Mano brangi bičiule,
Sveikas protas mums sako, jog žemės daiktai tetveria neilgai, o tikroji realybė kvyti vien tik svajonėse. Kad įsavintumėm natūralią, kaip ir dirbtinę, laimę, pirmiausia privalome užtekti drąsos ją nuryti, tuo tarpu tie, kurie galbūt būtų verti tos laimės, būna kaip tik tokie, kuriuos palaima – tokia, kokią ją suvokia mirtingieji, – veikia kaip vimdomieji.
Kokiam paikapročiui pasirodys keista ir net iššaukiama, jog dirbtiniai malonumai skiriami moteriai, įprasčiausiam pačių natūraliausių malonumų šaltiniui. Tuo tarpu neabejotina, jog, kai kūniškasis pradas įsismelkia į dvasinį, jis darosi šiojo penas ir padeda kurti tą nenusakomą amalgamą, kurią vadiname mūsų individualybe, – moteris yra ta būtybė, kuri mūsų svajones užkloja juodžiausiu šešėliu arba nutvieskia skaisčiausia šviesa. Moteris yra fatališkas veiksnys; ji gyvena kitą nei tiesiog jos pačios gyvenimą; dvasiškai ji gyvena vaizdiniuose, juose dažnai būvoja ir teikia jiems gyvybę.
Mažiausiai, beje, svarbu, ar šios dedikacijos motyvai bus suprasti. Ar autoriaus pasitenkinimui labai čia jau reikia, kad jo knygą kas suprastų, išskyrus tą vyrą ar moterį, kuriems ji buvo parašyta? Pagaliau, idant neliktų kas nepasakyta, – ar būtina, kad būtų parašyta kam nors? Kai dėl manęs, aš taip menkai telinkęs gyvųjų pasaulin, jog, panašiai kaip tos jausmingos dykūnės, kurios, kalbama, laiškais siuntinėjančios išsipažinimus pramanytoms draugužėms, – aš mielai rašyčiau tik mirusiems.
Tačiau ne mirusiai aš skiriu šią knygą; tai moteris, kuri, nors ir pasiligojusi, manyje visados veikli ir gyva, kuri kreipia dabar savo akis Dangun, visų pavidalų kaitos buveinėn. Kadangi būtybė, vadinama žmogumi, turi pranašumą gebėti semtis naujų ir subtilių džiaugsmų, visai kaip ir iš baisių kvaišalų, – net iš skausmo, nelaimės ir nelemties.
Tu išvysi čia pavaizduotą bastūną, niaurų ir vienišą, panirusį į besimainantį minios srautą ir siunčiantį savo širdingas svajas bei godas tolimai Elektrai, kuri dar neseniai šluostė jo kaktą, išpiltą prakaito, ir vilgė karščiuojančių lūpų pergamentą; tau paaiškės, koks dėkingas tas kitas Orestas, kurio košmarus tu dažnai regėjai ir kurio siaubingus sapnus tu sklaidei ranka, lengva ir motiniška.
Ch. B.
