Vladas Braziūnas

baltarusija štai taip pelke kliurkt pašlumšt miškais ciept paukšte audra pabrūkšt saulės šilkas tai švelnus!

Sveikas, Viešpatie mūs Иису Labą dieną, Jėzau. Batiuška mokykloj mums liepė laišką Tau sukurt, tai Tave užkabinėsiu. Man senelė Stefa sakė, kad numiręs prisikelti Tu gali, nes visagalis, kad Tu geras, net geresnis ir už Senį Šaltį, Dievo mat Sūnelis. Nors nuo rugsėjo kaime gyvenu, man einas čia gerai, tik kiemo čia nėra bernų, tad kartais nuobodu, ir dar bijausi pikto gaidžio. Tikybos*, jei atvirai, – labiausiai nemėgstu: batiuška bara mudu su Tadziku, kad nemokam žegnotis, Radziukas jam Nekrikštas ir Mahometas, o mergaitės, kurios su kelnėmis, jam mazgotės. Ką dar Tau pašnekėt? Apie dvejetą iš MTB** (ano mėnesio gamtos kalendoriaus nebuvau atsinešęs)? Kaip diskotekoj laistėm mergiūkštes, kaip su Tadziku nepagavom Radziuko, o norėjom primušti? Trumpiau, nuodėmių turiu, nors man išvis tiktai 10. Batiuška sako, skambutis ir kad jau baigčiau, tad reikalą tiesiai turiu išklot. Taip padaryk, kad iš mamos neatimtų jos motinystės teisių (kad nebūtų dėl ko). Nepyk, kad priskretau prie Tavęs su trigrašiu savo. Tavo vergas Stanislavas. - - - см. (о. Николай)***

Iš eilėraščio buvo draugelis toksai, iš nebaigto rašyti ir niekur neskelbto. Jį sumanė poetas, pats garsiausias kadais, nusivylęs, pasenęs, tarytum gyvenęs būt veltui. Įsispraudęs į džinsus su skyle aukščiau kelio, jo madingas ir šiltas megztinis, dar megztas mamos. Tik jo batai abu jau visai be raištelių, apie juos tam vienišiui nebuvo kada nė galvot. Mūsų draugas ankstyvąjį rudenį mėgo, pasėdėti kavinėj, kai niekas nerūko tenai, trisdešimt aštuntuoju pasivažinėti ir mergaitę, į atmintį kritusią taip nelauktai. Atsisėdo ji priešais ir taip pro vokus pažiūrėjo, kad jau nieko neliko tam troleibuse, vien tik ji. Ir ieškojo jis žodžių prašnekti, bet nieko iš to neišėjo, vien eilėrašty ryžtis ką nors padaryt jis galėjo, ir tik. Rùgiagėlių puokštelę ji rankose laikė, ir jau vaikis ketino paklaust: „Nepažįstama, kas tu esi?“ O poetui tai pagirios, patalas visas apkreiktas, ir nė lašo sveikatos toliau ką rašyt. Ir viskas staiga nutrūksta, puokštelė vysta, o paskiau vėl ankstyvas ruduo ir kavinė šiaip pasėdėti... Ir vaikinas suprato: „Ratais gyvenimas suka vis slysdamas ir pasikalbėt su mergaite nebus jau kada – niekad. Rytą prabudęs – na ką, rankas ir akis prasiplauki. Va mano pusryčiai. Išeiti reikia aštuntą. Va mano galinė stotelė, kur troleibuso vis laukiu, ir trisdešimt aštuntasis va atidunda. Žingsniuot ir nepaisyt, kad telkšo po kojom balos...“ Ūmai pastebėjo: mergaitė jam šypsosi. Paskiau klausia: „O kas tavo raišteliams? Spalvotų gal nori? Tau turėtų patikti“. Tas vienišius poetas atrado palėpėj eilėraštį, manėsi jį sunaikìnęs, iš tikro buvo paslėpęs. Ir, peržiūrėjęs tą rašliavą, netikėtai baigė rimuoti, kas buvo seniai pradėta. Ir tapo poetas šaunus, atgijo vidus ir išorė, ir kritikas nemodernus pradėjo jį girti ir popinti. Žmona ir meilužė, ir mūza sugrįžo pas jį ir jau visam laikui pavirto į vieną moterį. Vaikinas tarė merginai: „Ruduo man patinka, lietus ir kai gatvėse lapus ima pleškinti, važiuoti trisdešimt aštuntajam trinksint su tavimi, iškart man įkritusia į atmintį“.

