Anna Rancāne


Pylnuotēs

Muna sirds tik pylna ar tovim vuordim i tevi, ka puori puorsalej, aiz krakla, naktsvīdrūs izmierkuša. Naskaidrūs mūrgūs pieški saceju: mīļoju tevi. Nastaigoj šūnakt pa pošu mieneša maleņu, munā pīktajā stuovā vysi atbolsi tevi pīsauc, ka nanūkreit zemī. Lobuok aizīsim viejputnī ar snīgu sasalauluot.

Anna Rancāne

Pilnaty

Mano širdis tokia pilna žodžių tavų ir tavęs, kad verčiasi per kraštus iš marškinių, nakties prakaito permerktų. Miglotose klejonėse ištariu netikėtai: myliu tave. Nevaikščiok šiąnakt mėnulio pačiu krašteliu, mano penktajam aukšte visi aidesiai tave prišaukia, kad nenukristum žemėn. Geriau išeisim į pūgą su sniegu susituokti.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.6