Vladas Braziūnas


Перевод с литовского: Валерий Изегов

<br/>акваманила

взгляд мой в точности умершей матери взгляд когда вижу я как мои дети едят когда вижу как досыта дети едят понимаю она нас любила ее тень подползает собакой к рукам и скуля на коленях пушистым клубком замирает без силы и однажды иссякнут запруды и высохнет вовсе земля и пройдут перед взором угасшим ее чередою унылой луг калужниц и детская шейка щегла и остылый бурт проросшей картошки тенета сплетенные в ряд плесневеющий погреб сойдеш не вернешься назад и щегол в красной шапочке помнишь о нем не забыла невиновны скоты окровавленным хлебом хрустя завязалася жизнь это значит что было то было были б руки твои я готов их лизать у тебя моя мертвая мать моя светлая акваманила

1995.VIII.26

Вильнюс. – 1996. – Март–апрель. – С. 44.


Vladas Braziūnas

akvamanilė

mano mirusi motina žvelgia iš mano akių kai aš sotinu savo vaikus ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus man aiškėja, kaip ji mane myli jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva upių tvankos išsenka ir kartą išdžius mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

1995.VIII.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.77;
Dialogas. – 2000. – Gegužės 5. – P. 8. – Iliustr.: R.Milukienės pieš.;
Literatūra ir menas. – 2003. – Gegužės 2. – P. 1. – Iliustr.: Alfonsas Žvilius. Iš triptiko „Fragmentai”. - Prieiga internetu: http://services.tvk.lt/culture/lmenas/?leid_id=2948&kas=stra...
Ant Tavo rankų supasi gerumas: Lietuvių poetų eilėraščiai apie Motiną / Sudarytojas Julius Jasaitis; dailininkas Rimantas Dichavičius. – Vilnius: Andrena, 2005. – P. 66.

Elena Baliutytė


The Citizen of the Empire of Poetry


Vladas Braziūnas’ collection of verse Vakar yra rytoj (Yesterday is Tomorrow) consists of new works, and verse selected from his eight books: from three collections from Soviet times (Slenka žaibas, 1983, Voro stulpas, 1986 and Suopiai gręžia dangų, 1988) and from Užkalbėti juodą sraują (1989), Alkanoji linksniuotė (1993), Užkalinėti (1998), Ant balto dugno (1999) and lėmeilėmeilėmeilė (2002). Though Braziūnas’ life (he was born in 1952) exteds across several “time zones”, which conditionally could be called Moscow, Lithuanian and European time, there are not many signs of historical time in his work, because he usually speaks about the past, unfinished poetic time, which goes back to mythology, to the archetypal beginnings of “Great Time”. Attention to ethnicity, the tradition of folk art, is one of the most individual components of this poetry, which in the present “European time” has acquired new colours and meanings.

The collection Vakar yra rytoj presents Braziūnas as a distinct poetic individuality, recognised since his very first collection. On the other hand, the spirit of time in this poetry is also alive: in the collections from Soviet times it was expressed in indirect language, during the years of the Sąjūdis movement in a polemical manner, and in the latest poems it is expressed in new themes, in a different model of verse, and even the metrics of the works. The places of many poems coincide with the spaces of international poetry forums (though a short time ago the poet said in an interview that he usually wrote verse in his own country, in his own environment). Does that mean that the “ethnographic” Braziūnas has started creating a “Euro-poem”? It is a paradox, but probably it is so, if we bear in mind that this is a good poem.

