Per pastarąjį dešimtmetį pasirodė ir kelios reikšmingos kitų mūsų kaimynų poezijos knygos. Pirmiausia turiu omeny latvių poeziją. Ilgą laiką beveik parankine buvo tapusi Uldžio Bėrzinio rinktinė, su malonumu skaičiau latvių poezijos patriarchą Knutą Skujenieką, dar laukia neseniai pasirodžiusi Janio Ruokpelnio „Lyrika“. Poezija, tokia artima mūsiškei, gaivalingumu ir kalbos jausmu prilygsta lietuvių poetinei kūrybai, o kartais ją ir pranoksta. Turbūt neatsitiktinai pagrindiniai latvių poezijos vertėjai yra Vladas Braziūnas ir Sigitas Geda – jų pačių kūryba byloja apie ypatingą poetinę giminystę. Net ir nemokėdamas latvių kalbos jauti, kad vertimai yra aukštos kokybės. Gal iš dalies tai susiję su pačių kalbų giminiškumu, bet greičiau kokybę lemia poetinės pagavos bendrumas ir vertėjų patirtis.