Welcome! Please feel like at home, albeit a virtual one. On a business card, I write my name only. Here, as a host, I would have to introduce myself better.

Vladas Braziūnas poetry in English

VLADAS BRAZIŪNAS (b. February 17, 1952) is a Lithuanian author of nine books of poetry, essayist and translator of Byelorussian, Croatian, French, Latvian, Polish, Serbian, Russian, Ukrainian poetry; a member of the Lithuanian Writers’ Union and the Lithuanian PEN center.

Vladas Braziūnas grew up in the town of Pasvalys in northern Lithuania. At Vilnius University he studied journalism and Lithuanian philology. Vladas has mostly worked at various cultural and literary publications and has served as an editor-in-chief for the weekly Literatūra ir menas (Literature and Art). Since 1996, Vladas has concentrated on creative work.
continued...
See also Romas Daugirdas. Miry Collection

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>Throw a Coin, So You Would Return

only once, always only once illness like a flight to Bosnia via Vienna like a third rebuff first Ararat when the bottoms rule, and I leader of the bottoms a third-generation dynastic ghost and what of those circumstances, what of them cohering to a weak madness greatness expands, the walls are turning to mirrors they shined once and I alone chased the Horse God out of the house farewell, I said, and be together both in goodness: when I give – You take when I curse, You do not answer I know, you are plotting, think I’m stupid both in goodness, inseparable separation is intended or is the result of fate something that has occurred or somewhere merely gone I even have a sense what the young Bosnian is lowing what the old Bosnian is disapprovingly coughing I give my heart to you, and you some sort of equivalent near this spring you will remain or return from now on, girls, lazy and bosomy will vanish for you in a totally different paris where water stretches slowly and majestically above the flood stands hoary Ararat it means that consciousness has come full circle into your eye like a coin my torpid face has set, an image, that the time has come to leave

Vilnius-Vienna-Sarajevo-Vienna, 2013.V.7-12



Vladas Braziūnas


įmeski pinigėlį, kad sugrįžtum

tik vieną kartą, visados tik vieną liga kaip skrydis Bosnijon per Vieną kaip trečio atkričio pirmiena Araratas kai valdo ãpačios, o aš apãčių vadas trečios kartos dinastinis pamėnas ir ką tos aplinkybės, kas iš jų sukibus su silpnu pamišimu didybė plečias, veidrodėja sienos kadais jose spindėjau tik aš vienas variau ašvienių Dievą iš namų sudiev, sakiau, ir būk su savimi abu labu: kai duodu – Tu imi kai piktžodžiauju, Tu neatsakai žinau, gudrauji, kvaileliu laikai abu labu, tai neatskiriami skirties taip skirta ar likimo likta kažko įvykta ar kažkur tik vykta net įkertu, ką mykia jaunas bosnis ką senas bosnis jam nepritariamai kosti aš širdį tau, o tu man kokčią lygtį prie šio šaltinio liksi ar sugrįši nuo šiol mergaitės, tingios ir krūtingos tau dìngosis visai kitam paryžiuj kur vándens plyti vangiai, ir didingai virš tvano stūkso žilas Araratas vadinas, sąmonė apsuko ratą tavan vyzdin it pinigėlis leidos pastėręs mano veidas, vaizdas, eidos išeiti metas

Vilnius–Viena–Sarajevas–Viena, 2013.V.7–12

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 84–85.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>into cuneiform

mountains trembled and hills quivered like large hearts rivers ran under breasts blocked by sharp stones they crackled and strained toward two-toothed Urartian mountain where a dove descended with votive gifts and prayers: mentioned in languages with our Calvarian wheels unspin our sins our Father who art a cloud after silence I stroke your gleaming cheek with a fern I grabbed Armenian sunrise for a month expanding into years and ebbing to a day, remembering Spinners remembering the circle’s footstool an empty sacrificial table you are here, father and mother spinner and unspinner approaching Table mountain

Armenia–Lithuania, 2012.X.22–2013.II.26



Vladas Braziūnas


į dantiraštį

patraukė ant Stalo kalno. Kartu ėjo daugybė žmonių,
gal net gerai nežinodami, kur ir kodėl eina, bet pasitikėdami, kad kryptis teisinga...

Saulė Matulevičienė (Liaudies kultūra, 2014, Nr. 2)
kalnai drebėjo ir kalvos verpė́jo lyg didelės širdys po kriūtim blaškėsi upės užgriūtos aštrių akmenų tryško ir veržėsi linkui dvidančio urartų kalno leidosi jan balandė su votais ir su maldom: minimas kalbomis mūsų kalvãrijų ratais atverpki mūsų kaltes mūsu Tēvs, kas esi debesīs po tylos paparčiu tavo skruostą gaisuojantį glostau nuščiuvęs armėniškai patekant mėnesiui plečiantis metams ir dylant dienai, minant Verpėjai minant ratelio pakóją tuščias aukojimų stalas tu čia ir tėvas, ir motina verpėja ir atverpėjas artėji prie Stalo kalno

