Knuts Skujenieks
Kaip vyšnia, kur viršūnėj uogą,
Paskutinę užsilikusią, saugo, –
Taip aš saugau marškinių sunešiotų
Vieną vienintelę sagą.
Kai nebėr jau nei vilčių, nei suvenyrų,
Ir kai per sunki našta jau lenkia,
Aš užanty paknyburiuoju sagą,
Įsiūtą tavo rankų.
Apmaudui meto ir bado,
Sniego ir miego pykčiui
Tu prisiuvus mane prie akyto gyvenimo
Meilės ir amžinybės dygsniais.
Naktis įveikė dieną. Žiūriu į langą,
Vienintelį, kuriame šviesa dega.
Ne į langą. Į gyvastį man ant krūtinės,
Tavo įsiūtą į sagą.
1964
Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 29;
Skujenieks, Knuts. Poga [eilėraštis ir jo vertimai į 33 kalbas]. – Rīga: Neputns, 2011. – P. 19;
Literatūra ir menas. – 2011. – Rugsėjo 16. – P. 1. – Su eilėr. pristat. – Prieiga internetu (žiūrėta 2011.IX.21): http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3345&kas=straipsnis&st....