Na ir ką čia bepasakysi? Tai įvyko ir pas mus. Pas mus – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kovo 23 dieną, 17 valandą.
Apie Vlado Braziūno, Algirdo Klovos, folkloro grupės "Vydraga" bendrą kūrinį – Iš naminio audimo dainos: kompoziciją poeto balsui ir skambančiai gausai (leidykla "Kronta", Vilnius, 2005), profesionaliai apipavidalintą dailininkės Sigutės Chlebinskaitės, gandai sklandė senokai. Vienas paskui kitą pasirodė straipsniai. Metuose nemažo formato balta knyga ir į ją tvarkingai įdėta plokštele žavėjosi Valentinas Sventickas: Galima klausytis, galima skaityti, galima klausytis skaitant knygą (str. "Kas išsipildė"), o prieš pat vakarą Nemuno savaitraštis išspausdino V. Braziūno atsakymus į Ričardo Šileikos paklausimus (str. "Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo"). Taigi, pasakyta ir parašyta kone viskas. Beliko savo akimis pamatyti, savo ausimis išgirsti, baltutėlaitę žvaigždėtą knygą (tegul ginčijasi kas tik nori, bet kaip gi tą kūrinį kitaip pavadinsi?) pačiupinėti...
Tie, kas atėjo į šio ypatingo leidinio pristatymą, turėjo didžiulį malonumą – atsigavo "dūšios", nurimo galvos skausmai. Užbūrė kompozitoriaus A. Klovos rankose magiškai besikeičiančių instrumentų, anot Skirmanto Valento, visokių švilpynių, birbynių ir kitų vabalėlių, garsai, o nuo poeto V. Braziūno skaitomų eilių per klausančiųjų kūnus tai skruzdėlės bėgiojo, tai lūpos užsidegdavo švelnia šypsena, tai akys kažin kodėl aprasodavo... Nepaprastas leidinys, nepaprastas ir jo pristatymas...
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pasidžiaugdama autorių kolektyvo nepaprastu darbu, knygą pavadino didžiuliu tautosakos, muzikos, poezijos, puikios prozos lobynu. Tai, anot jos, kaip kokia enciklopedija, kaip žinynas.
Profesorė Elena Bukelienė trumpai priminė A. Klovos ir V. Braziūno pažintį prieš gerus tris dešimtmečius, 2004-aisiais įvykusį Tarptautinį instrumentinės liaudies muzikos festivalį "Griežynė", kuriame pirmą kartą buvo atlikta kompozicija, atkreipė dėmesį ne tik į poeto parašytus gyvus, modernius tekstus, augančius iš etninės kultūros šaknų, bet ir paratekstus, pasidalino kitomis savo įžvalgomis. Pasak profesorės E. Bukelienės, V. Braziūno eilėraščiai – lyg kalbos archeologija, ir tas jausmas ypač sustiprėja klausantis paties poeto. Profesorė pasakė, kad, nors knyga neskamba, dvi meno rūšys – muzika ir poezija - tarsi peržengė savo ribas, susiliejo, o bendradarbiavimo rezultatas yra unikalus ir labai vertingas.
Folkloro specialistė Bronė Stundžienė pabrėžė, kad šios knygos negalima vadinti knyga, negalima vadinti kūriniu, o reikėtų vadinti tiesiog – Iš naminio audimo dainos. Tai knyga, pasak B. Stundžienės, skirta senosios tradicijos žinovams: čia dvelkia archaiškais dalykais, kur susilieja žodis, judesys, mimika, o A. Klovos ir V. Braziūno duetas kiekvieną kartą skamba vis kitaip. Dar B. Stundžienė atkreipė dėmesį į savitus knygos komentarus, pvz.: Per medinį brūklį Algirdas braukia medine lazdele imituodamas eilėraščio ritmą, esančius tarp eilėraščių ir paratekstų, ir patarė neskaityti šios poezijos ir neklausyti šios muzikos vienu ypu – kaip kad laumės neduoda išvynioti visos dovanos iš karto... Palinkėjusi autoriams antrojo leidinio tomo, sulaukė kompozitoriaus A. Klovos patvirtinimo, kad jis tikrai bus – būsianti tai tarmiška poezija su aukštaitiška muzika.
Ačiū už leidinį, už muziką... Tiesiog už malonumą.
P.S. Kaip ir buvo skelbta renginio kvietimuose, prieš kūrybos vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo atidaryta Vlado Braziūno fotografijų paroda "Tiesiog mieli veidai". Joje – rašytojų, muzikų, aktorių portretai. Paroda veiks iki balandžio mėnesio vidurio. Maloniai kviečiame aplankyti.
http://www.maironiomuziejus.lt/lt/maironiomuziejus/renginiai...