latgaliski

VLADAS BRAZIŪNAS (Vlads Brazjūns) dzimis 1952. g. Pasvalē (uzskata sevi par sēļu vai zemgaļu pēcteci), mācījies Viļņas universitātē žurnālistiku un leišu valodu un literatūru. Strādājis periodisko izdevumu redakcijās, aktīvi rakstījis par kultūrvēstures, ekoloģijas u. c. problēmām. Piecpadsmit gadus Vlads nostrādājis Literatūra ir menas redakcijā, strādājis krievu valodā iznākošajā žurnālā Vilņus, kas ir latviešu Daugavas līdzinieks. Izdevis deviņas dzejoļu grāmatas: 1983. g. Lien zibens (Slenka žaibas), 1986. g. Zirnekļa stabs (Voro stulpas), 1988. g. Klijāni urbj debesis (Suopiai gręžia dangų), 1989. g. Apvārdot melnu straumi (Užkalbėti juodą sraują)… Desmitais dzejoļu krājums Būtasis nebaigtinis / Imparfait (Bezgalīgā pagātne / Imparfait) 2003. g. iznācis lietuviešu un franču valodās (atdz. Genovaitė Dručkutė). V.Brazjūna dzejai raksturīgs plašs valodas slāņu – ieskaitot apvidvārdus – izmantojums, semantisks polifonisms, vēsturisku un ģeogrāfisku reāliju iekausējums asociatīvā izteiksmē. 2003. g. V.Brazjūns apbalvots ar Jātvingu prēmiju (1993. g. viņu saņemis arī Knuts Skujenieks).

Nozīmīgu vietu viņa darbos ieņem baltu tautu vienotības stiprināšanas ideja. Tulkojis latviešu autoru darbus. Vlada atdzejoti latviešu dzejnieki Eduards Aivars, Amanda Aizpuriete, Ingmāra Balode, Uldis Bērziņš, Pēters Brūveris, Māris Čaklais, Guntars Godiņš, Marts Pujāts, Anna Rancāne, Jānis Rokpelnis, Knuts Skujenieks, Inese Zandere, Egīls Zirnis u. c. Atdzejojis baltkrievu, franču, horvātu, krievu, poļu, serbu, ukraiņu autorus. Pārtulkojis leišu valodā Ojāra Medņa atmiņas Trīs burtnīcas, kuru pilns teksts 1989. g. nodrukāts grāmatā Mūžīgā sasaluma zemē (Amžino įšalo žemėje). 1997. g. Viļņā iznāca Ulža Bērziņa dzejas izlase Kukaiņu soļi = Vabzdžių žingsniai (atdz. Vlads Brazjūns, Sigits Geda, Kęstutis Nastopka). Pašreiz V.Brazjūns sastāda un atdzejo Knuta Skujenieka dzejoļu izlasi.

Anna Rancāne

* * *

Muna latgaliskuo identitate verās ar īškeibom turku i mongoļu acim, krīvu ceplī satušej kuopustu pūdu, šmakovkys izdzer par zaudeitū ļūbesteibu, osoru nūrauš nu byuda i palaiž smiejīni garu: bejs, nabejs! Munai latgaliskajai identitatei nāža asmiņs kuldā kai augusta ryusa, par sovu i saimis gūdu izviļks i nanūsabeisīs, a vāluok nūslauceis grāku sarkaņuos dabasu molā. Muns latgaliskums dasysts pi krysta kopūs, pieški nūkreit iz ceļu VIA APPIA Romā, sajimdams ierškeižu krūni kai myužeigū gondareišonu par sovim i cytu grākim. Maja pylnuotēs izlosa nu motim vīšņu zīdus, nūlīk pi ceļmolys krysta i uzroksta japāņu haiku. Dvēseļu dīnuos Gorūzu nūlauž, Lai dvēselis paseitynuotu. Muns latgaliskais latviskums, Nūpalts i komuots, Nikuo nasoka daudzi, „Muote žieleiguo!” nūsapyuš Dainu tāvam boltajā buordā, Īkuop Ulisa laiveņā i aizkuģoj pyutviejeni puori par Rāznu dzīduodams.

Anna Rancāne

* * *

Mano latgališka tapatybė dairosi įkypom turkų mongolų akim, rusiškoj krosny patroškina puodą kopūstų, šmakovkos išmaukia už prarastą meilę nubraukia nuo veido ašarą ir pasileidžia juoktis – buvę nebuvę! Mano latgališkai tapatybei peilio ãšmens kišenėj kaip žaibas rugpjūty, už savo ir šeimos garbę ištrauks ir neišsigąs, paskiau nušluostys nuodėmę raudonu dangaus kraštu. Mano latgališkumas, prikaltas prie kryžiaus kapuos, netikėtai parpuola ant kelių VIA APPIA Romoj, erškėčių vainiką prisiima kaip amžiną atlygį už savo ir kitų nuodėmes. Per pìlnatis gẽgužę renka iš plaukų vyšnių žiedus, deda prie kryžiaus pakelėje ir parašo japonišką haiku. Vėlìnių dienom Kriaukšlelę atlaužia, Kad būtų vėlėms pasisotint. Mano latgališkas latviškumas, Plūstas ir iškankintas, Nieko daug nekalba, „Gailestingoji motin“, atsidūsėja Dainų tėvo baltoj barzdoj, Sėdas Uliso laivėn ir išplaukia, ir pūskvėjeli kiaurai per Razną dainuodamas.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.16

latgaliski

Anna Rancāne

Psalms

Apkrūņuosi mani ar ķeizarkrūni, i es topšu teira, Apsegsi mani ar kluseišonu, i topšu es bolta kai snīgs, pādejais snīgs Juoņu naktī, kod klusuos mūkuos mierst vosora, eisti vēl naatnuokuse, gunskurūs sadadzynuota. Apkrūņuosi mani ar ķeizarkrūni, i topšu es teira, Teira i namiersteiga, Kai puče pi bazneicys sīnys, – Soltys i naruneigys, Kai tu. Apkrūņuosi mani ar ķeizarkrūni miršu vaiņuga vītā, Sorkonys zīdlopys sadegs suopeigā saulisrītā, Nasabeist, tymā gunī es sadegšu vīna, Tovā duorzā ni zareņš, ni lapeņa nanūsviļs.

