Anna Rancāne
Mano latgališka tapatybė
dairosi įkypom
turkų mongolų akim,
rusiškoj krosny
patroškina puodą kopūstų,
šmakovkos išmaukia
už prarastą meilę
nubraukia nuo veido ašarą
ir pasileidžia juoktis –
buvę nebuvę!
Mano latgališkai tapatybei
peilio ãšmens kišenėj
kaip žaibas rugpjūty,
už savo ir šeimos garbę
ištrauks ir neišsigąs,
paskiau nušluostys nuodėmę
raudonu dangaus kraštu.
Mano latgališkumas,
prikaltas prie kryžiaus kapuos,
netikėtai parpuola ant kelių
VIA APPIA Romoj,
erškėčių vainiką prisiima
kaip amžiną atlygį
už savo ir kitų nuodėmes.
Per pìlnatis gẽgužę
renka iš plaukų
vyšnių žiedus,
deda prie kryžiaus pakelėje
ir parašo japonišką haiku.
Vėlìnių dienom
Kriaukšlelę atlaužia,
Kad būtų vėlėms pasisotint.
Mano latgališkas latviškumas,
Plūstas ir iškankintas,
Nieko daug nekalba,
„Gailestingoji motin“, atsidūsėja
Dainų tėvo baltoj barzdoj,
Sėdas Uliso laivėn
ir išplaukia, ir pūskvėjeli
kiaurai per Razną
dainuodamas.
Versta (iš autorės rankraščio): Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 6. celle), 2011.III.16