Vladas Braziūnas

tik užsimerk, ir ūžianti gyvybės srovė atplukdo, kas atrodė mirę į juodą upę kaip lietus panyra nekantrūs pirštai, virtę amžinybe kaip nežinia kur plaukusi žuvis neišpažinto geismo iškamuota nusvyra plaštaka... kas rodės duota – nakties šulny pražydęs žadinys kad rankos bus, kurios ieškos manęs po akmeniu minagos, kuojos melduos kad bus atkaklios aklos mūsų maldos bus neklastingos, bus kaip žolės skalsios kad akmenį atkels, nekaltas kelsiuos be atminties, tarties, be giminės

I. Benik Petrosian. Piemenėlis kabančios uolos, virpančiom lūpom rupšnoja kalnapušes tirštavilniai rudenio debesys su šventyklėlėm pakaklėse II. Rafik Chačaturian. Draugystės simbolis pakaktų, kad liaučiaus gūžęsis tik tavo odos, tik sielos drovaus ir laisvo drabužio lūpoms, pirštų jautrių pagalvėlėms akimirkai skambant per amžius

nemoku natų, o surinkčiau iš laštakų, lietvamzdžio plaštakų ant liepto nestygstamai pinksint zylei akim apaštalo pro mėla, pro balta – žãliai pro ledą – vis tiek – šypsokis po ratais ant viešojo kelio garstyčios grūdelio šokis

rytas į dieną ritas atabrado vandenais vaidenaisi per sapną, sakei: be mirties neapsieisi – tau reikia patikimos vadybininkės išprotėjusios it strėlė, pametusios dėl tavęs nuodingąjį antgalį aklo angelo reikia plėnių sparnais iš laužo, iš ugnies kapo, iš metų kapõs, iš delsos kopki, bėk iš duobės, slysk, lįsk, kol esi gyvas paukštis ar ąžuolas, gyvas baublys, drįsk praregėti ir pasikliaut, mirti ir melstis klystžvakei, prisiminimų žaltvykslei

vieta nei laikas nesvarbu žinia suranda ir baltą liemenį žvarbus vanduo galanda nuo kranto grįžta žiburiai vandens palakti ir bangos slysta patikliai į vangią naktį plaukai išdryksta ant kaktos prieš saulę žarūs ...ten paukštis klykavo kažkoks tikriausiai naras

ilgų dienų darbai nedideli, bet dailūs ilgauodegė zylė ant nakties griuvėsių lyg stiprų vyną geriantis ugninę vėsą durpynų, užpelkėjusių pušynų gailis ir baimės akys plečias, darosi nebaisios lyg retos avilio ir seno vėjo šnekos šypsaisi atlaidžiai lyg iš anapus ir tavo plaukus sklaisto švelnios gaisos ir lenkia galvą, kad akis užkristų kad nematyčia, užsimerkus ar apverkus pūkuotą, švelniai pasiklotą švarką pasaulio švyliuose, po laiko mes, keruže palaikiai mūsų pamiršti drabužiai ilgų dienų, nebūtų, vakarykščių

tolsta ir tilsta kaip strėnų banguojanti juosta per šimtmečius plaukusi upė pro baltažiedį pakriaušių vijoklį žioruoja raudona šio vakaro kalvės anga tilto delčia debesų prieštvaniniuos asiūkliuose klūpo vėjui atvėrusi glėbį, dosni, alkana ir drėgna gal sapnavau, gal tik miegas tekėjo į gaudžiančią kriauklę gal žaliaakis vijoklis pernakt nulytėjo šilkiniais plaukais pirštų galiukais pro kregždžių urvus grabinėdamas byrančiam kriaušy kelio, kur kelia į gelmę, kur traukia į aukštį, veikiausiai iškart abejaip

nutrauktas rankas vėl tiesk dar klausk nesupratus, dar kvosk saldžioji mano viltie kartaus šokolado spalvos per sapną nematomą, per bejausmį, nejaukų vos vos per šalčio krečiamą „gert“ sukepusių lūpų spalvos bekraujai kráujas žiedai ant kaulo, ant kiauro lazdos išnėrus, kiele, skraidai anapus aušros ir laidos

sudilo pančiai ir vielos rūdiję, saistę ir gūžę tik tavo oda, tik sielos drovus ir laisvas drabužis nieko daugiau, tik Dievas plika akimi neįžiūrimas dulkė ant nuotraukos, ievos po duknom, žiedų kepurėmis išsikėtojusios miega šypsosi, nieko slapta neša per baltą ne sniegą anapusiai tavo sapną

degantys sieliai, susaistyti ryto srovės, yra mano kūnas vėstantys vakaro pirštai ir mirštančios jūros graudumas ošiantys nemigos ratai per naktį akies apakintas krūmas gurkšnis žalios arbatos skrandyje tavo yra mano kūnas amžinas: visą amžių žiūrėjęs pro langą klaidžiojęs tavo vėjo skambutis pagavo Rygoj pilnoje išėjusių autobusų sielą išblyškusią stvėrusį žvėrį, nunėrusį pragaro pusėn išmaldautas atrytas jis iš liepsnų iš nasrų vadinasi mūsų saulėms tekant ir mūsų mėnuliams dylant į kasdienybes gulint nuogiems susikibusiem tavo artimas mano kūnas atleisk jam mano kaltes, ir pratęsk jo laikiną amžinumą šventojo žaizdą atstūmęs, nužydėjęs žiedais ir atstumais mano kūnas yra tavo ir kasdienybės bet tau ne varžovai kasdienybė, liga, žiovulys, neplautas puodelis, nuorūka namo kūnas yra mano kūno natiurmortas iš nuotraukos nuotykis nuovargio viltys laukiančios išsipildymo tavo mano kūno ir kraujo gyvašakė auga tavy į tave įsikibus mano kūnas teisybė rankos ir langas jau nebedangstom nuogas lyg rentgeno natiurmortas yra mano tavo kūnas lankstūs bijūnai rasos ligi soties amžiams viena gyvybė