati idėja, įkoduota pavadinime (tiesa, dar ne lotyniškame), sklandė ore. Ir 2006-ųjų vasario 7 d. vakarą, vos tik tą pavadinimą ištarus, jis buvo pagautas, visų pasiimtas kaip savas. Taip, tai buvo Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske, per neoficialų priėmimą. Laisvai šnekučiavomės, ir žodis po žodžio... Tuometinis ambasadorius Petras Vaitiekūnas iškart pajuto rimtas intencijas, ir rytojaus dieną su baltarusių poetu Andrejumi Chadanovičium (Андрэй Хадановіч) jau vėl sėdėjom ambasadoje, dabar specialiai, jau sklaidėm rašytines savo vizijas, drauge vertėm jas dalykinėn kalbon, prognozavom, skaičiavom. Ambasadorius pasiūlė, kad pirmas viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas ir galėtų būti čia, Minske, liepos 5-ąją, minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Taip Minskas ir iškilo į pirmą planą.

Ir vis dėlto, jeigu teisingai suprantu, Magnus Ducatus Poesis aprėpia daugiau negu dvišalius Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius ryšius. Šiame projekte dalyvavo ir poetai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Kokios Kunigaikštystės perspektyvos? Ar ji neliks „ambasados kasmetiniu renginiu“ su skambiu pavadinimu, ar ji turi didesnių ambicijų?

Kad ne dvišalis reikalas, pasiskubinau pasakyt šio klausimo nė neperskaitęs: itin svarbu. Pirmajame Magnus Ducatus Poesis poetiniame-muzikiniame vyksme jo bendraautorių tikrai buvo įvairių: baltarusiai poetai Uladzimeras Arlovas (Ўладзімер Арлоў), Andrejus Chadanovičius ir Maryja Martysevič (Марыя Мартысевіч), lenkai Barbara Gruszka-Zych ir Romualdas Mieczkowskis (Romuald Mieczkowski, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dabar gyvenantis Varšuvoje), lietuviai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir Kornelijus Platelis, rusas Georgijus Jefremovas (Георгий Ефремов, Lietuvos rašytojų sąjungos narys), ukrainai Olehas Kocarevas (Олег Коцарев) ir Dmitro Lazutkinas (Дмитрo Лазуткин). Vertėme vieni kitų eilėraščius į savas kalbas, tie eilėraščiai ir jų vertimai, savaip komponuoti ir autorių bei vertėjų (tiesa, Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščius vertė Birutė Jonuškaitė, Minsko vyksme nedalyvavusi) skaitomi, ir buvo viso vyksmo pagrindas. Vis dėlto (svarbiausia!) tai nebuvo koks poezijos vakarėlis, atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais. Siekta – ir pavyko! – Magnus Ducatus Poesis pristatyti rinktinei publikai (Minske reziduojantiems įvairių šalių diplomatams bei baltarusių meno, mokslo, kultūros elitui) vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Poetinė vyksmo dramaturgija – iš vienu metu tam tikra tvarka visų savomis kalbomis skambančių eilėraščių Babelės imasi, lukštenasi poezijos žodis, jau visų įmanomas išgirsti, suvokti. Poezijos skambesį gaubia, į jį pinasi muzika, nuo aliuzijų į šio regiono tautų liaudies kūrybą pereinanti į laisvas avangardines improvizacijas. Muzika vyksmas prasidėjo ir juo baigėsi, bet muzika netilo (tyla buvo tik muzikinės pauzės) ir per visą vyksmą, kalbėjosi su poezija, ją skaitė, jos klausėsi. Užtat galima sakyti, kad čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kačkurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Valdis Muktupāvels, Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Rūta Muktupāvela, Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma. Čia kalbu ne tiek savo žodžiais, kiek tą popietę mus regėjusių, klausiusių žmonių (antai Minsko lingvistikos universiteto profesorius Jurijus Stulovas (2006.IX.31): „It was such a great idea to organize the poetry event“). Pagaliau ir pačių vyksmo dalyvių (tarkim, klausinėtų žiniasklaidos). Jų lūkesčius realybė pranoko.

Tarp artimiausių planų – išleisti pirmąjį Magnus Ducatus Poesis almanachą su kompaktine vaizdo ir garso plokštele (baltarusių kinematografininkai vyksmą ambasadoje filmavo, ambasada filmą įsigijo ir mūsų knygai dovanoja), kitąmet panašų pasirodymą surengti Kijeve, Minske ir Vilniuje. Lietuvos, žinoma, nevengiam, net šiemet buvom planavę tokį vyksmą rengti Minske, o didesnį Vilniuje, deja, neišvengiami (susiję su valdžių kaita Lietuvoje) organizaciniai nesklandumai to padaryti neleido, tarp dalyvių neišvydome, sakysim, lietuvių poeto (gyvenančio JAV) Tomo Venclovos, ukrainų Jurijaus Andruchovičiaus (Юрій Андрухович), Andrijaus Bondaro (Андрій Бондар)… Vis dėlto miniu juos todėl, kad jie Magnus Ducatus Poesis, o ir apskritai poezijų bendravimo labui jau yra nemažai nuveikę, su jais siejama ir mūsų bendrijos ateitis.

Matom didelius veiklos plotus. Matom, ką reiktų daryti. Verti bei skleisti šio plataus Vidurio Europos regiono poetinės bei apkritai meninės kultūros bendrumus, ryškinti kiekvienos šių kultūrų – taip pat ir šalių tautinių mažumų kultūrų – autentiškas kryptis, reiškinius bei asmenybes – kaip bendrą regiono tapatybę ir kaip atskirų tapatybių polifoniją, siekiant deramos jų sklaidos regiono viduje ir išorėje; skatinti bei dinamizuoti šio regiono įvairiakrypčio kultūrinio bendradarbiavimo vyksmą; aktyvinti išorinius (europinius bei pasaulinius) regiono kultūros mainus, kelti šios kultūros, ypač poetinės, tarptautinį konkurencingumą; kelti poezijos vertimų kultūrą, vertėjų, verčiančių šio regiono tautų poeziją tiek regiono viduje, tiek ir už jo ribų, prestižą. Skambėtų lyg ir abstrakčiai, bet už tų abstrakcijų regim ir susitikimus kasmet kitose šalyse, festivalius, konferencijas, leidybą (taip pat elektroninę)... Duokdie mums sveikatos ir laiko tesėti. Ir kad tų mūsų būtų daugiau. Kad iš tų mūsų rastųsi kuo šaunesnių ne tik poetų, vertėjų ir kitų menininkų, bet ir eiklių, sukrių vadybos entuziastų: pats toks toli gražu nesu. Užtat ieškom draugų, rėmėjų. Taip pat ir informacinių rėmėjų. Viltingai žiūrim ir „Vilniaus“ žurnalo pusėn.

Kokia Didžioji kunigaikštystė be Didžiojo kunigaikščio... Kada išgirsime jo vardą?

Ne anksčiau, nei Kunigaikštystė bus įkurta ir de jure. Kai Magnus Ducatus Poesis pati kontroliuos savo sienas ir bus pripažinta pasaulio.


Вильнюс: Литературная панорама Литвы. – 2006. – зима / осень. – № 172. – С. 108–111; The Vilnius Review: New Writing from Lithuania. – 2006. – autumn / winter. – no 20. – P. 96–99.