Vladas Braziūnas
po tvano lygumoje
ubagas kruopas paberia
šėtonais keikiasi niršta
Babilonas šnekina Babelę
greičiau susirodytų pirštais
kol Babelė ne amazonė
nupjautakrūtė belytė
zekas išeina iš zonos
užanty nešas pelytę
kad vir vir vir šmirinėtų
paleisk po atmintį seną
plyšelių urvelių, jei nieko
nebėr, kas dar pakutena
surik, nebijok, dar moki
kalnas vejasi pelę
ubagas paberia kruopas
kalnas verčias per galvą
o mums beliko ne kas
tik atmaišyti kalbas
Fabijoniškės, 2003.I.25–27
Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 15.