Welcome! Please feel like at home, albeit a virtual one. On a business card, I write my name only. Here, as a host, I would have to introduce myself better.
Pernai pasirodė įdomi ir vertinga knyga. Jos autorius, Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslų daktaras – aukščiausios kvalifikacijos filologas, išdrįsęs tiesiai pažvelgti į tokius kalbos reiškinius, kuriuos šiaip jau lietuvių kalbininkai liuob arba apeiti, arba nekantriai iš aukšto apšaukti „liaudies etimologija“. Tie kalbos reiškiniai lyg ir kėlę pavojų kalbos mokslų, ar veikiau kalbos mokslininkų, rimtumui. Tad gal kaip tik aukšta filologo kvalifikacija Skirmantą Valentą apdraudė nuo šios nebrandžios baimės bei įgalino į juos visu rimtumu atsigręžti.
Kalbos reiškiniai, apie kuriuos kalbu, prikišamai pabrėžti pačiu knygos pavadinimu, kurio pirmajame dėmeny galima atpažinti neatskiriamai persipynusius iškart keturis žodžius: mėlynojo nulio; mėnulio ir dargi lynojo. Tūlas nesuklystų pavadinęs šį kalbos reiškinį žaidimu žodžiais, jei tik žaidimą suprasime deramai giliai – kaip vieną iš kertinių žmogaus būties, mąstymo bei elgesio kategorijų, smelkte smelkiančių visą jo veiklą. Kadangi tai žaidimas žodžiais, tai suprantama, kad pirmiausia jis būdingas žodinei žmogaus veiklai. Pastaraisiais laikais toji žmogaus žodinės veiklos sritis, kur toks žaidimas įteisintas ir pateisinamas, vadinama poezija. Šia prasme toks žaidimas žodžiais ir yra ne kas kita, kaip poezija, tik nebe sakinio ar posakio, bet žodžio lygmeny, taigi savotiška „mikropoezija“. Todėl išties paranku jį nagrinėti pirmiausia būtent poezijoje. Taip knygos autorius ir daro: jis tyrinėja šį reiškinį remdamasis Vlado Braziūno bei Sigito Gedos – dviejų iškilių lietuvių poetų, akivaizdžiai sąmoningai juo užsiimančių, – poezija.
While presenting the ninth poetry collection lėmeilėmeilėmeilė by Vladas Braziūnas, a poet of the middle generation, we would like to remind readers that this is not the first time he has appeared in this magazine.