Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) – dešimties poezijos, dvidešimties vertimų knygų, literatūros kritikos rinkinio autorius, poliglotas. Jis – Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, pirmas ir kol kas vienintelis užsienietis – Jotvingių premijos, skiriamos už geriausią metų knygą ar publikaciją, laureatas. Be kitų valstybių (Latvijos, Švedijos, Norvegijos, Ispanijos) apdovanojimų, yra pelnęs Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordiną. Vilniaus universitete Latvistikos kabineto atidarymo proga su vienu garsiausių latvių poetu buvo surengtas susitikimas. Jame dalyvavo literatūros tyrinėtojas, kritikas Kęstutis Nastopka, poetai, K.Skujenieko poezijos vertėjai Vladas Braziūnas ir Sigitas Geda.
Širdis Lietuvai
Vieno naujausių savo poezijos rinkinio „Aš esu toli viešėjęs“ („Es pabiju tālos ciemos“) įvadinėje dalyje Knutas yra įrašęs: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą.... Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, gyventi Lietuvoje. Tai mano tėvo darbai verčiant jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių – į lietuvių. Tai ir mano draugai bei kolegos Lietuvoje – gyvi ir jau mirę“. K.Skujeniekas apie savo sąsajas su Lietuva paprastai sako, kad jo dalis širdies „pas leišius“ (la. leitis – „lietuvis“).
K.Skujeniekas gimė 1936 metais Rygoje rašytojo ir vertėjo Emilio Skujenieko šeimoje. Latvijos valstybiniame universitete studijavo latvių filologiją, vėliau baigė Maskvos M.Gorkio literatūros institutą. Lemtingu K.Skujenieko gyvenimo įvykiu tapo tai, jog po studijų dėl politinių motyvų septyneriems metams buvo ištremtas į Mordoviją. Pats poetas šį laikotarpį ironiškai vadina „lagerio aspirantūra“ arba „kūrybine komandiruote“, bet dažnai pabrėžia jo svarbą: „Esu dėkingas lageriui, nes lagerio gyvenimas ir padarė mane poetu“.
Vladas Braziūnas juokais yra pavadinęs Knutą pasieniečiu, juk latvių poetas vaikystę praleido ir augo prie pat Lietuvos sienos ant Nemunėlio kranto pas senelius, kur anapus jau buvo Biržų rajonas. O K.Skujenieko tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Lietuvoje dirbo mokytoju, vėliau nelegaliai perėjęs sieną, taip ir liko Lietuvos pilietis. Dažnai susitikimuose prisimenama istorija, jog dėl tėvo pilietybės kilo keblumų ir pačiam Knutui, registruojantis kaip Latvijos piliečiui. „Sakau, na, jei jūs nenorit manęs registruoti, tai kas man – aš priimsiu Lietuvos pilietybę“ – ne kartą šią istoriją šypsodamasis yra pasakojęs poetas.
Knuto kūrybos ir asmenybės fenomenas
K.Skujeniekas savęs, kaip poeto, niekada nesureikšmina. Kaip jis pats teigia, poezija jam yra „siekimas atskleisti, suprasti, pajausti ir pasakyti, pasiekti kitą žmogų“. Knutui tiesiog svarbu būti atviram, teisingam sau ir kitiems, siekti, jog gyvenimas ir poezija nesikirstų bei paprasčiausiai išlikti savimi. Kolegų, kritikų akimis Knuto kūrybos bei asmenybės fenomenas akivaizdus. Tai liudija ir S.Gedos žodžiai: „Visai nenustebčiau, jei kada nors Nobelio premija būtų atiduota Knutui. Jis vertas ir morališkai, ir kaip kūrėjas“. Bet koks susitikimas su Knutu ar jo poezija visada palieka neišblėstantį įspūdį. Negali nepajusti šio žmogaus žavesio, optimizmo, jo žodžiais tariant, kylančio iš gyvenimiškos patirties ir su ja ateinančio suvokimo, jog gyventi yra tiesiog malonu.
Knutas – žmogaus ir poeto dermė
Knuto poezijos vertėjas V.Braziūnas pabrėžia jo asmenybės subtilumą, charizmatiškumą: „Pažintis su Knutu, poetu ir žmogumi, pirmiausia teikia gražų tų dviejų asmenybės dėmenų – žmogaus ir poeto – dermės pavyzdį. Žmogus stiprina pasitikėjimą jo poezija, poezija – žmogum. Knutas yra patikimas. Žinantis savo, poeto, vertę, bet niekur jos neafišuojantis. Žinantis savo, žmogaus, kančios ir ištvermės kelius, bet nemėgstantis jais vedžioti kiekvieno smalsaujančio, juolab prisiminti jų kaip nuopelno.
Pažintis su Knutu, kaip ir visas gyvenimėlis, – pamokos... Pamokos, per kurias, dėl kurių – gera, tiesiog gera. Ir Knuto poezija man gal pirmiausia – gera poezija. Bet „gera“ čia sakau pirmiausia – kaip kad pasakoma apie žmogų: „geras žmogus“.
Manau, Knutas iš tokių mano žodžių geraširdiškai pasijuoktų ir... neskubėtų jų neigti. Veikiau mikliai prisimintų kokią tinkamą istoriją – žinoma, paradoksišką, juokingą, neįžeidžią... Ir abu smagiai šitą temą baigtumėm“.