The prosesses of regional self-awareness that are intensifying in Europe inspire Braziūnas. He supports the idea of creating poetry not only in a literary language but also in separate dialects. At present, his collection of verse Saula prė laidos, written in his northern dialect from Panevėžys, with a translation in the Standard Lithuanian language and with a compact disc read by the author, are on their way to readers. Some time earlier, together with Markus Roduner, he translated the collection of verse by the Kurt Marti Štai eina žmogus (dialecticali Va ain žmogs, 2004), written in te Bern German dialect, into his own dialect. Braziūnas feels he is a fully fledged subject of the new West European space. In his presence, Cap à l'Est, an assocoation of West European poets, uniting creators speaking the French language, was born. Since Lithuania restored its independence, Braziūnas has declared the double “citizenship” of his verse. He is a citizen not only of the Lithuanian language, hence, a citizen of the ethnic cultural tradition, but also a citizen of the empire of poetry, acording to the specifity of melody covering the historical lands of not only the Balts but also the southeastern Slavs, the Grand Duchy of Lithuania (from the 13th to the 16th century) and the Balkan lands. Many a sphere of Braziūnas’ activities is related to these geopoetical interests. Apart from translations, his latest idea is Magnus Ducatus Poesis (The Grand Duchy of Poetry), established at the Lithuanian embassy in Minsk in 2006, which brings together poets, musicians and other people involved in art from the nations which once lived in the Grand Duchy of Lithuania. It was not a feeling for history that encouraged Braziūnas to create such a society. Translating a great amount of poetry fromdifferent languages, Latvian, French, Polish, Belarussian, Ukrainian, Croatian, Russian and Serbian, he claims to have become convinced that the boundaries of melodious (hence, poetic as well) isoglosses do not coincide with state borders of different languages. According to the specifity of melody, the Balts, the southeastern Slavs and the Balkan lands should belong to the same geographical range.

Has the feeling of a citezen of the empire of poetry had any effect on Braziūnas’ new poetry? International poetry forums, in which he takes an active part, not only initiate new translations but to some extent change poetry itself. It is obvious that his verse has acquired more plot. More signs of the present, the realities of literary life, playfulnes and irony have appeared in it. For example, the 2007 almanac Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika (published together with a compact audio and video disc), which was compiled by Braziūnas, who translated most of the verse, is a vivid example of the fact that poets of various nations are currently concerned about similar issues: they speak about an unusual general condition “in the backyard of our undefined Europe”, the general conditions on the border, and problems of identity.

I would explain the friendliness of “European time” to Braziūnas’ work as follows: the archetypicality of his poetic images corresponds in its own way with a collective, often theatricalised, process of art. His work suits poetry festivals, public readings of creative work. He improvises easily on a theme. In 2005 he won the Crystal Vilenica Prize at the Vilenica Literature Festival in Slovenia. In 2006 he won the Year of Latvian Literature Award for his achievements in translating literature, and the award of the Spring of Poetry (also for his translations of poetry). He has also received numerous prizes at the Druskininkai Poetic Fall, and the 2003 Yotvingiai Prize. Braziūnas makes use of the changes in the communications situation in a creative way. He orients his books not only towards the traditional readers of the book, but also towards the listener. The collection of verse Vakar yra rytoj is accompanied by two compact discs, where poems are read by the autor, his colleagues and friends. And the earlier composition Iš naminio audimo dainos (2005) is on the whole a manifold text. Apart from his poetry, it contains a musical component, quotations from folk songs, and autobiographical prose comment.

Creative experiments that catch the spirit of the times are an important thing; however, it is Braziūnas’ poetry itself that the main key to success is hidden. From the very first collection of verse, it did not comply with the concept of traditional psychological lyricism. It contains almost no lyrical, that is, egocentric, themes. The poet speaks about his creative work that “objectively” represents everything, about the archetypal nature of his images, and so on. The poetry is concerned with issues of the scope of the epic regarding the beginning of the ethnos, the nation and the state, about the memory of history, and the myth. His specific poetic language, whish is made archaic and is saturated with dialecticisms, Latvian įords and words from the other languages, corresponds with the themes taken from the past. Nonetheless, all linguistic innovation seems natural, organic, in his verse, as though it were produced by the very flow of the line, and poetic “reconstructions” are meaningful. Apart from all this, it is confirmed by the monograph Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007) by the linguist and professor Skirmantas Valentas about Braziūnas’ and Sigitas Geda’s poetry. Gintaras Beresnevičius (1961–2006), a researcher into religion, an ethnographer, writer and essayist, referred to Braziūnas’ poetic language as the Baltic parent language, or the Rococo of barbarians. On the basis of the phonetic consonance of the words, the poet revels in the elements of the language, feeling free and creative. Because of the distinct linguistic, phonetic component of this poetry, it was thought that such poetry is to translate; however, Braziūnas’ work has already been published in separate books in French (2003, 2006 and 2007), Bulgarian (2005) and Slovakian (2006), and separate poems have also been translated into Latvian, Polish, Belarussian, Albanian, English, Italian, Georgian, Croatian, Slovenian, Ukrainian, Romanian, Russian, Swedish and German.

