„Valstiečių laikraštis“. Su geru poetu labai malonu pakalbėti apie gerą poeziją. Bet poezijos knygų tiražai mažėja, poezijos poreikis menksta, kai kas jau atvirai teigia, kad šių dienų poetus tik patys poetai ir skaito. Ir netgi ne visi. Bet yra ir toks pamąstymas, kad gerai poezijai užtenka ir vieno skaitytojo.
Ką gi, atskirų knygų tiražas tikrai mažėja, bet užtat koks bendras išleidžiamų knygų tiražas! Jei knygas matytumėm kaip literatūros patiekalus ir prisimintumėm nuolatinę sovietmečio skurdo vakarienę, kai būdavo sušlamščiama visa grikių košė ir visa šlapdešrė, – ką gi, tokios padėties nebėra, ji negrįš, ir ačiūdie. Iš vargo vakarienės patekom į puotą smaguriams, pribloškiančią patiekalų įvairove. Kiekvienas laisvas rinktis.
Taip, poezijos užkandžiukų ir santykinai tarp šių patiekalų mažiau, vyrauja puošniai įdaryti prozos didkepsniai. Bet ir tas laikas, kai per kokius oficialius priėmimus alkani lietuviai stalus šluote nušluodavo, baigėsi. Dabar ramiai sau vaikšto, šnekučiuojasi, gerą vyną siurbčioja, kartais nuo stalo lėkštelėn kokį gardėsį įsideda. Ne iš badų krašto – skubėti nebėra kur.
Aš net manyčiau, kad kaip tik dabar pamažu atsigauna, o ir priauga tikrųjų poezijos skaitytojų padermė. Skaitančių, įsiskaitančių, įsigyvenančių. Man pavyzdys Henrikas Algis Čigriejus. Kadaise susitinkam, pasisako skaitantis mano knygą. Nustembu, kiek iš jos atsimena. Na, sako, tik iki čia. Nedaug dar perskaičiau, mat skaitau – kasdien po eilėraštį. Taip, Henrikas kolega, poetas. Bet ne vieną tokį skaitytoją yra tekę sutikti – ne literatūros kūrėją, net ne filologą. Ne šlamščiantį kas pakliūva – parodas, koncertus, spektaklius, knygas, – o besirenkantį ir atsirenkantį. Sutinku, kad eilėraščiui reikia vieno skaitytojo. Vienintelio. Ir malonu, kai tų vienintelių – kuo daugiau. Poezija juos pasiekia. Poezijos siekiasi jie patys. Matydamas, kiek šviesių žmonių susirenka kad ir į knygų pristatymus, į šiaip poezijos vakarus, negalėčiau stoti šermeninėn poezijos apgiedotojų greton.
„Valstiečių laikraštis“. Ne mūsų laikraščio paskirtis analizuoti poezijos tendencijas, teorinius niuansus, tą turbūt sėkmingai daro literatūrinė spauda, todėl „grynąją“ poeziją paliekame jai. Mus labiau domina poezijos būsena visuomenėje. Štai A. Baltakis „Strazdiškio elegijose“ bandė įamžinti išnykstančio kaimo aplinką, jo žmonių buitį. Jūs esate bandęs kurti Pasvalio tarme, naujausiąjį leidinį „Vakar yra rytoj“ pristatėte kartu su kompaktinėmis garso plokštelėmis. Ar tai nėra noras praplėsti poezijos erdves, vėl sugrąžinti jai tam tikrą taikomąją prasmę, sugrąžinti skaitytojams iš jų „atimtą“ poeziją? Būtų įdomu iš Jūsų išgirsti pamąstymų tą tema.
Pati poezija... Buitį apgiedoti – ne jos tikslas. Taip, ji gali kalbėti tarsi apie buitį, tarsi apie kasdienius žmogaus buvimo dalykus, bet iš tikrųjų ji stengiasi ką nors esminga pasakyti apie patį buvimą, žmogaus būtį. Algimantas Baltakis rašė „Strazdiškio elegijas“, bet parašė, ačiūdie, – gyvenimo elegijas. Kitaip sakant, poezijos, o ne eiliuotos kraštotyros kūrinį.