Tie, kurie sugeba save stebėti ir kurie išsaugo savo įspūdžių prisiminimus, taigi tie, kurie, kaip kad Hoffmannas, susikūrė savo dvasios barometrą, savo vaizduotės stebykloj galėdavo kartais išvysti įstabius metų laikus, laimingas dienas, palaimos akimirkas. Būna dienų, kai žmogus pakirsti sklidinas talento, jauno ir stipraus. Vos tik vokai išsivaduoja iš juos lipinusio miego, prieš akis iškyla raiškaus reljefo, ryškių apybrėžų, nuostabių spalvų pritvinkęs pasaulis. Dvasios pasaulis veria plačias perspektyvas, nutviekstas neregėtų šviesų. Žmogus, apdovanotas šitokia palaima, deja, reta ir trumpalaike, išsyk pasijunta kūrybingesnis ir teisingesnis, žodžiu, tauresnis. Bet tai, kas yra itin savita šitokiai išskirtinei sielos ir jausmų būsenai, ką aš galėčiau neperdėdamas pavadinti rojaus išgyvenimu, jei jį palyginčiau su slogiomis įprastos kasdienybės sutemomis, – tai nėra kilę iš jokios aiškiai regimos ir lengvai pasakomos priežasties. Gal tai kruopščios higienos ir nuosaikios gyvensenos padarinys? Toks būtų pirmas paaiškinimas, besisiūlantis protui; tačiau esam priversti pripažinti, jog dažnai šis fenomenas, šioji stebuklų atmaina, pasireiškia lyg kad ji būtų aukštesnės ir neregimos, už paties žmogaus esamos galios padarinys, – kaip tik praėjus tarpui, per kurį tas žmogus piktnaudžiavo savo fizinėmis galimybėmis. Ar tartumėm, jog tai atlygis už uolų meldimą ir dvasios įkarštį? Yra žinoma, jog laikysena, kai geismas neliaujamai taurinamas, kai sielos išgalės kreipiamos į dangų, – teikia dvasiai sveikatą, tokią skaisčią ir garbią; tačiau kokiam absurdo įstatymui paklusdama ji ateina kartais po nusikalstamų vaizduotės orgijų, po sofistinio proto ištvirkavimo? – juk tai protas, jei dorai ir tvarkingai naudojamas, yra tarytum gimnastikos įtaisas, skirtas sveikai pasimankštinti. Štai kodėl šį ydingą dvasios būvį aš verčiau linkęs laikyti tikra malone, magišku veidrodžiu, kur žmogus esi pakviestas išvysti save gražų, tai yra tokį, koks ir turėtum, galėtum būti; tokį pasigrožėtiną angeliško jaudulio, kvietimo sugrįžt prie tvarkos pavidalą. Tam tikras spiritualistinis mokymas, turintis savo atstovų Anglijoj bei Amerikoj, šitaip ir antgamtinius fenomenus, tokius kaip vaiduoklių pasirodymas, vėlės ir t.t., mano esant apraišką dieviškos valios sužadinti žmogaus dvasią, kad ši prisimintų neregimąją tikrovę.
Be kita ko, ši žavi ypatinga būsena, kai visos galios pasiekia darną, kai vaizduotė, nors ir nepaprastai turtinga, dorinės sąmonės nenudangina paskui save į pragaištingus nuotykius, kai subtilus jautrumas nebedarkomas liguistų nervų, tų įprastų nusikaltimo ar nevilties patarėjų, šioji nuostabi būsena, sakau, ateina jokiais simptomais iš anksto neperspėjus. Ji tokia pat staigmena kaip vaiduoklis. Ji tam tikra manija, bet manija su protarpiais, ir, jei tik elgtumėmės protingai, kasdien lavindami savo valią, turėtumėm iš jos išgriebti geresnės būties tikrumą ir viltį. Tas proto aštrumas, tas jausmų ir dvasios pakilimas visąlaik žmogui turėjo atrodyt kaip didžiausias gėris; štai kodėl žmogus, vertindamas tik betarpišką geidulingą malonumą ir nesirūpindamas dangstyti savo prigimties poliepių, visokiausio klimato kraštuose ir visais laikais telkėsi į pagalbą gamtos mokslus ir farmaciją, nešvankius gėralus ir subtiliausius uostalus, kad tik rastų priemonių, kaip bent kelioms valandoms pabėgti iš savo purvinos buveinės ir, kaip sako Lozoriaus autorius, „vieninteliu kirčiu