Vladas Braziūnas

virvagalys, virkščia – į vieną mazgą kas šiapus gęsta, kas už lango blazga išsekus žvakė, šimtmetis kieme kaip atmenà paliekamas vaikaičiams su mano laimės liekanom ir skaičiais kurie uždus urano skaistume valstietiškas krikščioniškas gerumas išvėsęs nepagoniškuose dūmuos mus tranko autobusai naktimis nubus, suriks ar be skausmų užmigs užtrokš į tamsų kampą įvarytas žemaičių pelkės, pilys dausose ar koks kitoks epochos koloritas susitelkė ties kylančia dvasia misericordia, tai durklą uržia rūdys mirties akordai, ją suskurdusią paliudys virvagalys, virkščia, intrigos siūlas karai marai, nelaimės, ligos siūlos karalius, vyskupas, plėšikas, juokdarys pristojęs vyksmas pasimaino kaukę kokie namai už lango mūsų laukia ir kas duris iš šių atidarys o lajaus lašas laša, žiedas kraujas virkščia ir ašara, valdžia ir kraujas kely ugnelė švysčios – išdavystė o kaip be jos iš kelio neišklysti kas abejos, kalbos miglotas klodas ant jo žaizdos bus negyvai užklotas miegos ir klyks, bet negirdės už lango kaip jo širdis į juodą plotą žengia kartok kartok: girdžiu, girdžiu, girdžiu atstok, aš jokių neturiu vilčių