Vladas Braziūnas

laumės raistely velėja kultuvėm daužo bailias iš pragarmių koplytėlėn atblyksinčias liepsneles jų šviesą kuriu ar mirštu nei apmaudu, nei baisu kai Viešpaties žuvys iš pirštų kai vieversiai iš ausų iš kraujo, atmeni, dygo smigūs nemigę uodai lygos su tavo sargyba spygavo pasklidai čežėjo, kas netingėjo skriejo pro šalį būriais fėjos, apaštalai, gėjai genijai ir juokdariai telkės ir skelbė nuo kelmo teisiųjų tiesas falcetu nuodėmės tavo per švelnios ir apskritai – tu ne tu