Vladas Braziūnas. FONTES AMORIS. Eilėraščiai. ‒ Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 96 p.
Toks jau Dievo sutvėrimas yra tasai poetas – vos prilies savo lazda uolą ar dykvietę, iš ten kad ims trykšti gyvieji eilėraščių šaltiniai...
Lietuviškos poezijos akiračiai neseniai suraibuliavo, kai į juos ėmė ir įkrito nauja, keliolikos poezijos rinkinių autoriaus, vertėjo, eseisto, kalbos mylėtojo Vlado Braziūno poezijos knyga.
Šeštadienį, sausio 5 d., Raudodvaryje oficialiai pradėti Tarmių metai. Jų tikslas – populiarinti lietuvių tarmes, palaikyti jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas. Apie dabartinę tarmių padėtį Lietuvoje ir kitose šalyse, jų prestižo problemas ir likimą kalbėjomės su poetu ir vertėju, daugybės literatūrinių premijų laureatu Vladu Braziūnu, kuris net tik rašo eilėraščius savo tarme, bet ir su šeimynykščiais bendrauja vien tarmiškai.
– Gimėte Lietuvos Šiaurėje. Galbūt galėtumėte papasakoti apie savo tėvelius ir aplinką, kuri Jus supo?
– Skurdus ir, kaip dabar suprantu ar tik nujaučiu, nuožmus pokaris. Juk gimiau dar „prie Stalino“, nebuvo dar praėję nė dešimties metų po karo, partizanų epopėja dar tebebuvo ne vakarykštė, o ši diena, kad ir jos vakaras ar net jau apynakčiai. Nežinau, ką ir kiek vaikas tada supranta, bet jo atmintin nusėda daugybė nugirstų dalykų, vėliau būtinai iškilsiančių ar tiesioginiais, ar dažniausiai nebeatpažįstamais pavidalais.
Dvidešimt keturi tarsi rožės žiedlapiai vienas į kitą elegantiškai įsisupę eilėraščiai – tai savotiška austrų poeto Rainerio Marijos Rilkės duoklė prancūzų kalbai, jos poetams ir rožių ovaliam lengvumui.
Vladas Braziūno (g.1952), viduriniosios kartos poeto, išleidusio šešiolika poezijos knygų, gyvenamasis laikas išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku. Bet jo kūryboje istorinio laiko žymių nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Šios poezijos būtasis nebaigtinis yra tas pats ciklinis gamtos ritmų laikas, kurį gerai pažįstame iš liaudies kūrybos. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas esminių Braziūno poezijos bruožų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgauna naujų spalvų ir prasmių.
Penki langai į sodą = חמישה חלונות אל הגן : eilėraščiai [ir jų vertimai į hebrajų ir lietuvių kalbas] / Ališanka, Eugenijus; Braziūnas, Vladas; Dekšnys, Vytautas; Nitzan, Tal; Paliulytė, Sonata; sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Tarptautinių kultūros programų centras, 2009. – 116 p. – Lietuvių ir hebrajų kalbomis.
Vasario 12-15 d. „Litexpo“ parodų centre vyksianti 10-oji Vilniaus knygų mugė bei kartu rengiama Baltijos knygų mugė lankytojus pakvies ne tik susipažinti su leidyklų naujienomis, pabendrauti su pamėgtais lietuvių bei užsienio literatūros autoriais, tačiau kartu primins, kuo šie metai Lietuvai išskirtiniai.
Vladas Braziūnas (b. 1952), who belongs to Jonynas’
generation of poets, likewise orients his work toward rhythmic meter –
but Braziūnas is very distinctive poet. His poems, which can be found
in the collections Home-Spun Songs (Iš naminio audimo dainos, 2005) and Yesterday is Tomorrow (Vakar yra rytoj, 2007), demonstrate that the heritage of agrarian culture in poetry is more vibrant than critics had given it credit.
Dažnai į ritmišką silabotoniką orientuojasi ir formaliai A. A. Jonyno kartai priklausantis, bet labai savitas poetas Vladas Braziūnas (g. 1952). Jo eilėraščiai (rink. Iš naminio audimo dainos, 2005; rinktinė Vakar yra rytoj, 2007, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų eilėraščių) liudija, kad agrarinės kultūros paveldas poezijoje pasirodė besąs gyvybingesnis, nei kritikai buvo linkę manyti.
VALENTAS, Skirmantas. Mė(lynojo)nulio lingvistika (Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje). Vilnius: Baltos lankos, 2007.
Pernai pasirodė įdomi ir vertinga knyga. Jos autorius, Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslų daktaras – aukščiausios kvalifikacijos filologas, išdrįsęs tiesiai pažvelgti į tokius kalbos reiškinius, kuriuos šiaip jau lietuvių kalbininkai liuob arba apeiti, arba nekantriai iš aukšto apšaukti „liaudies etimologija“. Tie kalbos reiškiniai lyg ir kėlę pavojų kalbos mokslų, ar veikiau kalbos mokslininkų, rimtumui. Tad gal kaip tik aukšta filologo kvalifikacija Skirmantą Valentą apdraudė nuo šios nebrandžios baimės bei įgalino į juos visu rimtumu atsigręžti.