In summing up, we can state that opposite elements are paradoxically matched in Braziūnas’ work: the conservatism of the world outlook, a vocabulary that is made archaic: and a modern form expression; the rhymed, distincly phonetically instrumented quatrain and complicated rhythm; folk motives and postmodern creative projects; the energy of the poetic language and the indistinct subject (though the author is a highly sociable and active citizen, a student of local lore, history and economy, a green and Sąjūdis movement man, currently an initiator of and participant in various cultural campaigns); the “bottom” of the verse of archetypical images (an oak tree, a spring, a mountain, fire, water, a stone, bread). Howerer, individual “patterns” of sounds and meanings are built on it.



Vladas Braziūnas
Vakar yra rytoj
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, 312 p.

The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 52–56. – (books and authors). – Iliust.: Almos Ylekytės (aut. portr.) nuotr. p. 52; kn. virš. nuotr. p. 56. – http://test.svs.lt/?Vilnius;Number%28258%29;Article%286595%2...

Elena Baliutytė

Poezijos imperijos pilietis


Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.

Rinktinė Vakar yra rytoj pristato Braziūną kaip ryškią poetinę individualybę, atpažįstamą jau nuo pirmojo rinkinio. Kita vertus, laiko dvasia šioje poezijoje taip pat gyva: sovietinio laiko rinkiniuose ji reiškėsi Ezopo kalba; Sąjūdžio meto – publicistiškumu; naujausiuose eilėraščiuose – naujomis temomis, kitokiu eilėraščio modeliu ir net kūrinių metrika: ne vieno eilėraščio parašymo vieta sutampa su tarptautinių poezijos forumų erdvėmis (nors dar neseniai viename interviu poetas yra sakęs, kad eilėraštį rašąs dažniausiai savame krašte, savo aplinkoje). Ar tai reikštų, kad „etnografiškasis“ Braziūnas ima kurti „euroeilėraštį“? Paradoksalu, bet turbūt taip, jei turėsime omeny, kad tai yra geras eilėraštis.

Braziūną įkvepia pačioje Europoje intensyvėjantys regioninės savimonės procesai. Jis palaiko ir ten gyvą idėją kurti poeziją ne tik literatūrine kalba, bet ir atskiromis tarmėmis. Šiuo metu pakeliui pas skaitytoją yra Braziūno poezijos rinkinys Saula prė laidos, parašytas poeto gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir su autoriaus įskaityta kompaktine plokštele. Kiek anksčiau į savo tarmę iš Berno vokiečių tarmės (kalbos) drauge su Markumi Roduneriu jis yra išvertęs šveicaro Kurto Marti poezijos rinkinį Štai eina žmogus (tarmiškai – Va ain žmogs; 2004). Braziūnas jaučiasi visavertis naujųjų Vidurio Europos erdvių subjektas: jam dalyvaujant atsirado Cap à l'Est, Vidurio Europos poetų sambūris, vienijantis prancūziškai bendraujančius kūrėjus. Apskritai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Braziūnas deklaruoja bent jau dvigubą savo eilėraščio „pilietybę“: jis esąs ne tik lietuvių kalbos, taigi ir etninės kultūrinės tradicijos, pilietis, bet ir poezijos imperijos, pagal melodikos specifiką apimančios ne tik baltų, bet ir pietryčių slavų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII-XVI a.) istorines žemes, Balkanų kraštus, pilietis. Su šiais geopoetiniais interesais yra susijusi ne viena Braziūno veiklos sritis: be vertimų, naujausia jo idėja – 2006 metais Minske Lietuvos ambasadoje įsteigta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė), vienijanti poetus, muzikus ir kitus meno žmones tautų, vienu metu gyvenusių bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Burti tokią bendriją Braziūną paskatino ne kokie nors sentimentai istorijai; daug versdamas poezijos iš įvairių kalbų: latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainų, kroatų, rusų, serbų, – jis teigia įsitikinęs, kad melodinių (taigi ir poetinių) izoglosų ribos nesutampa su valstybių sienomis ar atskiromis kalbomis; pagal melodikos specifiką baltai, pietryčių slavai ir Balkanų kraštai priklausytų tam pačiam arealui.

