Vladas Braziūnas
ratilai
šiam draustiny mes grifas ir liūtė, atklydę
iš Hiperborėjų kalnų, jau netekę
tako, kur akmenys teka, kur žydi
rausias po žemėmis žydras
vėjuotas vanduo, pražiūrėjęs akis
išmušėm duobę, nuskendo Sarmatijos pelkės
rados Arkadija, sodai ūksmingi ir girios
upė bevardė, aprietusi pilį, į Chroną
krypo džiugiai pasitikt
herodotų ir ptolemajų
vardą jai duotų, analų ir žemlapių vilnys
sklistų raibais raibuliais, atsižaistų
grifą ir liūtę, ir sapną, ir staugiančią vilkę
svarbiausia, tą laisvę, tą dvelksmą, rasos
ar ašaros, ar akmenėlio
krismą, plačiais ratilais
su saule nuėjusį amžiais
ir tą, kur dugno maurãtinkliuos
žiebia paparčio žiedą
Fabijoniškės, 2013.III.10 (vos baigęs atsiverčiau feisbuką: 22.19 Antano A. Jonyno žinia: „Mirė Marcelijus Martinaitis“)
Braziūnas, Vladas. Stalo kalnas: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – P. 111;
Šeimininkė. – 2016. – Kovo 25–31. – Nr. 12. – P. 13. – (Poezijos svetainė). – Prieiga internetu (žiūrėta 2016.III.27): http://ukininkopatarejas.lt/leidinys/seimininke-nr-12-2016-m-kovo-25-31-d/.