Likimas man lėmė gimti Pasvaly, augti jame ir prie jo – šis kraštas, jo žmonės kūrė mane, mano pasaulėjautą. Ir, žinoma, tarmė, jos intonacijos, jos ritmika, melodika. Vakar vienas garbus dailininkas, abstrakčių ir itin ritmiškų paveikslų kūrėjas, netikėtai sako: koks ritmiškai turtingas tavo vardo pavardės derinys – vientisa garso atkarpa, tiesiog baigta kūrinio frazė. Pagalvojau: taip, kiekvienas vis su kitokiu, nepakartojamu garsų, intonacijų, ritmų kodu ateinam į šį pasaulį. Savo ritmu per jį ir žengiam. Mano ritmas – iš Pasvalio tarmės. Šiemet Lietuvių kalbos institutas pasiryžęs išleisti tarminių mano eilėraščių knygą „Sáula prė laĩdos“. Bus ten ir pažodinis vertimas į literatūrinę lietuvių kalbą, ir kompaktinė garso plokštelė, ten tuos eilėraščius pats tarmiškai ir perskaitysiu.
„Vakar yra rytoj“ – mano naujų ir senesnių eilėraščių rinktinė, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kaip antroji jo serijos „Gyvoji poezija“ knyga. Pirmoji serijos knyga buvo Jono Aisčio. Irgi su kompaktine garso plokštele – tai gal Aisčio pirmo norėta „praplėsti poezijos erves, vėl sugrąžinti jai tam tikrą taikomąją prasmę, sugrąžinti skaitytojams iš jų „atimtą“ poeziją“. Ne, tikrai ne pirmas. Ir pasauly, ir Lietuvoje seniai pilna poezijos skaitovų, poezijos teatrų ir panašių dalykų. Nei jie (nei kas kitas) poeziją iš ko nors gviešiasi atimti, nei kam sugrąžinti. Poezija arba skaitoma tyliai, atidžiai įsižiūrint į jos formą, arba intonuojama balsu. Dažniausiai ir taip, ir taip vienu metu, tik kuri nors jos pusė – regimoji ar girdimoji – tegul ir nejučia paryškinama. Antai amžinatilsį Vytautas Kernagis neseniai kalbėjo, kad muzikinės struktūros jau glūdinčios poezijoje, tereikia jas išgirsti, atskleisti. Kaip tik giluminį poezijos muzikalumą, man labai svarbų, ryškinam, skleidžiam drauge su kompozitoriumi Algirdu Klova kartu skaitydami mano eilėraščius – autoriaus balsu ir įvairiausiais muzikos instrumentais. 2005-aisiais „Krontos“ leidyklos išleistoje knygoje „Iš naminio audimo dainos“ taip skaitom ne tik su Algirdu Klova, bet ir su jo vadovaujama folkloro grupe „Vydraga“: knygoje yra ir kompaktinė garso plokštelė. (Tiesa, šiemet režisierius Arvydas Barysas su šia mūsų komanda susuko ir filmą – „Iš naminio audimo dainos“.) Truputį panašiai esam bandę su amžinatilsį Remigijumi Audiejaičiu – autoriaus balsu ir Remigijaus balso improvizacijomis. Pristatydami mano knygą „Grandes sont les nuits“ („Naktys yra didelės“, vertė Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė ir Marcas Fontana, pernai išleido Paryžiaus leidykla „L'Harmattan“), šitaip eilėraščius skaitėm drauge su gitaristu Domantu Razausku ir multiinstrumentininku Sauliumi Petreikiu. Šitokiu – poezijos ir muzikos smelkimosi vena į kitą – principu esu sukūręs ir poetinį muzikinį vyksmą „Magnus Ducatus Poesis“, tik čia jau didesnis būrys poetų ir muzikantų iš Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos skaitom vienas kito poeziją ir jos vertimus. Toks vyksmas užpernai buvo atliktas Minske, pernai Vilniuje ir Kijeve, šiemet keliausim Lenkijon. Šį mūsų žygį remia mūsų Užsienio reikalų ministerija, pernai, paremti dar ir Kultūros ministerijos, bendradarbiaudami