Ar poezijos imperijos piliečio pojūtis kaip nors paveikė naująją Braziūno poeziją? Tarptautiniai poezijos forumai, kuriuose Braziūnas aktyviai dalyvauja, ne tik inicijuoja naujus vertimus, bet ir šiek tiek keičia pačią poeziją. Akivaizdu, kad jo eilėraštis tapo siužetiškesnis, jame atsirado daugiau dabarties ženklų, literatūrinio gyvenimo realijų, žaismės, ironijos. Štai almanachas Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika, 2007 (išleistas su kompaktine garso ir vaizdo plokštele), kurį sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė Braziūnas, yra akivaizdus pavyzdys, kad įvairių tautų poetams dabar rūpi panašūs klausimai: jie kalba apie neįprastą savijautą „neapibrėžtosios mūsų Europos kieme“, pasienio savijautą, identiteto problemas.

„Europos laiko“ palankumą Braziūno kūrybinei biografijai aiškinčiau taip: jo poezijos vaizdinių archetipiškumas savaip atliepia kolektyvinį, neretai teatralizuotą meno vyksmą. Fonetiškai raiškiai instrumentuota Braziūno kūryba tinka poetinių festivalių erdvėms, viešiems kūrybos skaitymams. Jis lengvai improvizuoja viena ar kita tema, kūrybiškai žaidžia rengos, kolektyvinio festivalių žanro, žaidimus. 2005 metais jis yra pelnęs tarptautinio literatūros festivalio Slovėnijoje prizą „Vilenicos krištolas“, 2006 metais – Latvijos literatūros Metų apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus verčiant latvių literatūrą, Poezijos pavasario apdovanojimą (taip pat už poezijos vertimus); yra gavęs ir ne vieną Poetinio Druskininkų rudens prizą bei Jotvingių premiją (2003). Braziūnas kūrybingai išnaudoja pakitusią komunikacijos situaciją: savo knygomis jis orientuojasi ne tik į tradicinį knygos skaitytoją, bet ir į klausytoją; ir čia pristatomą rinktinę Vakar yra rytoj lydi dvi kompaktinės plokštelės, jose eilėraščiai yra įskaityti autoriaus ir jo kolegų, bičiulių balsais. O ankstesnė autokoliažinė kompozicija Iš naminio audimo dainos (2005) apskritai yra daugialytis tekstas: be Braziūno poezijos, čia esama muzikinio sando, liaudies dainų citatų bei autobiografinio prozinio komentaro.

