„Valstiečių laikraštis“. Su geru poetu labai malonu pakalbėti apie gerą poeziją. Bet poezijos knygų tiražai mažėja, poezijos poreikis menksta, kai kas jau atvirai teigia, kad šių dienų poetus tik patys poetai ir skaito. Ir netgi ne visi. Bet yra ir toks pamąstymas, kad gerai poezijai užtenka ir vieno skaitytojo.
Ką gi, atskirų knygų tiražas tikrai mažėja, bet užtat koks bendras išleidžiamų knygų tiražas! Jei knygas matytumėm kaip literatūros patiekalus ir prisimintumėm nuolatinę sovietmečio skurdo vakarienę, kai būdavo sušlamščiama visa grikių košė ir visa šlapdešrė, – ką gi, tokios padėties nebėra, ji negrįš, ir ačiūdie. Iš vargo vakarienės patekom į puotą smaguriams, pribloškiančią patiekalų įvairove. Kiekvienas laisvas rinktis.
Paprastas ir amžinas žmonių sugyvenimas. Be jokių gudravimų, be patoso:
„Mes valgėme tam tikrą maistą, atlikdavome tam tikrus ritualus ir paisėme tam tikrų tabu; žinojome, kad ir kiti turi savųjų. Mes nenorėjome, kad jie laikytųsi mūsiškių papročių; jie irgi nesiekė, kad mes laikytumės jųjų. Jie buvo tokie, kokie buvo; mes buvom tokie, kokie buvom. Niekas mūsų šito nemokė“ .
Niekas, išskyrus natūralią neišvengiamybę šitaip kartu būti. Ir išbūti.