Vakaras muitinėj. Katalikai arbatą geria. Ukrainų pusėj, ko gera, сідають їсти*. Baltarusių, galimas daiktas, daužias taurelėm. Tai gerai jiems, bulbašams, juk jie ateistai. Sniegas užkardas kloja toks pat, kaip Vilnių ir Rygą. Gena mintis apie duoną dangūs žvaigždėti. Europos Sąjungoj ekonomikos krizė: taupo elektrą – ir žvaigždės aiškiau regėti. Valkatos trys. Du su vizom, trečias be vizos. Tokie veidai, lyg „Kartu!“ užtraukti prašytų. Sako, per Euronews kalbėję žygūnai iš Pizos, esą, nuo šengeno į rytus žvaigždelė švyti. Pensininkas folksvagenas – lyg vienkupris kupranugaris. Vairuotojo fotoròbotas vietos valdžiai pažįstamas. Ant slenkančios juostos sudeda savo gerą. Muitinės monitoriuje: mira, smilkalai, auksas tviska. Pirmas su dovanų paketu. Ant paketo borùžė. Aišku, iš Balstogės prekybos centro. Pasišnekam? Ponas Baltazarai Karaliau, kurgi draudimas jūsų? Kelionės tikslas? Rašykit: „žvaigždžių turizmas“. Melchiorai Žiniūnai, kodėl jūs be vizos? Kserografu?! Grupinė?!! Trejų metų senumo, padūko?!!! Kas pasirašė leidimą? Generolas leitenantas Anubis? Užtenka išsidirbinėti. Na jūs ir žvaigždukai! Staiga: „Sveiks, Kasperovičiau! Nuo Valožino. Kraštieti ir drauge. Kalėdoms namo – mes taip įpratę!“ Tada įvyksta stebuklas, nors šitaip ir draudžiama: visus tris – net ir labusą – įsileido nė nebekratę. Baltarusių Kalėdos? Teks ruošt šiknas nuotykiams – Dovana magui. (Karaliui? Žiniūnui? Žvaigždukui?) Kažin kur prie Rachovo tikintiems ir abejotiniems šviečia jinai – tarytum žvaiždė nuo eglutės. –––––– * Sėdasi valgyti (ukr. – Vert.).

Baltarusių vaikinas jau gimęs ne su apgamais – su uodų įkandimais ir todėl kuo puikiausiai žino: kur pelkių daugiau, ten daugiau ir tėvynės. Baltarusių vaikinas tokioj pelkėj sugeba užsiraukti, kad nė velnio iš ten neištrauksi, bet baltarusių vaikinas traukia. Baltarusių vaikinas puikiai išmano dešimt bulvių patiekalų̃ ir šimtą dešimt dingsčių, kad bulvių nereiktų lupti, mat turi daugybę kitų reikalų. Baltarusių vaikinas gyvena pačiam Europos centre, kaip sako žinovai: tame centre stovi lova ir baltarusių vaikinas guli toj lovoj. Jo senelis ištvėrė kolchozą ir melioraciją. Jo tėvas – vidutinio amžiaus krizę ir hiperinfliaciją. Jo namas ištvėrė remontą. Jo katinas ištvėrė kastraciją. Jis sako, kad gali būt dar blogiau, – ir sulaukia ovacijų. Baltarusių vaikinas perka mašiną, atvarytą iš už sienos, ir antrą gyvenimo pusę su ja garaže eina laimingos jo dienos. Baltarusių vaikinas – futbolu serga. Jei ims ir įmuš koks vėpla, daugiabutį iš karto pradeda purtyt pragaro vėtros. Baltarusių vaikinas apie politinį korektiškumą girdėjęs nėra nė iš tolo ir todėl juokauja šitaip juokingai, kad geriau neklausyti be alkoholio. Trečdalis geria degtinę, antras trečdalis – alų, trečias, gudrus be galo, žino: degtinę gert be alaus – pinigas kaip į balą. Jo senelis ištvėrė kolchozą ir melioraciją. Jo tėvas – vidutinio amžiaus krizę ir hiperinfliaciją. Jo namas ištvėrė remontą. Jo katinas ištvėrė kastraciją. Jis sako, kad gali būt dar blogiau, – ir sulaukia ovacijų. Baltarusių vaikinas moteriai ranką paduos, nupirks jai gėlių, o kartą net kojines pažadės susirinkt iš kerčių ir skylių. Baltarusių vaikinas mėgėjas namie šventadienius leisti. Kartais, išėjęs minutei, negrįš lig nakties. Kur buvęs, neaišku. Užmiega taksi, kurs veža namo, atsibunda tramvajui sustojus... Ir niekas nežino, – už ką jį žmona toleruoja, atleidžia garažą ir futbolą, ir lovą, kurioj lyg padrėbtas?.. Baltarusių vaikinas – grynas meilės objektas. Jo senelis ištvėrė kolchozą ir melioraciją. Jo tėvas – vidutinio amžiaus krizę ir hiperinfliaciją. Jo namas ištvėrė remontą. Jo katinas ištvėrė kastraciją. Jis sako, kad gali būt dar blogiau, – ir sulaukia ovacijų.

