Vladas Braziūnas


Agrie rīti

Melnā logā uz tavu pusi cauri pījijām dzeltens lampas abažūrs arvienu vēl cero un vevīst, bet nenotiek vairāk nekas – tik vien, cik noticis, mēness zīmē ar bālganām ēnām no Verķiem, no Zaļajiem ezeriem līdz pat mūsu kāpnēm, līdz rītam nostāvētām, mēs – dienu apmātie, un nav tevis ilgotā naktī. Vien naktis tevī kā gadu nogulsnes, vientulības muklāju nosēdas logā, ezerā mēness izgulējumi asiņodami, ceļi jau šķērsām pārrakti, pa bezmērķa apvedceļiem arvienu dzeltenas stundas nez kur vēl lido un nositas.

Vladas Braziūnas

paryčiai

juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės lig ryto išstovėtos, pasilgtõs nėra tavęs nakty, vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 24.