Vladas Braziūnas

degantys sieliai, susaistyti ryto srovės, yra mano kūnas vėstantys vakaro pirštai ir mirštančios jūros graudumas ošiantys nemigos ratai per naktį akies apakintas krūmas gurkšnis žalios arbatos skrandyje tavo yra mano kūnas amžinas: visą amžių žiūrėjęs pro langą klaidžiojęs tavo vėjo skambutis pagavo Rygoj pilnoje išėjusių autobusų sielą išblyškusią stvėrusį žvėrį, nunėrusį pragaro pusėn išmaldautas atrytas jis iš liepsnų iš nasrų vadinasi mūsų saulėms tekant ir mūsų mėnuliams dylant į kasdienybes gulint nuogiems susikibusiem tavo artimas mano kūnas atleisk jam mano kaltes, ir pratęsk jo laikiną amžinumą šventojo žaizdą atstūmęs, nužydėjęs žiedais ir atstumais mano kūnas yra tavo ir kasdienybės bet tau ne varžovai kasdienybė, liga, žiovulys, neplautas puodelis, nuorūka mano kūnas yra mano kūno natiurmortas iš nuotraukos nuotykis nuovargio viltys laukiančios išsipildymo tavo mano kūno ir kraujo gyvašakė auga tavy į tave įsikibus mano kūnas teisybė rankos ir langas jau nebedangstom nuogas lyg rentgeno natiurmortas yra mano tavo kūnas lankstūs bijūnai rasos ligi soties amžiams viena gyvybė