Į pradžią

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Jānis Elsbergs


hoc est corpus meum

degošs plosts, rīta straumes sasiets, ir mana miesa drēgni vakara pirksti un mirstošas jūras skumīgums šalcoši bezmiega rati naktī skatiena apžilbināts krūms zaļās tējas malks tavā vēderā ir mana miesa mūžīgā: visu mūžu pa logu vērusies blandījusies tava vēja zvans noķēra Rīgā pilnā ar aizbraukušiem autobusiem dvēseli bāla zvēra tvērienā, nosliekušos uz elles pusi pielūgta liesmu un rīkļu aprīta tā saucas mūsu saulēm lēcot un mūsu mēnešiem dilstot ikdienībā kailiem guļot skavās tavs tuvums ir mana miesa piedod tai manu vainu, paildzini tās laicīgo mūžīgumu svēto brūci atgrūdusi, noziedējusi, attālinājusies mana miesa ir tava un ikdienības bet tev nav sāncense ikdienība, sasirgums, žāvas, neizmazgāta krūzīte, izsmēķis mana miesa ir manas miesas klusā daba no fotogrāfijas piedzīvojums gurda cerība gaidās uz tavu piepildīšanos mana miesa ir asins zars kas tevī aug ieķēries tevī mana miesa patiešām rokas un logs jau neaizsedzami kails kā rentgena klusā daba ir mana tava miesa tvirtas pujenes rasas atdzērušās uz mūžiem dzīvībā vienā

Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 7. celle), 2006.VII.28



Vladas Braziūnas

hoc est corpus meum

degantys sieliai, susaistyti ryto srovės, yra mano kūnas vėstantys vakaro pirštai ir mirštančios jūros graudumas ošiantys nemigos ratai per naktį akies apakintas krūmas gurkšnis žalios arbatos skrandyje tavo yra mano kūnas amžinas: visą amžių žiūrėjęs pro langą klaidžiojęs tavo vėjo skambutis pagavo Rygoj pilnoje išėjusių autobusų sielą išblyškusią stvėrusį žvėrį, nunėrusį pragaro pusėn išmaldautas atrytas jis iš liepsnų iš nasrų vadinasi mūsų saulėms tekant ir mūsų mėnuliams dylant į kasdienybes gulint nuogiems susikibusiem tavo artimas mano kūnas atleisk jam mano kaltes, ir pratęsk jo laikiną amžinumą šventojo žaizdą atstūmęs, nužydėjęs žiedais ir atstumais mano kūnas yra tavo ir kasdienybės bet tau ne varžovai kasdienybė, liga, žiovulys, neplautas puodelis, nuorūka mano kūnas yra mano kūno natiurmortas iš nuotraukos nuotykis nuovargio viltys laukiančios išsipildymo tavo mano kūno ir kraujo gyvašakė auga tavy į tave įsikibus mano kūnas teisybė rankos ir langas jau nebedangstom nuogas lyg rentgeno natiurmortas yra mano tavo kūnas lankstūs bijūnai rasos ligi soties amžiams viena gyvybė

Ventspils (Starptautiskā rakstnieku un tulkotāju māja, 7. celle), 2006.VII.28

Krantai. – 2006. – Nr. 4. – P. 9;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 147.