Vladas Braziūnas


S litavskoga prepjevala Mirjana Bračko

noć šumskog koprivnjaka


proljetno doba skitnji na nebu mjesečev brojčanik i zemlja, nošena prostorom korijenjem zahvaća tebe govori jezikom šuma, i ja ću govoriti u tvoje providno, vedro lice na izvrnutim ruševinama grozničave duše kopriva a tvoji predosjećaji će šutjeti bijela kao arka bljesnula je nada, obojica smo joj mahnuli uhvatila je opušak golubica a mi smo kušali otrov i vodio je pakao u nebo za prigušenim osmijehom madone i kruh je teško, duboko disao obuzet će prodorno i bolno se prelijevati preko zemalja zaliti luckasta djela i jezik mog pranaroda ne će biti ni raskoš, ni granica razmahujući se kroz prastaro granje pod zemljom crpeći iz njega bjelinu brezama i zdravo se opirati, amen i uzdižu se stupovi dima ti griješnom kišom postaješ u kuli, gdje čekaju smrtnici crne sove i gavrane lete dim jele je gorči dim johe je slaði od tvog imena stotinu puta kako bi prošao kroz ponor kako bi zazvečali konjanici kako bi zazujala šarena tanad razlomivši kruh kao zemlju mi jašemo, jašemo li kući? ili u skandinavska brda polja ledenjačkog kamenja oh, kakve boje! priklanjaju se brežuljci i ne prestaje razgovor muškaraca noć sovinim krilom odnosi san od slugu i voda kotrlja kamen i raonik brazda zemlju u morenama Perkūnas se raða a duše odlijeću preko Atlantika i na rodne obale padaju tada zaznajemo da se živjelo s tim šumama, s koprivnjacima s našim lutajućim dušama koje ništa više ne shvaćaju zato reci i opet reci tko tvojoj riječi daje moć kakva je zlokobna utjeha snova koja te izdaje svakog jutra uvela koprivo, slušaj

Braziūnas, Vladas. Bozićna čestitka s jelenom i labudom; „KAMEN bez oca rasti…” [s. 274]; prestizanje noći [s. 275]; noć šumskog koprivnjaka [s. 275-276]; ratovi: proljetno smrzavanje rijeke [s. 277]; selenografija [s. 278] / S litavskoga prepjevala Mirjana Bračko // Nova Istra: Časopis za književnots kulturološke i društvene teme. - 2002. - Pula, ljeto–jesen. - S. 274-278.

Vladas Braziūnas

miškų dilgėlyno naktis


pavasario klajonių metas danguj – mėnulio ciferblatas ir žemė, nešama erdvės kabinas šaknimis tavęs kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu į tavo vaiskų veidą, vėsų ant susiklaipiusių griuvėsių dvasia karščiuoja dilgėlės ir tavo nuojautos tylės balta kaip Nojaus laivas sklandė viltis – jai mojome abu pagavo nuorūką balandė o mes – ragavome nuodų ir vedė pragaras į dangų paskui madonos šypsnį sprangų ir duona dūsavo giliai surems kardai ir sopuliai tekės per lygmalus kraštus užlies apykvailius raštus ir mano protautės kalba nei prabanga bus, nei riba kėtojas prošaknės po žemėm iš jų beržam baltumą semiam ir salve remiasi į amen ir kyla dūmlaužių stulpai tu nuodėmės lietum tapai bokšte, kur laukia mirtingoji juodi pelėdvarniai lakioja egliniai dūmai kartesni alksniniai dūmai saldesni už tavo vardą šimtą kartų kad šitas skardis prasivertų kad sužvangėtų raitas pulkas kad suzvimbėtų rainos kulkos suplyšus duona lyg armuo mes jojam, jojam – ar namo? ar Skandinavijos kalnų laukai ledyno akmenų o kokios spalvos! svyra kalvos ir nesiliauja vyrų kalbos naktis pelėdišku sparnu nušluosto miegą nuo tarnų ir vandens akmenis ridena ir žagrė išvagoja žemę morenose Perkūnas gema o sielos skrenda per Atlantą ir į gimtinės krantą krenta tada sužinom, kad gyventa su tais miškais, su dilgėlėm su mūsų kvaistančiom vėlėm kurios jau nieko nesupranta todėl sakyk ir vėl sakyk kas tavo žodžiui galią duoda kokia klaiki sapnų paguoda kuri kasryt tave išduoda nuvytus dilgėle, klausyk

Vilnius, 1983.IV.16–V.28

Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 71;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 34–36.