užimti rojų”. Deja! žmogaus ydose, visiškai, kaip manoma, pasišlykštėtinose, slypi (kai tuo tarpu teregim tik begalinį jų paplitimą!) ir jų begalybės geismo įrodymas; tas geismas dažnai apgaulingas. Galima būtų metaforiškai pasiremti žinomu priežodžiu Visi keliai į Romą veda ir taikyt jį dvasios pasauliui; visa veda link atpildo arba link bausmės, link vieno iš dviejų amžinybės pavidalų. Žmogaus dvasia pritvinkusi aistros; dvasia jos turi devynias galybes, jei pasitelksiu dar vieną liaudies posakį; tačiau ši nelaiminga dvasia, kurios natūralus ištvirkimas toks pat didžiulis kaip ir jos ūmus, veik neįtikėtinas gailestingumo ir aukščiausių dorybių potroškis, – dvasia yra kupina paradoksų, o jie šią per kraštus besiliejančią aistrą leidžia panaudoti piktam. Dvasia niekad nesitiki palūšianti visa iš karto. Ji, apimta savimeilės, pamiršta lošianti su esybe, klastingesne ir stipresne nei ji, ir kad Piktoji Dvasia, vos tik jai patikėsi vieną plauką, netruks pasiglemžti ir galvą. Tasai regimas regimos gamtos viešpats (kalbu apie žmogų) taigi užsigeidė sukurti rojų pasitelkęs farmaciją, fermentuotus gėralus, panašu būt, jei koks maniakas tvirtus baldus ir tikrus sodus pakeistų ant drobės pieštomis ir ant važiuoklės įtaisytomis dekoracijomis. Toksai begalybės pojūčio iškrypimas ir yra, mano galva, priežastis visų smerktinų kraštutinumų, pradedant uždaru atsiskyrėlišku svaiginimusi literato, kai šis, priverstas griebtis opiumo, kad suramdytų fizinį skausmą, šitaip suranda liguistų malonumų šaltinį, tolydžio paverčia jį vienintele savo atgaiva, tarytum savo dvasios gyvenimo saule, baigiant pačia šlykščiausia priemiesčių girtuoklyste, kai jis liepsnos ir puikybės apimtomis smegenimis juokingai raivosi kelio dulkėse.
Iš narkotikų, labiausiai tinkamų sukurti tai, ką vadinu dirbtiniu Idealu, – nuošalėj paliksiu gėralus, nes jie veikiai įstumia į kūno šėlsmą ir parbloškia dvasios galias, ir uostalus, nes besaikis jų vartojimas, kad ir darydamas žmogaus vaizduotę subtilesnę, tolydžio sekina jį fiziškai, – dvi pačios energingiausios substancijos, patogiausios ir parankiausios vartoti, yra hašišas ir opiumas. Paslaptingi poveikiai ir liguisti malonumai, kuriuos gali sukelti šie narkotikai, neišvengiamos bausmės, kurias užtraukia ilgesnis jų vartojimas, ir pagaliau amoralumas, aiškiai numanomas esant, kai vaikomasi šio beprotiško idealo, – visa tam analizuoti ir bus skirta ši studija.
Darbas apie opiumą jau parašytas, ir parašytas taip puikiai, mediciniškai ir kartu poetiškai, jog nesiryžčiau ko bepridėti. Tad pasitenkinsiu kitoje studijoje išnagrinėjęs šią neprilygstamą knygą, juolab ji niekados Prancūzijoj nebuvo išversta visa. Autorius, žmogus garsus, lakios ir turtingos vaizduotės, šiuomet nuo žmonių nusišalinęs ir nekalbus, tragiškai atvirai drįso išpasakoti malonumus ir kankynes, kuriuos jis kitados išgyvenęs dėl opiumo, bet pati dramatiškiausia knygos dalis yra ta, kur jis kalba apie nežmoniškas valios pastangas, kurių jam prireikė, kad išsivaduotų iš pasmerkties, kuriai dėl savo paties paikystės jis buvo atsidavęs.
Dabar kalbėsiu tik apie hašišą, kalbėsiu remdamasis apsčiomis ir tiksliomis žiniomis, užrašų citatomis bei prisipažinimais protingų žmonių, hašišui vergavusių ilgą laiką. Tik šituos įvairius dokumentus aš sulydysiu į tam tikrą savo pasirinktos sielos monografiją, o šią sielą lengva, beje, suprasti ir apibūdinti kaip tipą, tinkamą šitokiems išbandymams.
