Vladas Braziūnas

ak, tiurkiškas baltas jaustukas dun-aj – mėnulis žemai dunojais išplaukdamas kvaituliu sukas gėriukas, Sarbievijus verčia kalvas Žemaičių ak-su – malonumu į lotynų – baltas vanduo balų ledas blyškus, baltarusis šakniai pakirstai – priesaiką duok kol – paskutinis – galų galūnėj nugriūsi nukilsi – į samanų kiltį nutilsi – į savo patiltę

tolo ir tilo griaudingi giedojimai, rimo griaustinis dingo už tilto, už gelžkelio, nieks jau vardu neminės šito, katras jau kitoks ne kaip žmonės, krikščionis dvigymis várņa – laisvoji, išgimusi iš giminės tūpė ant drūto druido šaknų ąžuolinių, užutrakiuos liejos žirgo Persėjo, sparnuoto pagonio, išspirtas vanduo žvilgantys pirštai žilvičių ilsėjos prieš ilgąją sėją dirvą suvilgyk ir dieniškos duonos mum duok varde, iš vargo išgimęs ir stojęs į visa ko pradžią visą pasaulę apsakiusis karde anam iš burnos puolusis aitvare, burtą ir turtą praradęs raidę praradęs bežadis parjok iš kur nors

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį

mirties trukmė, gyvenimas tarp datų apvylusi kančia, o žodis piktas sėdėk ramus, tegu silpnasis šneka namai ne čia, o tu ne Dievo liktas tik paliktas, opaligė, reliktas tos padermės, kuri apakus mato pro ašarą, jinai atstoja vyzdį švelni tenai šešėlių karalystė bet patekėjus kruvina ranka nutrempia naktį rytmečio vergijon ir tenka vieną sykį tai išvysti ko net ir aklas pamatyti bijo trukmė įvyko, liko atranka

gryčios kampo sienojai bejėgiai sunerti, ant krūtinės sudėti horizontai, bėgę vis, bėgę sustoja, ima artėti skečia kelią, veriasi gaisos žaizdose paskendusios rymo nebe mano valandos baisios – žmogaus numirimo

tirpsta suodinas sniegas bejėgis nuo pylimo krenta vos atsispiria miegui pajuodęs kapų orkestrantas prie pažliugusio kelio liepsnoja pirmieji kikiliai širdį žlugusią gelia tai tie, kur giedojusie, tyli lesa atmintį paukštis ir lesdamas pats akmenėja ką per sapną prišauksi guodėją mane, apgynėją? nebepamenu sapno o klūpau to sapno pakojy ar aukojimo slapto aukoju? mane tu aukoji? šitų suodiną sniegą tą sapną, kur krentam ir krentam šitą vienišą jėgą bejėgę, beprasmę, bekrantę?

DABAR: tėra tuščia stotis, kur nesustoja nė vienas kinkinys ir nesustos ir užeigos namai, kur tu ne arklius pasimainai, o kur tave pamaino pratarti nesuspėjusį: dabar gulstiniam avily nepasakysi: nemindžiok žodžių, gyvuly žmogau paliki žolę rudeniui ir šalnai miegūstą gluosnio galvą, žiovuly: gražu, kas vėjo sutaršyta naktį kas mėnesienoj suplakta sparnų jaukinamos neprijaukintos bitės: aštuonios laisvės: tiek tėra: dabar kai tavo šaknį graužia pakaitom pelytės juodos ir pelytės baltos: dabar: tebus akimirkos angis tik šieno kaugėn įsislinkęs žaibas

KALBA peizažą tekančia ranka parašo tamsos žvėris juo seka moterį, ji virpa padegamasis skystis limftakių tankmėj, arako tiršti rūkai susiveja į virvę užveržia riksmą, strygso gerklėje jo šypsena, iš pašaknų atsprogus kaštono krūmu, kerinti laja pro dūmus kelia žiedą, žvakę, žmogų ar dvasią, tą, kurios šviesos baisiuos rasotų paukščių akinančių kekę man šaukiančią, kai sapno prakaituos guliu sumirkęs, mirtimi aptekęs akių paguoda, peršinti tamsa pasiūlo baltą plyną stepės odą ir plečiasi karštų sniegynų plotai po moteries pasilpusia ranka

miežio akuotas many kaulas senos giminės molžemiu sviestas sūnyt kalkis, nelauki manęs plūksnom skaisčiom svetimom povė dvasia kieminės svetimą miestą namo veskis, nelauki manęs žiurkės raudona akis žiurkso mane iš kertės žiojasi, o pasakys žodį, jau liestą mirties mano seni palaikai mena, kaip tuo arimu manėm pavyksiant išeit o ne išmirt iš namų

vanduo ir miltai, ir ugnis, ir – duona bet neprotingai sielai jos neduota suskilusi, supuolusi, ir stovi – uola, plyta netikėlių šventovei? kalnai iš žemės sprūdžių atsiranda susyja ir suyra, juodą randą nei pylimą, nei ozą mum palieka – ak mylimiem, ak mylintiem, o nieko daugiau nei ši akimirka mums skiria neleista – plaukti per Žvėryno girią ir laukt, kol sudūlės – per širdį – randas: iš dulkių ir ugnies pasaulis randas