Achpato vienuolynas–Fabijoniškės, 2012.X.22–2013.II.26

Santara. – 2013. – Žiema. – Nr. 100. – P. 36;
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 12–13;
Šeimininkė. – 2016. – Kovo 25–31. – Nr. 12. – P. 13. – (Poezijos svetainė). – Prieiga internetu (žiūrėta 2016.III.27): http://ukininkopatarejas.lt/leidinys/seimininke-nr-12-2016-m-kovo-25-31-d/

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>passage

dull sleepy rivers stretch themselves, in the drizzle an alphabet of stone crosses, mirage towns, a short stretch of road, you will soon find what you need, a warning sign before the narrow monkey bridge, metal rumbles, stings your longing heart in the small mountain church, from here God is closer, among the oak trees, in electrical lines, foothill plains, and in the dead-end streets of Abundance and Scarcity as copper birds scream, your body and mine, and in the final neglect of the land we extinguish in smoky rain a cloud of white lime

Bratislava-Banská Bane, 2003.VI.1; Fabijoniškės, 2011.I.12-2013.II.22



Vladas Braziūnas


perėja

rąžos dulsvos mieguistos upės, dulksnoj akmeninis kryžių raidynas, miražų miesteliai, striukas galelis kelio, negreito kol rasi, ko reikia, dėmesio ženklas prieš siaurą beždžionių tiltą, bilda geležys, gelia tavęs pasiilgusią širdį mažiutėj kalnų bažnytėlėj, iš čia Dievas arčiau, ąžuolynuos, elektros linijose, priekalnių plynėse ir Apstybės ir Stygiaus akligatviuos spygaujant várniniams paukščiams, kūno tavo ir mano, ir žemės apleisty paskutinėj gesinam dulsvam lietuje baltą kalkynų debesį

Bratislava–Banská Štiavnica, 2003.VI.1; Fabijoniškės, 2011.I.12–2013.II.22

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 121.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>The Speckled Cock’s Offering

wrinkled hanging crags, with trembling lips of dense-waved autumn clouds nibble mountain pines with tiny shrines just below their necks it would suffice for a bird sanctuary the flying tiny creature, in its eyes alternating rhythm a thin shirt slipped off the shoulder and through the knit patterns young breasts doesn’t move, quieted, in one’s reddish beak an olive branch pale goddess of night, afraid of the moon’s gloomy split-tongued beams blow into the marble, even the dead will heal even the two of us: they watch with seductive shy eyes sad as linden dew wild woods without clearings wild beasts chasing wild animals I feel comfortable here uninvited, not expected born - who knows, but the dead – a true wild thing the pigeon did not bring news, a falcon took its place moved the dragon in the passage, terribly home-made—from a fairy tale hands to unfold a horseshoe to hold the head’s world you will cut one off— the world will lurch and beneath the feet a stone will mold over the way blood of the fruit of the vine accidentally spills the falcon will live again as a mottled cuckoo the traveler cuckoo, dishevelled, the hunting cuckoo will land on the hard arms of the appletrees to count the years, would grasp in hooked talons fragile and hard to swallow as a scab, good, silvered already sent by their father to gather them, to pick the fallen aleliumas as they rattle turned back into blossoms, into buds of shells, into a root near the stone path nuzzles into the roots to the stone path pressed by me, inscribed with symbols and languages I was of resonant space filled with the echoings of young me and the spring from under the stones in sacred darkness beneath the vaulted sky of Gechard with one, unflickering near another cloud temple the sun suddenly rolled away overflowing with flashes of blood autumn’s speckled head with the surprised one, the general

Lithuania–Armenia–Lithuania, 2012.X.19–XII.26



Vladas Braziūnas


raibojo gaidžio aukojimas

raukšlėtos kãbančios uolos, virpančiom lūpom rupšnoja kalnapušes tirštavilniai rudenio debesys su šventyklėlėm pakaklėse pakaktų paukščių šventyklon skrendančio gyvulėlio akyse besimainančio ritmo plonyčiai marškiniai nuslydę nuo pečių ir pro mezginėlius matyti jaunos krūtys nekrusteli nurimusios, vienõs rausvam snape alyvmedžio šakelė blyški naktinė deivė, bijanti blausių mėnulio spindulių skeltaliežuvių papūsk į marmurą, atgis ir žuvę jau mudu: žiūri gundančiom droviom akim gailiom kaip liepžiedžių rasa laukiniai miškai be jokios laũkymės laukiniai žvėrys gainiojas laukinius gyvulius čia jaukiai jaučiuos neprašytas nelaukiamas gimęs – kas žino, bet miręs – tikras laukinis karvelis žinios neatnešė, perėmė sakalas perė́jo pérėjoj slibiną, baisiai naminį – iš pasakos rankos atlenkti pasagą galvos pasaulį laikyti nukirsi vieną – pasaulis pasvirs ir po kojom akmuo apgliaumės kaip nuo vynmedžio vaisiaus kraujo, pralieto netyčia sakalas vėlei atgis į raibąją gegę gegę keleivę, tūbuotąją, gegę medžioklę leisis ant rankų kietų obelinių skaičiuoti metų, kibiai suimtų į riestąjį nagą dužių ir sprangių kaip šašukai, gerai, sidabruoti jau siuntė tėvas jų paraškyti, krituolių parinkt aleliumo, kaip žvanga į žiedą atvirtę, į sprogėlę tūto, į šaknį prie akmenio tako mano išminto, ženklais ir kalbom išrašyto aidinčios erdvės buvau pilnos aidinčio jauno manęs ir šaltinio iš po akmenų šventoje tamsoj po skliautuotu Gechardo dangum su viena, nemirksinčia prie kitos debesų šventyklos saulei ūmai nusiritus pasruvusi kraujo blyksniais raibo rudens galva su nustebusia, ãpskrita

