Vladas Braziūnas
riba
tą mėlyną lėtą akimirką sniegui
pirmajam prabundant iš aklino nieko
tauta, begyvenus už šiaurės, už vėjo
nustėrus žiūrėjo, kaip debesys vėrės
dangaus amžinybei, ne vietai, ne laikui
ir žvėrys senų inkunabulų taikiai
per vandenis žengė į miego šalis
akmuo ant akmens, kurio kartą neliks
ūmai suspurdėjo ir leidos pavėjui
ir vėjas bekryptis ligryt naktinėjo
po mėlyno sniego akimirką lėtą
neskirtą likimo, beribę, bevietę
Fabijoniškės–Maskva–Radviliškis–Fabijoniškės, 2007.VIII.5–19
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 178.