Juris Kronbergs
Per sapną buvau svečioje šalyje, viešbuty,
bet jis buvo ir mano namai.
Jis buvo kvadratinis, vienas ant plyno lauko.
Sienos peršviečiamos. Ant jų
parašytas vienintelis vardas, bet neįskaitomas.
Staiga, kaip niekieno nepamatytas saulės užtemimas,
mano vardas išnyko.
Artimieji rytai, mano brangiausias kilimas, suvyniotas
kambario kertėje. Taip motyvas, žydintis sodas,
atgyja many.
Ir paukščiai, ką tik atskridę iš Egipto,
geria vandenį iš dar neseniai ledo užklotos kūdros.
Nubudau viešbučio lovoj. Į akis plieskė saulė.
Dabartis tokia pat balta kaip praeitis.
Ką pasakyti norėjau, buvo jau pasakyta.
Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.17