Kalbos reiškiniai, apie kuriuos kalbu, prikišamai pabrėžti pačiu knygos pavadinimu, kurio pirmajame dėmeny galima atpažinti neatskiriamai persipynusius iškart keturis žodžius: mėlynojo nulio; mėnulio ir dargi lynojo. Tūlas nesuklystų pavadinęs šį kalbos reiškinį žaidimu žodžiais, jei tik žaidimą suprasime deramai giliai – kaip vieną iš kertinių žmogaus būties, mąstymo bei elgesio kategorijų, smelkte smelkiančių visą jo veiklą. Kadangi tai žaidimas žodžiais, tai suprantama, kad pirmiausia jis būdingas žodinei žmogaus veiklai. Pastaraisiais laikais toji žmogaus žodinės veiklos sritis, kur toks žaidimas įteisintas ir pateisinamas, vadinama poezija. Šia prasme toks žaidimas žodžiais ir yra ne kas kita, kaip poezija, tik nebe sakinio ar posakio, bet žodžio lygmeny, taigi savotiška „mikropoezija“. Todėl išties paranku jį nagrinėti pirmiausia būtent poezijoje. Taip knygos autorius ir daro: jis tyrinėja šį reiškinį remdamasis Vlado Braziūno bei Sigito Gedos – dviejų iškilių lietuvių poetų, akivaizdžiai sąmoningai juo užsiimančių, – poezija.
Vladas Braziūnas’ collection of verse Vakar yra rytoj
(Yesterday is Tomorrow) consists of new works, and verse selected from
his eight books: from three collections from Soviet times (Slenka žaibas, 1983, Voro stulpas, 1986 and Suopiai gręžia dangų, 1988) and from Užkalbėti juodą sraują (1989), Alkanoji linksniuotė (1993), Užkalinėti (1998), Ant balto dugno (1999) and lėmeilėmeilėmeilė (2002). Though Braziūnas’ life (he was born in 1952) exteds across several “time zones”, which conditionally could be called Moscow, Lithuanian and European time, there are not many signs of historical time in his work, because he usually speaks about the past, unfinished poetic time, which goes back to mythology, to the archetypal beginnings of “Great Time”. Attention to ethnicity, the tradition of folk art, is one of the most individual components of this poetry, which in the present “European time” has acquired new colours and meanings.
Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis.
Il y a des langues qui ressuscitent après avoir été assassinées, c’est le cas du lituanien que les tsars interdirent afin de rendre muet un peuple rebelle. On ne sait pas grand chose, ici, de cette langue, de sa résistance, de sa littérature bien qu’elle fasse désormais partie de « notre » Europe. Aussi devrait-on faire un événement de la parution en français d’un livre de Vladas Braziūnas, écrivain représentatif et important de ce qu’offre aujourd’hui à l’imaginaire et à la pensée le lituanien. C’est aussi l’occasion de découvrir la collection « Levée d’ancre », que dirigent Gérard Augustin et Michel Cassir aux Editions de l’Harmattan, et qui, trop discrètement, a déjà publié vingt-cinq volumes de poètes grecs, arabes, espagnols, chinois, hindous, tous à découvrir.
ПОСОЛЬСТВО ЛИТОВСКОЙ РЕСПУБЛИКИ
В РОССИЙСКОЙ ФЕДЕРАЦИИ
«ДОМ ЮРГИСА БАЛТРУШАЙТИСА»
ИНСТИТУТ МИРОВОЙ ЛИТЕРАТУРЫ РАН ИМ. А.М. ГОРЬКОГО
приглашают Вас
на музыкально-поэтический вечер
«ИЗ ДОМОТКАНЫХ ПЕСЕН»,
посвященный творчеству
ВЛАДАСА БРАЗЮНАСА
2007 m. lapkričio 30 d. „Jurgio Baltrušaičio namuose“ Maskvoje įvyks muzikinis poetinis vakaras „Iš naminio audimo dainos“, skirtas lietuvių poeto Vlado Braziūno kūrybai. Renginio metu bus pristatytos dvi knygos poezijos antologija „Magnus Ducatus Poesis: Ribų įveika (Vilnius, 2007) ir profesoriaus Skirmanto Valento mokslinis poezijos nagrinėjimas „Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (Vilnius, 2007). Muzikines poetines kompozicijas su Vlado Braziūno eilėraščiais atliks kompozitorius Algirdas Klova, grojantis kanklėmis, smuiku, rageliu, fleita ir kitais instrumentais. Taip pat bus parodyti Arvydo Baryso filmo „Iš naminio audimo dainos“ fragmentai. Profesorius Skirmantas Valentas skaitys Vlado Braziūno eilėraščius verstus į rusų kalbą.