Laiko dvasią pagaunantys kūrybos eksperimentai yra svarbu, bet svarbiausia jų pasisekimo prielaida vis dėlto slypi pačioje Braziūno poezijoje. Nuo pat pirmojo rinkinio ji neatitiko tradicinio psichologinio lyrizmo sampratos: joje beveik nėra lyrinių, t.y. egocentriškųjų temų; poetas kalba apie „objektyviai“ vaizdijančią savo kūrybą, apie archetipinę savo vaizdinių prigimtį ir t.t. Šiai poezijai rūpi epo užmojo klausimai apie etnoso, tautos, valstybės pradžią, apie istorijos ir mito atmintį. Tokią į praeitį orientuotą tematiką atitinka specifinė, archaizuota, dialektizmų, latvizmų, kitų kalbų žodžių prisodrinta poetinė kalba. Bet visi lingvistiniai „nenormiškumai“ jo eilėraštyje atrodo natūralūs, organiški, tarsi juos būtų išplukdžiusi pati eilutės tėkmė, o poetinės „rekonstrukcijos“ – prasmingos. Be kita ko, tai patvirtina ir kalbininko profesoriaus Skirmanto Valento monografija apie Braziūno ir Sigito Gedos poeziją Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007). Religijotyrininkas, etnologas, rašytojas, eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006) Braziūno poezijos kalbą įvardijo kaip baltų prokalbę arba barbarų rokoko. Remdamasis fonetiniais žodžių sąskambiais, poetas džiazuoja, raliuoja, tiroliuoja ar jodleriauja kalbos stichijoje jausdamasis esąs laisvas ir kūrybiškas. Dėl ryškaus lingvistinio, fonetinio šios poezijos sando manyta, kad tokia poezija sunkiai išverčiama, bet atskiromis knygomis Braziūno kūrybos jau yra išleista prancūzų (2003, 2006, 2007), bulgarų (2005), slovakų (2006) kalbomis, o šiaip jo eilėraščių yra išversta ir į latvių, lenkų, baltarusių, albanų, anglų, italų, gruzinų, kroatų, slovakų, slovėnų, ukrainų, rumunų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.

Apibendrinant galima teigti, kad Braziūno kūryboje paradoksaliai dera priešingi pradai: pasaulėvaizdžio konservatizmas, archaizuota leksika ir moderni raiškos forma; rimuotas, ryškiai fonetiškai instrumentuotas ketureilis ir komplikuotas ritmas; folkloriniai motyvai ir postmodernūs kūrybos projektai; poetinės kalbos energija ir neryškus subjektas (nors autorius yra labai socialus ir aktyvus pilietis: kraštotyrininkas, žaliasis, sąjūdininkas, dabar – įvairių kultūros akcijų sumanytojas ir dalyvis); archetipinių vaizdinių (ąžuolas, šaltinis, kalnas, ugnis, vanduo, akmuo, duona) eilėraščio „dugnas“, bet ant jo suformuoti individualūs garsaraščių ir reikšmių „raštai“.


Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – 312 p. – (Gyvoji poezija / serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas [Vlado Braziūno eilėraščius skaito autorius, Alis Balbierius, Elena Baliutytė, Henrikas Algis Čigriejus, Juozas Erlickas, Antanas Gailius, Virginijus Gasiliūnas, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Skaidrius Kandratavičius, Herkus Kunčius, Aidas Marčėnas, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Kornelijus Platelis, Jonas Strielkūnas, Bronė Stundžienė, Renata Šerelytė, Alvydas Šlepikas, Skirmantas Valentas].

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

a short history of time


For Lesya Ukrainka listen to him who flinches from the slightest sound follow him closely, be vigilant and meek we talked – about what? about clear acacia honey about the quiet hours of work and rest about dimensions, eternity constantly dividing those who try to divide, but hopelessly, what will you fish out the ocean from a drop or gutter-pipe, from a dew-covered snow-drip breeze draft, light wind, waft – measured by what? perhaps we talked about him? time was already a thaw time blossomed, snowed, did not promise long years, did not discuss illness cooked preserves, read, translated poems, to treat tuberculosis of the bones traveled to Druskininkai, brought salt to Lvov, crystalized herself into classical salt – into a beloved city much like Vilnius, filled with hills and languages, and nations, a city of rowers, at times rambling through fog, at times stroking through sunlight, lost in dreams, the periodically sculling, at times transfiguring into merciful dew, none will understand salt or the lye of cracking calluses dispersed itself in my perforated bones and hair, turned into hoarfrost, romantically speaking, or more commonly – into grayness, turned into a growth on the little toe, into the Bee’s humpback, and still – into clear acacia honey

Fabijoniškės–Druskininkai–Fabijoniškės, 2006.XI.22–XII.3

The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 61;
http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexic....


