Vladas Braziūnas

Mano latgališka tapatybė dairosi įkypom turkų mongolų akim, rusiškoj krosny patroškina puodą kopūstų, šmakovkos išmaukia už prarastą meilę nubraukia nuo veido ašarą ir pasileidžia juoktis – buvę nebuvę! Mano latgališkai tapatybei peilio ãšmens kišenėj kaip žaibas rugpjūty, už savo ir šeimos garbę ištrauks ir neišsigąs, paskiau nušluostys nuodėmę raudonu dangaus kraštu. Mano latgališkumas, prikaltas prie kryžiaus kapuos, netikėtai parpuola ant kelių VIA APPIA Romoj, erškėčių vainiką prisiima kaip amžiną atlygį už savo ir kitų nuodėmes. Per pìlnatis gẽgužę renka iš plaukų vyšnių žiedus, deda prie kryžiaus pakelėje ir parašo japonišką haiku. Vėlìnių dienom Kriaukšlelę atlaužia, Kad būtų vėlėms pasisotint. Mano latgališkas latviškumas, Plūstas ir iškankintas, Nieko daug nekalba, „Gailestingoji motin“, atsidūsėja Dainų tėvo baltoj barzdoj, Sėdas Uliso laivėn ir išplaukia, ir pūskvėjeli kiaurai per Razną dainuodamas.