Vladas Braziūnas

Norbertui Vėliui treji gaideliai begysta saulėtekio žmogui į veidą žiedas įspįsta Dzūkijoj ir Nemunu leidžiasi Aukštaitijoj laukų vidury stovi stalas – linas ir duona languota pievų skara juosia derlųjį stuomenį dumblinių ežerų kūlgrindos saulėsėdos žmogui vaikščiot atplaukia žiedas ir uždega žvaigždę ant aistmarių

tėvyne mūsų, kur esi danguos linguok prie Guostagalio šventą garšvą lamzdelės tavo tarmę išringuos tik atsiduski ir išeik be garso nė vienas neatstums ir palydės lig rėkiančios žvaigždės žvirgždėtoj upėj kitam krašte tėvynės ar vilties Ūla, gegutė, šilas ir Aputis

jau galim rudenį pašaukt iškėlę pėdą virš galvos ruduo, iš varpų ir iš lauko gėlių vainikais vainikuotas pareis namo, prisės prie stalo kur mes, iš nuovargio apsalę žiūrėsim į sunkias rankas ir siaus mus vakaras šakotas (jo ūksmėje klausiaus kadais kaip šaukia mus, bet ne vardais) žolynais stalas bus nuklotas ir bus nedaloma, bus viena ir mūsų valandos, ir dienos ir mes žiūrėsime apsalę kaip duoną duonriekis sujungia

dienos pailgos nelyg laukai vyturį pilką aky laikai virpsi ir kliedi žmogaus dermėm grūdas nurieda dangaus gelmėn

dangūs ten plazda ir kliokia vandenys kaip alus šoka toj upėj pilvotoj pilnoj Pyvesoj, apvalus Viešpaties veidas šviečia ir jam, ir lankam smagu apyniui apsiriečiant ant jauno jaučio ragų lankai vos išlaiko slėgį volės taikos iššaut laikykit, vyrai, suglėbę šitą pasaulį standžiau pasaugokit daigą keroklį dainą ligi dangaus to, kur tik plazda ir kliokia kur niekad nebus daugiau

Dievas žmogų mylėjo be galo, jam iš grobo padarė Ievą, pamatė, kad žmogui dar negana – iš miežio padarė alų. Apyniais apipynė ir dainom sutartinėm. Pirmiausia buvo alus, paskiau buvo žodis – iš alaus ir pasaulis rados. Užtat po šiai dienai margo pasaulio gražiausios pradžios ieškok Pasvaly, alaus kubily, kur jautis, iš miesto herbo išlipęs, apynių aptaisytas vainikais lyg kad Velykos vis būt ar Sekminės – linksmiausia šventė be galo, – vis per tą alų! Vis per tą alų!..

iš ryto saulė kasas paleidus aukštais pušynais plaukus šukuojas kad būtų linas ilgas kaip kasos kad saulės pluoštais tvaskėtų kraičiai o baltapluoščiai mėlynažiedžiai o baltaveidės mėlynaakės šilkų kasnykai ir aukso žiedas darbai kas rytą kaip saulės pateka

iš naminio audimo dainos aguonėtuos Svalios pabariuos iš švelniausios šiurkščios gelumbės iš skaisčiausios tamsios giminės iš to meto kai tratino būgną besarmatiškai pratino ugnį prie šelmens savo artimo brolio savo brolį prie smengančio molio taip skaistėjo taip tvino rytai sidabriniai trobų pamatai taip švytėjo pakartą ant balkio plakė vėjai sukilėlio dalgį

atgavę sostinę, netekome valstybės važiuoja Vilniun pusbadžiai lietuviai ak ne griuvėsiai jiem kalbėtų, Trãkų pilies arklidės it Versalio salės ir tie, Rytuos vergavusie per amžius totorių chanams, Lietuvos bajorams ir tie, kur ilsis, Dievuje užsnūdę pasaulio sumišinuose regėti akim to pat gimtosios žemės molio užklojusio akis, kad nepaklaustum kur lekia traukinys ir ko sustojo lietuviškoj žemelėj, parašyčiau tau laišką, geležinių durų varžtai sužvanga, ir triukšmingai atsidaro vagono durys, pro miglas sargybą matau, kaip varo laukiamojon salėn pasieny drybso leisgyvės žmogystos nekeikia ir nespardo, ar sapnuoju bet niekas į mane neatsiliepia nei gražūs žodžiai mirštančių prikélti dainų klausyti, nei piktybės žodžiai atmainūs padarai, tačiau nelýgu širdis ir lūpos krešančios, net keista kaip niekados aš lūpom nemokėjau nei tau, nei atminty, užtat kartoju širdis jau kalba, lūpos dar nemoka į molį, rūką, seną ir į vaiką ir Dieve duok, kad nekalbėtų lūpos

kaip tos upės ant žemės laikos kaip išlieka Nemuno sliekas ant sumalto Europos asfalto nesukrešėjusios vyšnios švysčioja debesio dūmuose šaltas lėktuvo baltumas sprūsta iš delno