Vladas Braziūnas

trumpa laiko istorija

Lesiai Ukrainkai klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas apie matmenis, begalybę vis dalančius dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas? gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų džiovos važiavo į Druskininkus, druskos parsivežė Lvovan, pati sukristalėjo į klasikę druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais po rūką klajojančių, tarpais įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi druska ar skirstančių nuospaudų šármas išsiskirstė po mano kiaurus kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

Fabijoniškės–Druskininkai–Fabijoniškės, 2006.XI.22–XII.3


Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 95;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 160. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas;
http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexic....

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

* * *


I find it strange that this time I’m not driving and that someone drives me, that the landscapes change, for the time being familiar, the skies burst into bloom that prophecies remain far away, that it’s allowed to stray into remnants, clearly greater than the whole, to come or no longer coming, a bus rolls by short of breath, slow, toward your childhood brownish-green and blotted unscrutinized places, you’ll doze off, cut across the river the swamps lull to sleep, and swings swing and throw the young upwards, to see the highest mountain and the green woods, the bristled tails of fir trees stand stiff, and oak-grove of browned copper, it rained, it flashes, it drips it’s linden not hard rock hewn by your father’s hands hard blistered, it’s not the mortifications that remain but the calluses on your palms, betraying your origin in black earth, the clay, the blue potter’s clay not blood, wagtails in the hutch under the bridge stack up their old lives, and the new one only so much as there is hope remaining to hatch a young Maybird it didn’t turn toward town, the birch grove flew past with brooms of mistletoe, but perhaps it wasn’t that, perhaps it wasn’t my hunchbacked cottage, wet sheep grazing like a November leaf frozen and unredeemable life shivers by, a fishing line from below from the black depths tugged by a pale- lipped sticky mouth, it’s already Apaščia, from the fog from an unfamiliar customs’ station scrambles a would-be apostle, unconverted, leafs through papers worthy unworthy, doesn’t raise the gate, doesn’t assign a penance of prayers, and so, won’t make my beard Margeris, Peteris, Janis and Juris, I’ll fly a bit along my brimming sea, until they press down the small cross and near my name God’s red marker

Vilnius–Rīga, 2003.XII.3

The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 59–60.


Vladas Braziūnas

* * *


man net keista, kad šįkart vairuoju ne pats, bet kad veža, kad mainos peizažai, kol kas dar pažįstami, dangūs pražysta kad lieka toli pranašystės, kad leista nuklysti į liekaną, aiškiai didesnę už visumą, būsimą ar nebebūsimą, autobusas rieda be dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti vietos, užsnūsi, perkirsi upę liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir meta jauną aukštyn, kad užvysčia kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja seną gyvenimą savo, o naują tik tiek kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios iš juodos gilumos patampomas blyškia- lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas būsimas, neatsivertęs, popierius varto vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie mano vardo sarkanais Dieva markeris

Vilnius–Rīga, 2003.XII.3


Kultūros barai. – 2005. – Nr. 6. – P. 26;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 266–267. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

near the wide sea


a wind from God, golden, fragrant above the waters grizzling waves, dark gray clouds, through the crack the modest Capuchin’s bald pate, an ice lens refracts shafts of light and bends them to a pinpoint – protoplasmic flames blaze, flutter up to here life in leaps and bounds, the worm flapped and flew off the word slipped and rose on the third day the word was not with God, it struggled in the corrida with the bull, having stolen Europa from Lithuania the author spider legless crusader, don’t call him it will still proclaim, cooled on the balcony, will fly in on the naked broom of projectors the messenger from information’s inferno the unbaptized woodpecker’s variegation silver from time dead in the clock near the amber sea

Vilnius–Šiluva–Rīga–Vilnius, 2005.XII.12–30

The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 57.