su „Petro ofseto“ leidykla išleidom solidų almanachą „Magnus Ducatus Poesis“ – taip, vėl su plokštele, tik šįkart ir garso, ir vaizdo... Beje, knygos vaizdas. Jis man irgi itin svarbus, ir džiaugiuosi, kad pastarais metais nuolat tenka bendradarbiauti su viena subtiliausių Lietuvos knygos dailininkų Sigute Chlebinskaite. Jos darbas – ir kilnus „Vakar yra rytoj“ pavidalas. Tiesa, apie šią knygą dar turėčiau pasakyti, kad netikėtesnių jos ypatumų vis dėlto esama: be manęs, mano eilėraščius dviejose knygos kompaktinėse plokštelė skaito dar 20 mano kolegų ir bičiulių, savaip eilėraščius pasirinkusių, savaip suvokusių. Kito ypatumo priežastis ta, kad leidėja – mokslo institucija, taigi knyga sudaryta ne mano paties, o humanitarinių mokslų daktarės Elenos Baliutytės, knygoje yra ir jos straipsnis apie autoriaus kūrybą.
„Valstiečių laikraštis“. Šį mūsų klausimą diktuoja pirmesnis. Neabejotina: literatūra visada turi savo kilmę. Ji „žemaičiuoja“ ir „aukštaičiuoja“, ji persisunkusi gimtinės miškelių kvapais, žmonių godomis... Ji visada prasideda tavyje ir kažkur šalia tavęs, tavo brangiausiose vietose, tarp tavo brangiausių žmonių. Jūs „neužsidaręs poetas“, aktyviai dalyvaujate įvairiuose renginiuose, kurie vyksta ne tik Lietuvoje, verčiate iš kitų kalbų ir Jus verčia į kitas kalbas, recenzuojate knygas, rašote straipsnius ir esė...
Recenzijų, straipsnių, esė arba stengiuosi neberašyti, arba nebeturiu kada berašyti. Šiaip ar taip, pastarais metais jų beparašau vis mažiau. Širdis plati ir godi, bet gyvenimas vienas, ir visko nesuglėbsi. Į ne vieną darbą įsikinkau tiesiog iš nemokėjimo laiku ir griežtai atsisakyti.
„Valstiečių laikraštis“. Manome, kad daug ką sako ir tas faktas, jog drįsote sudaryti E. Mieželaičio knygą „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“, nes tokį didelį poetą palikti praeičiai būtų neteisinga, nors labiau ideologizuoti žmonės gali paleisti ir vieną kitą negražią repliką.
Tiesa, knygos apie Eduardą Mieželaitį – ją šiemet išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – sudarymo atsisakyti ir nesistengiau. Kodėl? „O kaip su neoficialiąja literatūra to laikotarpio Lietuvoje? <...> (Paradoksalu, tačiau neoficialiąja sovietmečio poezija greičiau pavadinčiau ne <...>, o E. Mieželaičio kūrybą.)“ – kas taip yra pasakęs? Dvigubu antikiniu vardu „Šiaurės Atėnuose“ pasirašinėjantis kolektyvinis recenzentas, svarbiausia – jaunas ir maištingas. Idelogizuoti, ideologiškai kūrėjus vėtyti didelės išminties nereikia. Kur kas sunkiau pačiam įsižiūrėti literatūros žvilgsniu, įmatyti pirmiausia kūrybos reiškinį, besiskleidusį, išsiskleidusį, regis, neįmanomom sąlygom, pagaliau atiduoti paprasčiausią žmoniško dėkingumo duoklę pačiam kūrėjui, pramynusiam kelią ištisoms poetų, o ir apskritai rašytojų kartoms, ėjusioms po jo. Čia turiu galvoje pirmiausia poezijos formos dalykus. Draudimų virvė buvo kietai užveržusi gerklę pokario dešimtmečių Lietuvos poezijai, ir Mieželaitis – ir painių aplinkybių, bet ir asmenybės dėka – buvo vienas iš pirmųjų tą virvę sau, o kartu visai mūsų poezijai sugebėjęs kiek palaisvinti. Poezija, dar kiek pakriokusi štampais, pagaliau ėmė lygiai ir giliai kvėpuoti. Liko gyva ir gyvybinga.
