Vladas Braziūnas


Translated by Jonas Zdanys

* * *


I find it strange that this time I’m not driving and that someone drives me, that the landscapes change, for the time being familiar, the skies burst into bloom that prophecies remain far away, that it’s allowed to stray into remnants, clearly greater than the whole, to come or no longer coming, a bus rolls by short of breath, slow, toward your childhood brownish-green and blotted unscrutinized places, you’ll doze off, cut across the river the swamps lull to sleep, and swings swing and throw the young upwards, to see the highest mountain and the green woods, the bristled tails of fir trees stand stiff, and oak-grove of browned copper, it rained, it flashes, it drips it’s linden not hard rock hewn by your father’s hands hard blistered, it’s not the mortifications that remain but the calluses on your palms, betraying your origin in black earth, the clay, the blue potter’s clay not blood, wagtails in the hutch under the bridge stack up their old lives, and the new one only so much as there is hope remaining to hatch a young Maybird it didn’t turn toward town, the birch grove flew past with brooms of mistletoe, but perhaps it wasn’t that, perhaps it wasn’t my hunchbacked cottage, wet sheep grazing like a November leaf frozen and unredeemable life shivers by, a fishing line from below from the black depths tugged by a pale- lipped sticky mouth, it’s already Apaščia, from the fog from an unfamiliar customs’ station scrambles a would-be apostle, unconverted, leafs through papers worthy unworthy, doesn’t raise the gate, doesn’t assign a penance of prayers, and so, won’t make my beard Margeris, Peteris, Janis and Juris, I’ll fly a bit along my brimming sea, until they press down the small cross and near my name God’s red marker

Vilnius–Rīga, 2003.XII.3

The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 59–60.


Vladas Braziūnas

* * *


man net keista, kad šįkart vairuoju ne pats, bet kad veža, kad mainos peizažai, kol kas dar pažįstami, dangūs pražysta kad lieka toli pranašystės, kad leista nuklysti į liekaną, aiškiai didesnę už visumą, būsimą ar nebebūsimą, autobusas rieda be dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti vietos, užsnūsi, perkirsi upę liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir meta jauną aukštyn, kad užvysčia kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja seną gyvenimą savo, o naują tik tiek kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios iš juodos gilumos patampomas blyškia- lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas būsimas, neatsivertęs, popierius varto vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie mano vardo sarkanais Dieva markeris

Vilnius–Rīga, 2003.XII.3


Kultūros barai. – 2005. – Nr. 6. – P. 26;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 266–267. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas.