Vladas Braziūnas

DANGUS buvo vienas kraujas juodas raudonas biliūnas žvelgė, kaip klupdo ir griauja kadangel angelas liūdnas apleido rankas ir veidą paleido vandenį, ugnį mėlynos laumės leidos balandės, į senvagės dugną į šlynžemio šlaitą kėlė vynvytis mėlynas uogas į juodą raudoną gėlą sliuogė vijoklis nuogas

sidabrinių kirų įkyrūs balsai – yrantis mano stuburas vienas kiras – tuzinas morčiaus kačių, besimylinčių su papūgom šimtas vėjų vargdienių suėjo prie vienišo celės pastūgaut girių klausaisi, širdie dar nemirus, kelintas gyvenimas nugara eina šiurpais? vis iš naujo, kas kartas naujaip, tik langelis pravertas kirai vartos, ir mirusie vartos patyrę, kas laukia ties vartais kas juos šaukia vardais ne vardais, karalius giminiuoja ir vergus suporuoja, rūšiuoja, ištardo, kas vertas jo kojas bučiuot, kas pakartas vyrių klausaisi, širdie, giljotinos, sutinus širdie, atitolink duoną ir vyną pratęsk, ir išmušk mūsų kaltes kaip ir mes išmušam iš savo skolininkų

ant tos nedalingos pasaulės išlindus, rainai šmirinėja sapno gliti gyvačiukė karaliui į burną, atgal išėjo karaliui per kulnį žiūriu į jo akmenį kniūbsčią į pėdą tuščiam akmeny kaip tas gyvolėlis gyvena kai vienas plevena, išmano spontanišką meną, o kūnas – gaisravietėj čypianti ištara

likimo beproti tu vėl neramus, neramus tas noras dainuoti pavasariu alpstančią vyšnią sugrįžk atsiminęs, iš delno maitindavai lauką balti vabalėliai artojai su žylančiom žagrėm dausas į giesmes nulydėjo, žvaigždė papartinė, purpleli, nemiega naktis, ant krūtinės sudėk Paukščių Tako akis nespėjantys paskui dausas fosforiniai dangaus unguriai trankysis, kuštėsis, į žiedus ir varpas kalbės tavo delno dausų aitvarai, vien medūzų bajoriškas kraujas mėlynas angele vyzdžio, sparnais atplasnok į šią naktį, nedūzgia žiemos avily amžinasis senelės ratelis pirštinių raštai apkarto į kumštį, į grumstą pasėk mane žeme senoliškos saulės

ką rašau – mylimosios krauju savo žemės skaidria sveikata dar tvirta, bet, deja, nebe ta mano žemė, lietaus pakirsta plaukia juodžemis sluoksniu srauju ir, nuo skardžio prasmegdamas skradžiai kur stovėjom bežadžiai abu gal dar regi, kaip niaukiasi medžiai ir kaip glaubstos nuo vėjo rūbu palaikiu, neatlaikančiu liūties šitaip šėlsta paklaikęs rugpjūtis tiktai mums jį apverkti tabu

mes – žaibai aklinuos laiduos mūsų gailesčio liūtys rūgščios kas išduos? kas už mus laiduos? kas išgrobs mus iš mūsų lukšto? giljotinos burnoj riekė sėja vėjas elektros sėklą iš krūtinės, upe, tekėk paskutine vamzdynų šmėkla apšarmoja druska aušra stingdo magmą – mantijos nerštas mes sapnuojam: žemė gera kol jinai mums – audra ir kerštas

šešėlis verkia, vaikas nori miego akis užmerkia aptaki tyla naktis beorė ir bevertė, nieko nakties nėra, nakties tylos nėra toli suloja, bet nėra kas girdi nudiegia širdį, bet nėra širdies sapnuojamas kaip vedamas į mirtį suaimanuos, į sapną pakuždės tik nuojautą: neskirta tau panirti į paslaptį nakties, į šitą mirksnį kai mėlyna žvaigždė į rūką krito arklys sužvingo, laukas neregys drovus šešėli abejingo ryto tavęs jau laukia rykščių ryšulys

šventojo jurgio kurteliai ragavusie gaišeną, maitą ir kas mum davė tą kelią kraujuos ligi kelių eiti bristi sugedusį kraują senolių – nei molį raudą gerklėj supuolusią raudą – gurvuolį – giesmėm skalaujant prie gomurio giesmės gliejas krešantis kelias prie drapanų mergaite, ar to gailėjais klausykis, kaip siaučia vėjas kaip skambūs vandenys liejas ant tavo griaučių sidabro

jus perspėja – nespardykit ugnies ji jūsų vardą mirdama minės ištikimybės sutartį – rekrūtuos žiūrėk, žaliuoja rūtos giltinės velėtojos jas apdainuoja, rūkas merginos jaunos palaidais plaukais į pirtį, jaują pilnaty ateis pasimatyt su pavogtais vaikais beprotės, iki pusės moterys ir kas į jas pažvelgti įsigeis tam atmintį apvers, akis sukeis tas bus teisus numirdamas beprotis

O aš sapnavau giltinę – katiną su dalgiu. Ir lapę, griežiančią iltinę – dar ir dabar drebu! Būčiau koks dančiasnapis, taip sukalenčiau dantim – galėčiau išgąsdint net lapę, iš katino – dalgį atimt! Nors tas dančiasnapis – beveik antelė: vis prie vandens... Kai man pagalbos prireiks, į sapną – atsivaidens?