Vladas Braziūnas

ne metai, vien jų laikai vaiduokliškai mainos ir liejas laimingų akimirkų aitvaras laigo po pamirštą atmintį iš Besarabijos stepių lyg vėjai atžiovauja šunes šnopuoja galvūgaly slaugė kantrioji gyvybės kaimynė raudanti žynio našlė: buvai viršiausias, viską turėjai keturias galvas ir baltą žirgą ranką šaknytą ir kauburėlį ašarą vėjo, jaukią ir žvilgią ašara po ašaros akmenį pratašius, ras auksą sidabrą tave ir mane seserį tavo dvynę tėvynę aukštą ir drabną kai pasivys, nušaus kaip bėglį dangaus strėlė žemėta užmesk ant mano laužo ėglį kad kaulai kibirkštėtų