Juris Kronbergs


Svešā zemē

Sapnī biju svešā zemē, viesnīcā, kas arī bija manas mājas. Tā bija kvadrātiska, viena uz klaja lauka. Sienas caurspīdīgas. Uz tām rakstīts viens vienīgs vārds, bet nesalasāms. Pēkšņi, kā neviena neparedzēta saules aptumšošanās, pazuda mans vārds. Tuvie austrumi, mans dārgākais paklājs, sarullēts istabas kaktā. Tā motīvs, ziedošs dārzs atdzīvojās manī. Un putni, tikko atlidojuši no Ēģiptes, dzēra ūdeni no nesen ledus klātā dīķa. Es uzmodos viesnīcas gultā. Saule spīdēja acīs. Tagadne tikpat balta kā pagātne. Tas, ko gribēju teikt bija jau pateikts.

Juris Kronbergs

Svečioje šalyje

Per sapną buvau svečioje šalyje, viešbuty, bet jis buvo ir mano namai. Jis buvo kvadratinis, vienas ant plyno lauko. Sienos peršviečiamos. Ant jų parašytas vienintelis vardas, bet neįskaitomas. Staiga, kaip niekieno nepamatytas saulės užtemimas, mano vardas išnyko. Artimieji rytai, mano brangiausias kilimas, suvyniotas kambario kertėje. Taip motyvas, žydintis sodas, atgyja many. Ir paukščiai, ką tik atskridę iš Egipto, geria vandenį iš dar neseniai ledo užklotos kūdros. Nubudau viešbučio lovoj. Į akis plieskė saulė. Dabartis tokia pat balta kaip praeitis. Ką pasakyti norėjau, buvo jau pasakyta.

Versta (iš autoriaus rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.17