Anna Rancāne

Psalmė

Karūnuosi mane margutėm, ir tapsiu tyra, Apklosi mane tylėjimu, ir tapsiu balta it sniegas, paskutinis Joninių nakties sniegas, kai tyliose kančiose miršta vasara, iš tikro dar neatėjusi, laužuos sukūrenta. Karūnuosi mane margutėm, ir tapsiu tyra, Tyra ir nemirtinga It gėlė prie bažnyčios sienos, – Šaltos ir nekalbios Kaip tu. Karūnuosi mane margutėm mirsiu vainiko vietoj, Raudoni žiedlapiai sudegs skausmingoj saulėsėdoj, Nebijok, toj ugny aš viena sudegsiu, Tavo sode nė šakelė, nė vienas lapelis neapgruzdės.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.15

latgaliski

Anna Rancāne

Slutiški rudinī

Plūsti te vaira naeimūt, Kornika bolss Vēļ pleivoj, Aizačiers upmolys uobeļneicā Kai pādejais uobeļs, Soldons ar syurumu, Savalk mēli i lyupys. Daugova mīreigi nūlykta kliepī kai muotis dalna, gluosta ceļu, pa kuru vaira naatīs aizvakar nūsolušuos jurgīnis. Noass apsasieds Iz sūleņa ustobys prīškā, Verās, kai bārzi saskaita Pādejū zalta naudu, Vysu par tū var nūpierkt, Mīru i pesteišonu, Vīneigi plūstu laikam Byus viņ juotaisa pošam.

Slutišķi – sādža Daugavas lokos, netālu no Daugavpils, unikāla ar savu senlaicīgo apbūvi un ar to, ka te no seniem laikiem blakus sadzīvo vecticībnieku un katoļu ģimenes.

Anna Rancāne

Slutiškiai rudenį

Sieliai šičia nebeina, Vairininko balsas Dar plaikstos Pakibęs pakrantės obelėje Kaip paskutinis obuolys, Saldžiarūgštis, Sutraukia liežuvį ir lūpas. Dauguva ramiai guli ant kelių kaip motinos delnas, glosto kelią, juo nebeateis užvakar nušalę jurginai. Nojus prisėda Ant suolelio prieš gryčią, Žiūri, kaip suskaičiuoja beržai Aukso pinigus lig paskutinio, Viską už juos nuspirtum, Išganymą ir ramybę, Vien tiktai plaustą tikriausiai Reikės taisytis pačiam.

Slutiškiai – unikalaus senovinio užstatymo kaimas Dauguvos vingiuose, netoli nuo Daugpilio, išskirtinis ir dėl to, kad čia nuo senų laikų artimai sugyvena sentikių ir katalikų šeimos.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.13

latgaliski

Anna Rancāne

Pylnuotēs

Muna sirds tik pylna ar tovim vuordim i tevi, ka puori puorsalej, aiz krakla, naktsvīdrūs izmierkuša. Naskaidrūs mūrgūs pieški saceju: mīļoju tevi. Nastaigoj šūnakt pa pošu mieneša maleņu, munā pīktajā stuovā vysi atbolsi tevi pīsauc, ka nanūkreit zemī. Lobuok aizīsim viejputnī ar snīgu sasalauluot.

Anna Rancāne

Pilnaty

Mano širdis tokia pilna žodžių tavų ir tavęs, kad verčiasi per kraštus iš marškinių, nakties prakaito permerktų. Miglotose klejonėse ištariu netikėtai: myliu tave. Nevaikščiok šiąnakt mėnulio pačiu krašteliu, mano penktajam aukšte visi aidesiai tave prišaukia, kad nenukristum žemėn. Geriau išeisim į pūgą su sniegu susituokti.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.6

latgaliski

Vladas Braziūnas

No lietuviešu valodas atdzejojis Oskars Seiksts

apgaismīņs

tāvainis dzymta vīsmīleiba mieneša gaisma pylnuo akmini zemi cyloj tymsumu bolūži kņuopoj mejās gaisma pret smierti ladi acīs atspeid pagaisynuotu engeleibu zdanūs piec bolsa teirs laiks atskrīn kai žurka i šaipuos – tuoj acīs lēks kaulu kreitu i baismi kreitā kreitā syuc bolts asu i atlaids pi kopu sātmaļa paglobuos

Fabijoniškės, 1992.XII.24–1996.IV.2

Brazūns, Vlads. Apgaismīņs / Oskara Seiksta atdzejōjums // Zemturis (Latgales novada nedēļas laikraksts). - 1996. - 16. augusts. - Lpp. 4. - (Lītyvys poezejis pavasara atbolss).

Vladas Braziūnas

nušviesėjimas

giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos

Fabijoniškės, 1992.XII.24–1996.IV.2

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 69;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 130. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-1.63) eilėraštį skaito Aidas Marčėnas;