Vladas Braziūnas

prie marių plačių


vėjas iš Dievo, auksinis, dvelkiantis virš vandenų žilstančios bangos, tamsūs pilki debesynai, pro plyšį drovi kapucino plikė, ledo lęšis spindulius laužia ir kreipia į smaigalį – plykst protoplazminės liepsnos, plazdančios ligi šiolei šuoliais gyvybė, paplast kirmėlė, ir nuskrido žodis paslydo ir kėlėsi trečiąją dieną žodis nebuvo pas Dievą, jis grumės koridoj su jaučiu, Europą pagrobusiu iš Lietuvos autorius voras kryžiuotis bekojis, nešauk jo dar atsišauks, atsivėdės iš balkono, atlėks ant prožektorių šluotos plikõs informacijos pragaro pasiuntinys nekrikštyto genio raibumas sidabras iš laikrody mirusio laiko prie gintaro jūros

Vilnius–Šiluva–Rīga–Vilnius, 2005.XII.12–30

Literatūra ir menas, 2007. – Sausio 5. – P. 16. – (Poezija);
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 288. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.69) eilėraštį skaito Kornelijus Platelis.

Vladas Braziūnas


Перевод с литовского: Виталий Асовский

<br/>повторяются поколения поэтов


Мы те кого поэзия зовет щенки подростки оводы личинки неправый судит чествует бессильный а мы по их коврам пришли босые щенки подростки оводы личинки свободы сила молодая ждет чтоб возродиться плен слогов разрушив ее опять поэзия зовет поэзия в нас обретает силы мы под ногами ощущаем гравий земных дорог – и правых и неправых из торжества предательства свободы и чувствуем как мы врастаем в гравий а по нему приходят вновь босые щенки подростки – нас ругая с ходу и в них поэзия вновь обретает силы

1987

Литва литературная. - 1987. - № 7. - С. 57.


Vladas Braziūnas

kartojasi poetų kartos


mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P. 9;
Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. - Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.);
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 86. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-1.14) eilėraštį skaito Alvydas Šlepikas;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 27;
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accershierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – P. 8.

Vladas Braziūnas


Перевод с литовского: Валерий Изегов

слеза коровка божия


я вижу смерть мой старый облик странный зовет меня не в силах добудиться сквозь сон летит клодунья на баране клевать горох как мертвые и птицы огромный холм свиньею крутобокой ныряет вниз стекая по равнине оливковым напластованьем глины я слышу хрюканье и вижу след глубокий и как-то в сентябре а может марте ужасно голубым был небосвод гулял поэт беспечный обормот махал руками рукава без латок уже не хныкал резал правду-матку что он есть жизнь а я наоборот

1996

Вильнюс. – 1996. – Март–апрель. – С. 46–47.


Vladas Braziūnas

ašara boružė


šlapia, karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų lėki ir paklausk ar duos mum giedrą

1994.X.1–1995. IV.6

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 38.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

</br>yesterday is tomorrow


in my other life as a horse I worked like a horse, during a funeral in the early middle ages in the Prussian contests I was driven exhausted, still alive, into a hole pushed on my knees face down, my front legs bent, pressed up against my breastbone, crack went the first and second vertebrae in my neck, eyes turned to the setting sun, toward overseas fisheaters, rump lifted high in my other life as a horse I sweated in a German mine in Bohemia in rathole darkness, went blind one night, standing under the new moon, they led me to stable, then later slowly at night, as the moon fattened to full, my blinders went wider and wider, they seasoned me in my other life as a horse having brought Mickiewicz from Nowogródek to Wilno I wandered the city’s streets on wooden sandals to die – everyone to that beloved land, to Vilnius now I am an apparition in Belmont it happens too that I’m frightened by thieves and cars in Sereikiškės on my neck dragging a policeman the color of distant woods in my other life as a bird I worked as a nightingale in a town of hills and valleys near the Danube, framed by forests, groves, in fields in Lithuania I wakened the hayreapers in my other life as a bird all just barely dark night long from May to June I went mad, all slavic night long I went to race with evening’s and later with morning’s birds, shutting them all off, the rabid cuckoo of morning still surprised the naked poet Europennies in his pocket, the pocket in the other room love remains, death and recruits you will cuckoo yourself in my other life as a poet I noticed that all French girls, if we travel lay down or fly – put me to sleep, just alongside so we would not have to talk with words or hands, or hot finger pillows or edges of lips, I dream in a closed space

