Vladas Braziūnas

tik užsimerk, ir ūžianti gyvybės srovė atplukdo, kas atrodė mirę į juodą upę kaip lietus panyra nekantrūs pirštai, virtę amžinybe kaip nežinia kur plaukusi žuvis neišpažinto geismo iškamuota nusvyra plaštaka... kas rodės duota – nakties šulny pražydęs žadinys kad rankos bus, kurios ieškos manęs po akmeniu minagos, kuojos melduos kad bus atkaklios aklos mūsų maldos bus neklastingos, bus kaip žolės skalsios kad akmenį atkels, nekaltas kelsiuos be atminties, tarties, be giminės