Vladas Braziūnas

te jis suranda kryžių ne namuos paieško duonos plento akmenuos dantis atkanda, pižama nudryžus te būna jam baisiau negu paryžius paryžius alkanas, pašerkim jį, bet – kuo? pėdoj ėriuko užterštas vanduo ir verkia erkės: kraujas neskanus pasiųskim jam nesenstančius sapnus paminklų kaukės, žmonės-taikiniai pasvirdami kančion arba atakon labanaktis, vaikučiai, dailiai sakom ko svaičioji, jei pats tekariavai žydrų vaikų paklaikusiuos sapnuos žinojai – už tatai nedovanos