Tiesiog tai suvokiau. Tiesiog tą darbą turėjau padaryti.
„Valstiečių laikraštis“. Mus domintų Jūsų požiūris į poeto statusą visuomenėje, ar užtenka to, kad jis save ir savo poziciją išreiškia vien tik kūryba, ar reikia kažkaip papildomai atstovauti ir Pasvaliui, ir Lietuvai?
Poeto statusą va taip ir įsivaizduoju: pagal išgales kokybiškas darbas, pirmiausia kūryba. Ji ir yra atstovavimas. Sau, Pasvaliui, Lietuvai ar dar kam nors, kas brangu ir artima. Papildomai? Aš už vaisius ir daržoves, ne už maisto papildus. Visos kitos visuomeninės priedermės – kaip ir kiekvieno tos visuomenės nario. Iš sąmoningumo, iš bendruomeniškumo jausmo ir atviro teisybės nervo.
„Valstiečių laikraštis“. Sovietmetis sugadino patriotizmo sąvoką. Bet štai šiandien daug kalbama apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje, artėja Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas. Nepagerinsime mes to įvaizdžio ir reikiamai Lietuvos nepaminėsime, jei Lietuvos neturėsime savyje. Kai šiandien Lietuvoje iki absurdo sumenkintos tikros vertybės, manome, kultūros žmonės turėtų aktyviau pasisakyti prieš tas Lietuvą naikinančias tendencijas. Net estrados dainininkės Jurgos Šeduikytės protestas liko vienišas, ir internetinėje erdvėje pasipylė gausybė pasisakymų: o kur pasislėpę kiti menininkai? Išsakykite savo poziciją.
Nė iš tolo nemanyčiau, kad menininkai kur nors pasislėpę. Iš patirties žinau daugybę atvirkščių pavyzdžių – visuomeninio menininkų jautrumo. Antai Ukrainos Oranžinės revoliucijos dienomis drauge su kolega Gintaru Grajausku vos per kelias paras Lietuvoje ir pasauly surinkom tūkstančius demokratiją palaikančių parašų... O „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo akcijos? O nesenos Kuršių nerijos gynimo nuo pinigingų klanų, užvaldžiusių partijas ir ministerijas?.. Tiesa yra tik ta, kad menininkų balsas dažniausiai „slepiamas“ – kaip ir kitų skurdan varomų žmonių. Jurgos Šeduikytės protestas kilnus. Jo sėkmė – ten buvusios televizijos kameros, gavusios „įvykį“. Šiaip jau į protestus, pareiškimus, kreipimusis, kokių ir pats esu parašęs ir ne vieną pasirašęs, – į visuomenės, taip pat ir menininkų, balsą instancijų, ypač teisėsaugos, tereaguojama atsirašymais ar atsikalbėjimais, kol klausimo esmė bus numarinta. Žiniasklaidos, jei reikalas nesusijęs su jų rėmėjų konkurentais, tokie protestai nedomina ar trumpam tesudomina tik kaip akibrokštas, galimas manipuliuoti savaip. Kitas daiktas, kad ta žiniasklaida, pareikalavusi už menininkų pareiškimo išspausdinimą neįmanomo užmokesčio, kitą dieną išraiškingai paklaus: o kur menininkų balsas?!. Bėda ta, kad viešai diskusijai mūsų žiniasklaida nebepajėgi, o į rėksmingą perpardavinėtojų turgų ar ūžiančią smuklę kokio nors balso reikšti orus žmogus tikrai neis... Šviesi viltis yra tik ta, kad teisybė po puodu nepavožiama.
Kalbėjosi Jonas Mačiukevičius