Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis.
Il y a des langues qui ressuscitent après avoir été assassinées, c’est le cas du lituanien que les tsars interdirent afin de rendre muet un peuple rebelle. On ne sait pas grand chose, ici, de cette langue, de sa résistance, de sa littérature bien qu’elle fasse désormais partie de « notre » Europe. Aussi devrait-on faire un événement de la parution en français d’un livre de Vladas Braziūnas, écrivain représentatif et important de ce qu’offre aujourd’hui à l’imaginaire et à la pensée le lituanien. C’est aussi l’occasion de découvrir la collection « Levée d’ancre », que dirigent Gérard Augustin et Michel Cassir aux Editions de l’Harmattan, et qui, trop discrètement, a déjà publié vingt-cinq volumes de poètes grecs, arabes, espagnols, chinois, hindous, tous à découvrir.
2007 m. lapkričio 30 d. „Jurgio Baltrušaičio namuose“ Maskvoje įvyks muzikinis poetinis vakaras „Iš naminio audimo dainos“, skirtas lietuvių poeto Vlado Braziūno kūrybai. Renginio metu bus pristatytos dvi knygos poezijos antologija „Magnus Ducatus Poesis: Ribų įveika (Vilnius, 2007) ir profesoriaus Skirmanto Valento mokslinis poezijos nagrinėjimas „Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (Vilnius, 2007). Muzikines poetines kompozicijas su Vlado Braziūno eilėraščiais atliks kompozitorius Algirdas Klova, grojantis kanklėmis, smuiku, rageliu, fleita ir kitais instrumentais. Taip pat bus parodyti Arvydo Baryso filmo „Iš naminio audimo dainos“ fragmentai. Profesorius Skirmantas Valentas skaitys Vlado Braziūno eilėraščius verstus į rusų kalbą.
Monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (leidykla „Baltos lankos“) atskleidžia dviejų poetų dialogą, sukuriantį ypatingos rūšies poetinę gramatiką. Kartais abiejų poetų požiūriai sutampa, kartais jie pasuka savomis kryptimis.
Daugiau: http://blog.delfi.lt/node/2191
Po Lietuvą lyg žaltvykslė klaidžioja keista švieselė – kultūros įstaigų, bibliotekų rengiamuose vakaruose (nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų scenose) skamba neįprastas muzikos ir poezijos derinys, kuris praėjusiais metais buvo užfiksuotas poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygoje "Iš naminio audimo dainos". Sukurta stebėtinos darnos ir grožio trijų menų sintezė.
While presenting the ninth poetry collection lėmeilėmeilėmeilė by Vladas Braziūnas, a poet of the middle generation, we would like to remind readers that this is not the first time he has appeared in this magazine.
Na prijedlog da sudjeluje u pripremi litavske
tematike za časopis “Nova Istra”, Vladas Braziūnas upita mne:
– A Što je to “Nova Istra”? Ja sam odrastao
pored rječice Įstras, a takav – izrazito baltički hidronim –
fiksiran je nedaleko od Moskve, takoder i na više drugih mjesta;
očigledna etimologija korijena iz (į)s(t)rūti…Drevni naziv
Dunavbio je Istros”…