Po Lietuvą lyg žaltvykslė klaidžioja keista švieselė – kultūros įstaigų, bibliotekų rengiamuose vakaruose (nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų scenose) skamba neįprastas muzikos ir poezijos derinys, kuris praėjusiais metais buvo užfiksuotas poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygoje "Iš naminio audimo dainos". Sukurta stebėtinos darnos ir grožio trijų menų sintezė.
Ne visi žino, kaip atsirado šis fenomenas. Dviejų menininkų kūrybinė draugystė prasidėjo jau prieš tris dešimtmečius. Vladas Braziūnas, vienas iš Vilniaus universiteto Kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų, su konservatorijos studentu Algirdu Klova susipažino ir bendriems darbams telkėsi daugybėje ekspedicijų, rengiamų į visus Lietuvos regionus, daugelį metų jų dainuota etnografiniuose ansambliuose, ramuvos vakaruose.
2004 m. rugsėjo 8-9 d. Vilniuje vyko septintasis tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis "Griežynė 2004". Šiam festivaliui buvo parengtas poeto Vlado Braziūno ir kompozitoriaus Algirdo Klovos bei jo vadovaujamo ansamblio "Vydraga" poezijos ir muzikos projektas "Iš naminio audimo dainos: kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai". Ta "skambanti gausa", pirmą kartą išklausyta festivalio dienomis Vilniaus mokytojų namų svetainėje, pasklido ir tebesklinda po visą Lietuvą. Parengta knyga su kompaktine plokštele, ir 2005 m. gegužės 25 d. festivalio "Skamba skamba kankliai" metu, vos pasirodžius knygai, beveik tą pačią valandą kompozicija atlikta "Lėlės" teatre. Dailininkei Sigutei Chlebinskaitei knygos meno konkurse "Vilnius 2005" paskirta Lietuvos dailininkų sąjungos premija; už gražų knygos išleidimą diplomais apdovanotos "Krontos" leidykla ir "Petro ofseto"spaustuvė.
Baltoje nestandartinio formato knygoje pirmiausia matomi Vlado Braziūno eilėraščiai ir paratekstai. Algirdas Klova iš didelio pluošto poeto eilėraščių su itin ryškiu etninės kultūros tradicijų įspaudu savo kuriamai kompozicijai parinko tokius, kurie drauge su muzika ir dainomis susivėrė į darnaus lyrinio vyksmo vėrinį. Žvilgtelėjus į knygos turinį, nesunku suvokti jo struktūros logiką. Visa tarsi apgaubta poeto gimtosios Aukštaitijos dainų atlikėjos Onos Bluzmienės dvasios šviesa, pagarba jai, bet drauge ir kitiems – Dzūkijos (Petrui Zalanskui), Žemaitijos "liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose". Tai dedikacija. Pačios knygos idėja – liaudiškos Tėvynės sampratos sklaida. Tačiau ji toli gražu ne archajiško folklorinio lygmens. Tai XXI amžiaus Tėvynė, nepraradusi istorinės atminties, tradicinio tautinės kultūros paveldo, krikščioniškųjų vertybių, pagarbos ir meilės žemei ir ją dirbančiam žmogui. Taip ir išdėstyti knygoje poetiniai bei muzikiniai, vienas kitą papildantys, pratęsiantys ir ryškinantys akcentai: neprarandamoji tėvynė, "kur liepsnoja mumyse", jos širdis – daugiatautės kultūros Vilnius, pagoniškojo pasaulio atminties ženklai, gamta – medžiai, žolynai, paukščiai, gyvūnėliai, vandenys, skaudžiausi istorijos puslapiai ("kada mūsų laimė pikta prasidėjo"), darbai ir dainos, seni ir nauji papročiai, žmonės ir jų likimai ir pagaliau pabaigos akcentas – "atsiverki giesmėm".
