Vladas Braziūnas

Monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (leidykla „Baltos lankos“) atskleidžia dviejų poetų dialogą, sukuriantį ypatingos rūšies poetinę gramatiką. Kartais abiejų poetų požiūriai sutampa, kartais jie pasuka savomis kryptimis.

Po Lietuvą lyg žaltvykslė klaidžioja keista švieselė – kultūros įstaigų, bibliotekų rengiamuose vakaruose (nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų scenose) skamba neįprastas muzikos ir poezijos derinys, kuris praėjusiais metais buvo užfiksuotas poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygoje "Iš naminio audimo dainos". Sukurta stebėtinos darnos ir grožio trijų menų sintezė.

While presenting the ninth poetry collection lėmeilėmeilėmeilė by Vladas Braziūnas, a poet of the middle generation, we would like to remind readers that this is not the first time he has appeared in this magazine.

Na prijedlog da sudjeluje u pripremi litavske tematike za časopis “Nova Istra”, Vladas Braziūnas upita mne:
     – A Što je to “Nova Istra”? Ja sam odrastao pored rječice Įstras, a takav – izrazito baltički hidronim – fiksiran je nedaleko od Moskve, takoder i na više drugih mjesta; očigledna etimologija korijena iz (į)s(t)rūti…Drevni naziv Dunavbio je Istros”…