Trisdešimt aštuntas troleibusas įžiebia savo šonines šviesas: stotelėj nėra ko veikti – aukštybėje geriau kur kas. Skraidyti žiemą? Na niekad. Net krankliui čia aišku būt. Bet troleibuso vairuotojo akys pilnos Kalėdų žvaigždžių. Oras – netinkamas skristi, ir sparnas – jokios tiesos, ir šviesoforas bemikčioja, ištiktas raudonos šviesos. „Raudona Mirties Kaukė“, – sakytų čia Edgaras Po, bet trisdešimt aštuntasis šiandiẽną nevažiuos į depo. Po žiemine kepure liudytojams plaukai stojas piestù, kai trisdešim aštuntasis atsiplėšia nuo juostos vienų ledų. Kaip nuo valso, galvos sukas keleiviams ir damoms jų. „Troleibusas lekia dangum. Kita stotelė – dausų... Nepamirškit susimokėti, – girdisi kaip parolis, – oro linijoj šiandien dirba kontrolė... Vairuotoją draudžiama kalbint aukštybėje... Tvirčiau susiveržti diržus įsakmiai paprašytume... Nekomposteruokit talonų, jei turit nuolatinius... Angelams senýviems užleiskit vietas, antraip jie užleis už jus... Verslo klasė – keleiviams tiktai su vaikais ir invali...“ Žemėj daugiau žinių iš dangaus išgirsti nebegali. Tik šešėlis plaukia žeme, troleibusas aukštybėj skrieja. Dangaus dispečeriui vargas skaičiuot: trisdešimt aštuntas troleibusas per dieną!

Jis tikėjo Senelį Šaltį, ji tikėjo pagrobus Europą, Jo tėvai komunizmą, jos tėvai horoskopą. Jis vasario Vandenis, ji – rugsėjo Svarstyklės, jos tėveliai iškart panorėjo su juo susitikti. Jos senolių tai būta iš kiaušiniagalvio elito: tėčio – daktaro (mokslų), mamytės – tiesiog megeros, buvo aštuonerių su puse kavalierius tėvų dukrytės, vardas jo buvo Goša, bet ji vadindavo – Hera. Ji savo šeimoj buvo vunderkindė ir net trupùtį mokėjo lotynų. Pasakė jam: „Carpe diem! Išversi Horacijų?“ Sudraskė namie jis plėšomą kalendorių. Paskiau ant žirnių klupėjo, nes tėvas tada nespėjo į traukinį, o tėvo ranka atsakanti... Po dešimtmečio jis ją sutiko Jūrmaloje, pakrantėj. Išvydo – ir žengė pavýmui. Į vandenį jūrmergei brendant. Ji „skęstu!“ suriko, o jis: „kamuoliuk, nepaskęstum nė panorėjus!“ – ir nešė, ir vartė ją visaip kaip po bangas – kaip tikriausias vertėjas. Ji jam: „ką darai?“, o jis atsakydamas: „tai ir darau!“ – ir tiesiog ją bučiavo Baltijos jūroje visą. Paskiau jis juokavo esąs visà gálva aukščiau Už ją. O jinai jam: „Visà? Bet kad tavo galva – pamišus!“ Jos tėvas pasakė: „Mauk sau kariuomenėn, gal į pasienį pakliūtum!“ Atsakė jisai: „Carpe diem! Aš čia romėnus cituoju“. Paskiau dar pridūrė: „Jūs grietinėlė visuomenės, mes – eilėraštukai“. Paskiau dùrimis tvojo. Mama jos rypavo lig ryto virtuvėj tarytum raudotoja, kiaurai vis mokė kvailelę aštuonetą valandų ar daugiau: „Dukra, jeigu kalbas, jeigu vertimą rengies studijuoti, jis – draugas netikras tau! Nori vertėja būti – mažiau poezijos! Nori kalbas studijuot – galvos nepamesk!“ Naktį sapnavo jinai, kad galvą jam kas nurėžė ir ji kalbėjos su ja lyg būtų jinai gyva, gėrėjosi jos šypsniu, lyg belarusfilmo nutaisytu ir palaidojo vazone su mamos fikusu... Kas nors pavadins tai pasakom ir klejonėmis, kiti pasakys: „Gyvenimas – kaip teatras: prasideda nuo pakabos“. Šiandien jos darbas – pelningas vertimas sinchroninis. Jis verčia eilėraštukus, po kaklu vis jai kabo ir dar pakabos.

tavo aky atminty ne mūsų rusvas ruduo raudonas Laplandijos ruska be mūšio nepasiduok bus ką išduot ir bus kam mano aky atminty įžiebt pavojaus spalvas įžambūs lietūs punktyrais žymi negalimybes žydinčias, žydras, pažyra tavo aky atminty mano aky atminty galudienių durų stiklai dvivėrės užsikirto dvigubai atkakliai belsk, kol prišauksi

prisimeni neparašytus mano laiškus? aš skėtį pamiršau, baltõs lazdelės galiuko žvilgsnius šaligatvin sušlapom abu kaip varlės varva tau nuo blakstienų mano akiduobėn