Diližanas–Ahartinas–Diližanas–Dsehas–Diližanas–Vanadzoras–Jerevanas–Fabijoniškės–Vilnius–Fabijoniškės, 2012.X.19–XII.26

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 128–129.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>"I will cast a net of red silk"

beyond the seas it steered chips splattered through the window and that time all was clear in forest and in hedgerow the maker of puzzles played with eras, words, and things and the lightning’s roundish blade rocked through roses’ circling rings and lagoon flames whispered soft and oceans bubbled up the broad-clawed creature coughed like a boiling kettle cup and knitted his own thought into loves me loves me not will tighten the netting taut— will lift all the netting’s knots

Fabijoniškės-Yerevan-Fabijoniškės, 2012.VII.10-XII.16



Vladas Braziūnas


„užmesiu tinklą raudonų šilkų“

už jūrių marių tašė pro langą skiedros tyško ir giedra buvo tąsyk ant miško ir ant visko mįslių kūrėjas žaidė laikais, daiktais ir žodžiais o kamuolinis žaibas sūpavosi ant rožės o marių ugnys šnypštė o burbuliavo jūrės garavo plačiažnyplis it virdulys didžiulis ir savą mintį rezgė patinka nepatinka patempsiu tinklo mazgą – pakelsiu visą tinklą

Fabijoniškės–Jerevanas–Fabijoniškės, 2012.VII.10–XII.16

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 120.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>* * *

we play wordless pigeons in the ark that has not seen light cavities all and spaces crawled through with eyes closed remains – ahead, to nothing white smoke’s decaying road in the southwest setting its sights on a blind hanging star above the waning moon’s right horn from it I will cast a net of red silk

Fabijoniškės -Yerevan, 2012.III.26-X.18



Vladas Braziūnas


* * *

žaidžiam bežadžiai balandžiai šviesos nemačiusioj arkoj ertmės visos ir erdvės išlandžiotos užsimerkus lieka – į priekį, į nieką balto dūmo dūlantis kelias pietų vakaruos nusitaikęs į kabančią aklą žvaigždę virš dešinio delčios rago nuo jo tada ir užmesiu tinklą raudono šilko

Fabijoniškės–Jerevanas, 2012.III.26–X.18

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 119.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>The Earth’s Flood

the gods did not intervene, and Charon seized Noah’s boat and rowed in the opposite direction but the land had no end her body was great water – only to drown eyes only the tears’ drying gutter-pipe

Fabijoniškės, 2007.VI.15-VII.14



Vladas Braziūnas


žemės tvanas

dievai nesikišo, ir Nojaus valtį užgrobęs Charonas irklavo į priešingą pusę bet žemei nebuvo galo jos kūnas buvo didžiulis vanduo – tik akis nuskęsti tik ašarų džiūstantis laštakas

Fabijoniškės, 2007.VI.15–VII.14

Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 64.

Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

<br/>* * *

In fact, the mirror also reflected in a wall clock with a scythe in place of the pointer hand. – from Rimvydas Šilbajoris’ letter the second-hand like Death's scythe waves alone on the back wall and infinite retrospective days are framed in the memories of friends sing under glass, apparently, sing their white teeth, moving cheeks Robinsons wave, and slowly and sluggishly in the waters Noahs wave back a rosary navel lips under the ice insubstantial to mention the flood, we survived in the proper dimensions of melomans having orbited the Earth, and now it’s slippery and the watchman now sprinkles salt the dove’s dream, sticky eyelids and happy quick-witted official writes the address on the drunken coffin

Fabijoniškės, 2001.I.22-24



Vladas Braziūnas


* * *

Tiesa, veidrodis taip pat atspindėjo sienoje laikrodį su dalgiu vieton rodyklės Iš Rimvydo Šilbajorio laiško sekundininkas giltinės dalgiu mosuoja vienas ant galinės sienos o begalinės atgalinės dienos įrėmintos į atmintis draugų dainuoja po stiklu, matyt, dainuoja balti jų dantys, judantys žandai mosuoja robinzonai, ir lėtai ir vangiai vandenuos atmoja Nojai rožančių bamba lūpos po ledu nesolidu minėti tvaną, išgyvenom matmenyse tikrinių melomanų apskrieję žemę, o dabar slidu o kiemsargis dabar druska pabarsto karvelio sapną, limpančius vokus ir linksmas valdininkas nuovokus užrašo adresą ant girto karsto

Fabijoniškės, 2001.I.22–24

7 meno dienos. – 2001. – Balandžio 6. – P. 5;
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė : [eilėraščiai]. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 132.

Syndicate content