Vladas Braziūnas
žaros nurausvinta pilkoji rože
Paryžiaus įžulnioj šviesoj prie Senos
kai nei velnioniškas buvau, nei vienas
kai lyg raudonas vynas mus svaigino
viltis nebūsimų prisiminimų
įkrito sielon, kas kad jų neatmeni
vaiduoklių jie šešėliai, jie nematomi
pritykom paukštės devynialiežuvės
per Seną ritos ratilai ir žuvys
plavėjo su šešėliais pakaitom
veidai pakaito ir plaukai liepsnojo
nuo príešinės šviesos, mes buvom nojai
gal plaukėm dar, gal kopėme į kalną
buvai medžiokliui antilopė, elnė
o aš tikėjau nuotykėm keistom
Fabijoniškės, 2015.V.2–3
Naujoji Romuva. – 2016. – Nr. 1. – P. 14;
Braziūnas, Vladas. lėtojo laiko aky: [eilėraščiai]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – P. 80.