Vladas Braziūnas


Pašaizsardzība

Atlūžņi, no kā mēs jautīsimies, kad mūsu vārdus kāds minēs, mēģinot sabīdīt lauskas mums pašiem nesamanāmā rakstā, blāzmas, mirāžu varavīksnes – viss pašaizsardzība, necelsim smiltājā māju, nedz arī kalnos, tas nebeidzamais skrējiens – stāvēšana uz vietas, tik smiltis, zem kājām skriedamas, tik zvirgzdos sabirzdamas kalnu grēdas, puķu dobes tur neuzraksi, vagas neizarsi – ālavi ieži, pat dziesmu zeltainā velve vairs tikai vīzija, paskaties, cik nomelnējusi pelnos, no asarām uzmirgo zaļums, vairogu diez vai no mūsu atlūzām saliks.

Vladas Braziūnas

savigyna

kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą: pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis po kojomis bėga, tik dūla kalnynai į žvirgždą, ten lysvės nesukasi, vagos neišversi – bergždynas net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 29.