Anna Rancāne


Vēstule

Mammuk, Atsūti man telegrammu, To, ar bezdelīgu pastu, Tikai Dieva putniņi spēj Savienot manu telpu ar tavējo. Uzraksti pāris trīcošu rindiņu Par to, ka cimdiņi noadīti, Zeķītes arī, Ka baidies par to, ka salstu Un ikdienā neēdu pusdienas. Tikai nesūti man neko, Ne lauku sviestu, ne sieru, Mākoņu govis laikam cieti slaucamas. Tikai atsūti gabaliņu No savas vienīgās, Mūžīgās, Labās Un siltās Debess.

Anna Rancāne

Laiškas

Mamyčiuk, Atsiųsk man telegramą, Tą, per blezdingų paštą, Tik Dievo paukšteliai priveikia Mano erdvę susiet su tavąja. Parašyk porą virpių eilučių, Kad pirštinytės numegztos, Kojinytės irgi, Kad baiminies, jog sušalsiu Ir kasdien nepavalgau pietų. Tik jau man nieko nesiųsk, Nei kaimiško sviesto, nei sūrio, Debesų karvės melžti tikriausiai kietos. Tiktai atsiųsk gabalėlį Savo vienintelio, Amžino, Gero Ir šilto Dangaus.

Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.8