Pakliūvame į šiuolaikinio kompozitoriaus ir šiuolaikinio poeto modernaus pasaulėvaizdžio erdvę, kur į dienos šviesą iškeliami, rekonstruojami gilieji baltų kultūros klodai. Bet vėlgi – jie ne objektyviai akademiškai reflektuojami ar cituojami, o autentiškai išgyvenami; individuali raiška natūraliai kyla iš liaudiškos kūrėjų dvasios. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistokas gali pasirodyti tas dialektinis ryšys – kūryba, auganti iš etninės kultūros šaknų, bet ne imitacinė, citatinė, o gyva, individuali, modernios raiškos ir galinti būti įdomi išversta į kitas kalbas. (Tą paliudijo vertėjas į švedų kalbą Jonas Öhmanas, atidžiai įsiklausęs į "poeto balsą ir skambančią gausą".) Prof. D. Sauka, įžvelgęs "esminį tautosakos pamatą" Just. Marcinkevičiaus lyrikoje, pripažįsta, jog "poezijoje, nuolatos maitinamoje kolektyvinės vaizduotės – tautosakos šaltinių, visiškai įmanoma laisva asmenybės saviraiška" ("Poezija iš dainos lopšio"// Metai, 2006, Nr. 3, p. 92).
Kaip ir Just. Marcinkevičiaus atveju, V. Braziūno poezijai pamatus kloja toli gražu ne tik folkloro tradicijos, nors didžiulio jų poveikio nenuneigsi. Tai kai kas plačiau, visuotiniau, atsinešta iš senolių gryčios, – kaimo žmogaus pasaulėjauta, žemdirbio gyvenimas pagal gamtos kalendorių, "plaukiant pro plazdantį laiką". Parapoetiniuose tekstuose, lydinčiuose eiles, poetas pateikia savo biografijos fragmentų, pasakoja apie tą vaikystės ir jaunystės pasaulį, kuris sugulė į nebeištrinamus giluminius sąmonės klodus. Kai autorius reflektuoja iš Onos Vaškaitės-Bluzmienės pasakojimų suvoktą jos archajiškos pasaulėvokos aukštaitišką savitumą, regime jų abiejų prigimtinę tapatybę:
Gražus Talačkonių kaimo žmogus Ona Vaškaitė-Bluzmienė. Kaip ji savo pasakojimuose, tautosakos interpretacijose jaučia, išgyvena mūsų lygaus, derlingo krašto gan sukultūrintą gamtą… Svarbiausia jai gražūs, tvarkingi ūkio darbai gamtoje, sodyba, rūtų darželis, gandralizdis, inkilai, naminiai bei laukiniai gyvūnėliai – gamta tarsi pritraukiama prie žmogaus sukultūrintos aplinkos, įauginama jon, kad žmogui jo kasdienybė būtų jauki ir gera (p. 16).
O kuo ir kaip reiškiasi poeto individualybė, jo eilėraščio šiuolaikiškumas? Jau ir tylus to eilėraščio skaitymas, jo sintaksė, žodis, kartais net skiemuo ir grafinis piešinys liudija taupumo siekį, kalbėjimą daugiaprasmėmis užuominomis. Nėra ne tik pasakojamojo elemento, "rišlaus teksto", bet ir užčiuopiamo minties vyksmo ar kitokių išorinių eilėraščio vientisumo nuorodų. Tik maksimaliai sutelkta nuotaika, įsiklausymo būsena. Nėra ir saviraiškos įprasta prasme, intymaus sąmonės peizažo, atviros emocijos. Yra tapatinimasis su istorijos, folkloro, kasdieninės buities, žemės darbų situacijomis, žmogaus buvimu gamtoje ir su gamta, yra senos mūsų kalbos, kaip nacionalinės kultūros pamato, adoracija, žodžio ištarimo malonumas.