Marco-Polo pasakojimai, lengvabūdiškai išjuokti kaip ir kai kurių kitų senovės keliautojų, buvo patvirtinti žinovų ir nusipelno mūsų pasitikėjimo. Po Marco-Polo nebepasakosiu, kaip Kalno Senis, apsvaigęs nuo hašišo (iš čia hašišininkai ir mirtininkai), uždarydavęs sode, pilname palaimos, tuos savo jaunus mokintinius, kuriems jis norėjęs įduoti supratimą apie rojų, numanomą atpildą, taip sakant, už visišką ir aklą paklusnumą. Apie ganėtinai slaptą Hašišininkų sąjungą skaitytojas gali sužinoti iš pono de Hammero knygos ir pono Silvestre’o de Sacy atsiminimų, skelbiamų šešioliktajame Mémoires de l’Académie des Inscriptions et Belles-Lettres tome, o šiek tiek apie žodžio mirtininkas etimologiją – iš jo laiško Moniteur redaktoriui, spausdinamo 359-ajame 1809 metų numery. Herodotas pasakoja, jog skitai pririnkdavę kanapgrūdžių ir ant jų užmesdavę iki raudonumo įkaitintų akmenų. Tai būdavusi jiems tarsi garų pirtis, kvapnesnė ir už graikų, ir malonumas būdavęs toks stiprus, kad versdavęs juos rėkti iš laimės.
Hašišas iš tikrųjų kilęs iš Rytų; jaudinamosios kanapių savybės buvo gerai žinomos senovės Egipte, kanapės, įvairiai vadinamos, plačiai vartotos Indijoj, Alžyre ir laimingojoj Arabijoj. Tačiau turime ir čia pat prieš akis įdomių svaigulio, kurio priežastis augalinė emanacija, pavyzdžių. Nekalbant apie vaikus, kai šie, prisižaidę ir prisiraičioję po nupjautos liucernos kauges, dažnai pajunta keistai susvaigstant galvą, yra žinoma, jog per kanaprovį rovėjai, vyrai ir moterys, patiria tokį pat poveikį, sakytum, raunant pakeliama miazma, klastingai sudrumsčianti jų smegenis. Rovėjui sukasi galva, kartais jis ima kliedėti. Būna akimirkų, kai galūnės susilpsta ir tampa nebevaldomos1. Esam girdėję kalbant apie somnambulines krizes, neretai ištinkančias rusų valstiečius, ir čia priežastis, sakoma, turėtų būti ruošiant maistą vartojamas kanapių aliejus. Kam nežinoma, kaip keistai elgiasi vištos, prisilesusios kanapgrūdžių, ir kokie nartūs būna arkliai, kuriais, papuoštais skambalėliais, valstiečiai išsirengia į vestuves ar į atlaidus, pašėrę kanapgrūdžiais, kartais dar pašlakstytais vynu?
Vis dėlto prancūziškos kanapės nėra tinkamos būti paverstos hašišu ar bent jau, kaip rodo pakartotiniai bandymai, netinkamos pagaminti narkotikams, kurie stiprumu prilygtų hašišui. Hašišas, arba indiškoji kanapė, cannabis indica, yra dilgėlinių šeimos augalas, labai panašus į mūsų klimato juostos kanapę, tik neatitinka jos aukščio. Indiškosios pasižymi nepaprastomis svaiginamosiomis savybėmis, ir Prancūzijoje jau prieš kiek metų patraukė žinovų ir šiaip žmonių dėmesį. Jos vertinamos nelygu iš kur kilusios; mėgėjų vertingiausiomis laikomos Bengalijos kanapės; vis dėlto ir Egipto, Konstantinopolio, Persijos ar Alžyro kanapių savybės yra tokios pat, tik jos silpnesnės.
Hašišas (arba žolė, taip sakant, žolė tikrąja to žodžio reikšme, tarsi arabai būtų norėję tuo vienu žodžiu žolė įvardyti visų nekūniškų malonumų šaltinį) vadinamas skirtingai, nelygu iš ko sudėtas ir kaip paruoštas bei kokioje šaly atsitinka nelaimė būti nuimtam jo derliui: Indijoje bangie; Afrikoje – teriaki; Alžyre ir laimingojoj Arabijoj – madjound, ir t.t. Nėra nesvarbu, kokiu metu laiku jis raškytas; kaip tik žydėdamas jis sukaupia daugiausia energijos; žydinčios viršūnės tad yra vienintelės augalo dalys, vartojamos įvairiems preparatams, apie juos ir turime tarti keletą žodžių.