Į pradžią

Knuts Skujenieks


* * *

kas zin varbūt mēs raudāsim tā pat bez asarām uz iekšu bet sevi stingri turēsim kā noridātu namapriekšu kas zin kam jāzin kā tas būs par dienu pelēku un baismu? jo acis acis nodod mūs ar siltu bezgalīgu gaismu caur sauli lietus līs un līs mums pāri varavīksne stāvēs un tikām brīnums nepazīs ne sveša tāluma ne nāves

1981

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 216.

Knuts Skujenieks

* * *

o ką gal ir raudosime taip net be ašarų savin tik tačiau vis tiek nuduosime kad mes savybėj šeimininkai o kam žinoti kaip kas bus per pilką dieną dieną baisią jai akys sugrąžina mus į šiltą ir bejėgę gaisą su saule lietūs vis lynos prie mūsų vis stovės vaivorykštė stebuklas vien nepažinos mirties nei svetimųjų tolių

1981

Skujenieks, Knuts. aš esu toli viešėjęs = es pabiju tālos ciemos: eilėraščių rinktinė, 1963–2003 / Sudarė Vladas Braziūnas; iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – P. 217.