Banská Štiavnica–Bratislava–Vilnius, 2003.VI.1–VI.12

http://www.unesco.it/poesia/babele/poesia/poesia_autori/2005/braziunas.htm;
The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 58–59;
http://www.lyrikline.org/en/poems/vakar-yra-rytoj-3560?showm...
http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexic....


Vladas Braziūnas

vakar yra rytoj


aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje

Banská Štiavnica–Bratislava–Vilnius, 2003.VI.1–VI.12


Literatūra ir menas. - 2003. - Spalio 10. - P. 4. - Vieno anoniminio eilėraščio konkursas: I vieta. – Prieiga internetu: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2971&kas=straipsnis&st...
Poetinis Druskininkų ruduo 2004 = Druskininkai Poetic Fall 2004 / Sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 292, 294. – Vieno anoniminio eilėraščio konkursas. I vieta;
Vilenica 2005: 20. mednarodni literarni festival / [urednici Miljana Cunta, Barbara Šubert]. – Ljubljana: Društvo slovenskih pisateljev, 2005. – P. 103, 105;
Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika = robežu pārvarēšana = пераадoленьне мeжаў = pokonywanie granic = подолання меж = преодоление рубежей = surmounting boundaries: 2006–2007 / Sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – P. 96–97;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 262–263. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.54) eilėraštį skaito Antanas A. Jonynas;
http://www.lyrikline.org/index.php?id=162&L=2&author=vb02&sh... (eilėraštį skaito autorius);
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 29;
http://www.balticsealibrary.info/index.php?option=com_flexic...
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accershierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – P. 80, 82. – (Parole del mondo). – (Lietuvių ir italų k.). – [Pietro U. Dinio str.] Intelligenza del polpastrelli e poliglotismo militante, p. 105–110;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 12–13.

Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

the root

hump-backed rammed roads overgrew with wormwood and poplars, a flock of bullfinches plucked my favourite sleepless rowan who crooked its branches that way, who bent the trunk so strangely, the bark peeled off, I awoke in a full blossom of clouds, amazed, everything is not here, not high, not in the bullfinch’s fly, I am eternally grateful to her, whom I saw after I died.

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

šaknis

kuprūs keliai suplūktiniai užaugo pelynais ir tuopom sniegenų pulkas nuskynė bemiegį palangės šermukšnį kas taip išklaipė šakas kas taip iškreivojo kamienus atsiknojo žievė, atitokau pačiam debesų žydėjime visa ne čia, ne aukštai ne degančiam sniegenos skrydy amžiną ačiū tai kuria po mirties išvydau

1992.X.19–XII.17

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.50.

Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

everything will be a dream about

everything will be infallible as a dream however erroneous, the teeth continue to rot and fall out, they keep saying, you will lose your parents who left for God long ago – it is not about the one, wrapped in a blue bathrobe who steps out of a blue basin into a green playing ground – it is blue and green all over the place but about the one in the Highlands, among yokes and oxen, who likes sweets, and in the Lowlands, who with woodmen looks round, maybe sensing the sea Highlands=Aukštaitija, Lowlands=Žemaitija; the two principal ethnic regions in Lithuania.

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

visa bus sapnas apie

visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas tegu ir klaidžiausias, vis krenta dantys ir krenta: prarasi, vis sako tėvus, iškeliavusius andai Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino įsisiautęs žydran chalatan žengia žalian aikštynan, – žydra, žydra ir žalia tik apie tą, kur Aukštaičiuos stalgų, tarp jungų ir jaučių kur Žemaičiuos su medsėdžiais žvalgos, gal jūrą nujaučia

2000.II.20–28

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.17.

Syndicate content