Taigi eilėraštis – lyg kalbos archeologija, žodžių sakymas. Įtaiga ypač sustiprėja klausantis paties poeto muzikalaus, užburiančio balso. Balsas suaktyvina archajiško kalbėjimo intonacijas, o joms artimas dainų ir muzikos skambėjimas dar praplečia semantinį lauką neverbalizuojamais, lyg iš kolektyvinės atminties iškylančiais nostalgiškais jausmais. V.Braziūno poezijos grožis yra kalbos grožis, senų žodžių, įvardijančių jau dingusį pasaulį, gausa. Daug jų ateina iš gimtosios tarmės. "Aš gimiau su tais motinos žodžiais, kuriems užrašyti bendrinės mūsų kalbos rašmenų dažnai nepakanka", – sako poetas.
Kaip vakariečiui atrodo "žodžio poezija", archaiką prikeliantis kalbėjimas? – po vakaro Rašytojų klube klausiu lietuvių kalbos tyrinėtojo ir mūsų poezija besidominčio šveicarų profesoriaus Jano Peterio Locherio. Jis atėjo į vakarą jau perskaitęs knygą, išklausęs įrašus, todėl tvirtai atsako, kad tai modernu, aktualu ir įdomu ir kad lietuvių poezija ne tik neiškrinta iš vakarietiškos poezijos konteksto, bet ir yra pamokoma, užkrečianti.
Nors poezija ir muzika artimos meno šakos, vis dėlto toks organiškas lydinys, kokio pasiekė kompozicijos sumanytojas ir originalios jos muzikos kūrėjas Algirdas Klova, – gan retas dalykas. Nors knyga, kurioje "matomas" tik tekstas, "neskamba" ir joje net nėra natų, akivaizdu, kad muzikinis pradas čia itin svarbus. "Skambanti gausa" tokia įvairi, kad net pats kompozitorius nepajėgia išvardyti visų instrumentų, kuriais jis groja. Sąrašas įspūdingas. Verta jį perskaityti:
SMUIKAS, KANKLĖS, LUMZDELIAI LIETUVIŠKI: A; D; C DERINIMO;
RENESANSINĖ FLEITA, ANDŲ FLEITA, ARGENTINOS FLEITA, AIRIŲ FLEITA, PANO FLEITA;
IŠILGINĖS FLEITOS NACIONALINĖS: INDŲ, PERU, NEPALO;
AFRIKOS, AZIJOS, LOTYNŲ AMERIKOS PERKUSINIAI INSTRUMENTAI;
ĮVAIRŪS VARPELIAI, ĮVAIRIŲ DYDŽIŲ ŽARŽUOLAI;
DAMBRELIAI;
BRŪKLYS, TARŠKYNĖS, KASTANJETĖS;
MOLINUKAI ŠVILPUKAI, LAKŠTINGALA;
LŪPINĖS ARMONIKĖLĖS, KAZOO;
SEKMINIŲ RAGELIAI IR BIRBYNĖS: A; D; E DERINIMO;
ŠIAUDŲ BIRBYNĖ;
SKUDUČIAI;
OŽRAGIS
IR DAUG KITŲ (NEBESUSKAIČIUOJU).
Kaip matome, kompozitoriui pažįstami ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų liaudies muzikos instrumentai, kuriuos jis virtuoziškai panaudoja, kurdamas įspūdingą archajiško skambesio muziką.
Tačiau reikia pasakyti, kad sąraše nepaminėtas svarbiausias instrumentas – žmogaus balsas, kalbantis ir dainuojantis, kuriuo dviejų menų sintezė reiškiasi itin intensyviai ir organiškai. Derinys, kupinas tikros ir gyvos etninės dvasios, sukrečia lietuviškumui dar neapkurtusį klausytoją. Dvi meno rūšys tarsi peržengia savo ribas, veržiasi viena į kitą. Pasiekta reto poezijos ir muzikos susiliejimo.
Etnografinis judėjimas pas mus kartais įgyja kiek dirbtinį pobūdį ir primena paviršutinišką madų vaikymąsi. Šiuo atveju dviejų talentingų menininkų bendradarbiavimo rezultatas unikalus. Sunku pervertinti jo reikšmę, siekiant tęsti tradicijas, išlaikyti tautinę kultūrą.
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3090&kas=straipsnis&st_id=8575