Pernai pasirodė įdomi ir vertinga knyga. Jos autorius, Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslų daktaras – aukščiausios kvalifikacijos filologas, išdrįsęs tiesiai pažvelgti į tokius kalbos reiškinius, kuriuos šiaip jau lietuvių kalbininkai liuob arba apeiti, arba nekantriai iš aukšto apšaukti „liaudies etimologija“. Tie kalbos reiškiniai lyg ir kėlę pavojų kalbos mokslų, ar veikiau kalbos mokslininkų, rimtumui. Tad gal kaip tik aukšta filologo kvalifikacija Skirmantą Valentą apdraudė nuo šios nebrandžios baimės bei įgalino į juos visu rimtumu atsigręžti.
Kalbos reiškiniai, apie kuriuos kalbu, prikišamai pabrėžti pačiu knygos pavadinimu, kurio pirmajame dėmeny galima atpažinti neatskiriamai persipynusius iškart keturis žodžius: mėlynojo nulio; mėnulio ir dargi lynojo. Tūlas nesuklystų pavadinęs šį kalbos reiškinį žaidimu žodžiais, jei tik žaidimą suprasime deramai giliai – kaip vieną iš kertinių žmogaus būties, mąstymo bei elgesio kategorijų, smelkte smelkiančių visą jo veiklą. Kadangi tai žaidimas žodžiais, tai suprantama, kad pirmiausia jis būdingas žodinei žmogaus veiklai. Pastaraisiais laikais toji žmogaus žodinės veiklos sritis, kur toks žaidimas įteisintas ir pateisinamas, vadinama poezija. Šia prasme toks žaidimas žodžiais ir yra ne kas kita, kaip poezija, tik nebe sakinio ar posakio, bet žodžio lygmeny, taigi savotiška „mikropoezija“. Todėl išties paranku jį nagrinėti pirmiausia būtent poezijoje. Taip knygos autorius ir daro: jis tyrinėja šį reiškinį remdamasis Vlado Braziūno bei Sigito Gedos – dviejų iškilių lietuvių poetų, akivaizdžiai sąmoningai juo užsiimančių, – poezija.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis.
„Maloniu oro ūžesiu“ Audinga Peluritytė kitados pavadino „garsaraštį be jį grindžiančių simbolių, vaizdinių ir archetipų“. Vasario 7 d., ketvirtadienį, Rašytojų klube vykusiame poeto Vlado Braziūno kūrybos vakare naujų ir senesnių eilėraščių rinktine „Vakar yra rytoj“ kaip tik ir buvo stengiamasi pabrėžti, kad V. Braziūnas „sėkmingai suvaldė orą, priversdamas jį prasmingai sukti savo poezijos sparnus“.
Rinktinė „Vakar yra rytoj“ sudaryta iš eilėraščių, atrinktų iš aštuonių knygų bei naujų kūrinių (nauji eilėraščiai skelbiami paskutiniame knygos skyriuje). Apie šimtą penkiasdešimt eilėraščių galima „perskaityti“ net nepaėmus į rankas knygos (juolab kad ji stora ir sunki) – joje taip pat yra dvi kompaktinės plokštelės, kuriose savo pasirinktus eilėraščius skaito pats knygos autorius ir gausus jo bičiulių bei kolegų būrys: Alis Balbierius, Antanas Gailius, Virginijus Gasiliūnas, Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas (knygoje per klaidą tapęs „Marčūnu“) ir kt. Tiesa, vakaro vedėjas Virginijus Gasiliūnas neslėpė, kad įgarsintų eilėraščių yra antra tiek (vien pats autorius įskaitė apie du šimtus tekstų) – tiesiog į dvi kompaktines plokšteles sutalpinti daugiau kūrybos pasirodė techniškai neįmanoma.
Daugiau