Kalendorinė savaitė jau būtų praėjusi, bet šios rubrikos komentarai savaites skaičiuoja nuo šeštadienio, tad ir ketvirtasis "Poetų placdarmas", toks Lietuvos poetų sambūris, tęsęsis nuo ano penktadienio iki sekmadienio, dar gali žymėti savaitės įvykių pradžią. Juolab paklausykit, kaip skamba greta tiedu žodžiai: poetų... placdarmas! Du, regis, nesuderinami žodžiai, mat žymintys, kaip manoma, du stačiai priešingus pasaulius, kūrybos ir karybos: romantišką, bohemišką ar dar kokį laisvūnišką (ar palaidūnišką, plevėsišką) poetų bei kietą, disciplinuotą, klusnumu bei muštru grįstą - karių. Šį rugpjūtį dar neprivatizuotan pajūrin prie Juodosios tvirtovės už Girulių atžygiavo visas Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas. Atžygiavo tiesiai iš istorijos - iš Klaipėdos karybos istorijos klubo. Tiesa, dragūnai be žirgų. Užtat su patranka. Net, įsitikinom, šaudančia.
Daugmaž tuo pat metu, kai poetų placdarmo vadavietėj ne visai klusni lietuvių dragūnų rikiuotė stojo prieš patiklias poezijos pašauktinių bei jų vado Gintaro Grajausko akis, kitų pajūrių kituose smėlynuose Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis vaikščiojo prieš kitą rikiuotę - riboto Lietuvos karių kontingento, Irako šutroj drauge su kolegomis danais padedančio draugiškai Amerikos, o gal Irako liaudžiai. Pati kelionė buvo slapta, ir tai suprantama. Tik generolui laimingai grįžus žiniasklaidos kanalai išplukdė ir patį faktą, ir kai kurių detalių, ne vien meteorologinių. Kad ir tokią, apie kurią anksčiau kažkodėl kalbėti kuklintasi: drauge su danų bei kitų sąjungininkų vertai giriamais lietuvių kariais, su savanoriais profesionalais, kasdienio didvyriškumo pavyzdžius toli nuo tėvynės demonstruoja ir lietuviai privalomosios pradinės tarnybos kariai, paprasčiau - šauktiniai. Irgi savanoriai, tuo nieks neabejoja. Kaip ir tie 41 iš Lietuvos kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono, šį antradienį iš Danijos paskraidintų arčiau Kosovo.
Kokios tų Irako savanorių žygio dainos, jei dainos išvis dar kam nors ten galvoj? Labai jau tiktų pritiktų "žygiuoja kareivis per smėlį..." - tokia smarkiai patraukiama, jei, žinoma, smėlėtas oras ne per karštas. Tik kad kilmė šitos dainos labai jau aiški: tiesiog išsiversta "Brodiaga sudbu proklinajet...". Paliksiu nevertęs: vertimas kai kam galėtų pasirodyti politiškai nekorektiškas. O aš, minėtame placdarme paprotintas jo kapeliono (šiemet tokia misija teko filosofui profesoriui Leonidui Donskiui), visokiems korektiškumams, ypač politiniam, tapau, ko gera, itin jautrus. Kaip supratau iš kapeliono komunikato, perskaityto gigantomaniškame, bet taip ir nepanaudotame vokiečių bunkery, ką nors tiesiai pasakyti, įvardyti ar net ko nors taip paklausti šiandienos pasaulio tikrenybėje vis labiau darosi "politiškai nekorektiška". Toks būtų taip sakančio, vardijančio, net klausiančio pasmerkimas. Mat mes demokratiški, užtat žodynas keistinas. Nebūsi apšauktas klasiniu ar liaudies priešu, "tautos pasitarimuose", dar prieš dešimtmetį tokiuose populiariuose, nieks tau pavymui neskanduos "gė-da! gėda!..". Bet rezultatas daugmaž toks pat. Bent jau tylus dvasinis ostrakizmas, išstūmimas iš politiškai korektiškos viešuomenės, - garantuotas. Ir teisingai: antraip demokratija taps nebereguliuojama.
Užtat tesakysiu kuo švelniausiai: šitas kaip yla iš maišo išlindęs šauktinių savanoriškumas man padvelkė tikra jaunystės romantika - sūriu kadaisinės eilinio "gimnastiorkos" prakaitu. Ir eilinio neviltimi. Tiesa, geriau, kaip yra dabar. Kad šitaip. Ne, neduokdie, iš Afganistano prisimenamu cinkuotu būdu. Dabar viskas bus tylu ramu. Dabar atsitokėję jau galim pasidžiaugti, kad jauna ir barbariška lietuvių energija, Europai ir pasauliui neblogai pažįstama iš beisbolo lazdų bei kitokių įnagių, aiškiai civilizuojasi, bet nemąžta. Gal ja ir užkariausim bent Euraziją, kaip viltingai prognozuoja Gintaras Beresnevičius. Beje, dviejų "Poetų placdarmų" kapelionas. Šauktiniais užkariausim, Gintarai, ne poezija, ne eseistika ar kokiais kitokiais menais. Net ne kokia kitokia gamybine veikla. Juk, regis, taip trimituotos mūsų statybininkų viltys pelningai pasidarbuoti Irako liaudies labui jau bus galutinai subliūškusios. Lyg jų nė nebūta. Neatitinka mūsų statybininkai kompanionų standartų, ypač biurokratinių. Kariuomene tikrai galim didžiuotis: tinkama. Viršila sako, kad viskas gerai.
Jei ten, kur - palikęs tėvelių namus, šią savaitę aiškia siena jau atitvertus ir nuo Rusijos - žygiuoja kareivis per smėlį, jei yra ten koks nors kapelionas, jei tas kapelionas vakar bus susizgribęs, jog rugpjūčio 15-oji katalikams "Dungun ėmimas Panalas Švinčiausios", kaip meiliai yra vardinusi kupiškėnė Unė BabickaitėGraičiūnienė, - tie lietuviai jaunuoliai bus prisiminę ir savo šalies valstybinę šventę, dar Žoline vadinamą. Nedirbom. Buvo atlaidų parapijose. Buvo šiaip laisvo laiko - kurie neatostogaujam, pajutom. Kad ir ne taip ryškiai, kaip kadaise ta pati Unė, dar maža: "Mama gražiai pasirėdžius, aš nauja suknele, nauju plačiu šilko kaspinu storoj ilgoj kasoj vaikščiojam po laukus, renkam vosilkas, gaudom drugius. Mūsų namai visi apkaišyti medeliais, vainikais, prie vartų padarytos bromos iš gyvų gėlių. Jaunimo dainos, nuo kurių rugiai linksta.
Pas mus svečiai; mes svečiuos. Tėvelis šiandien drąsiai rūko pypkę, ir mama jam nedraudžia, nes šiandien mūsų patronka Pan. Šv. įžengė dangun. Šiandien didelė Diena".
Nežinau, ar gaiviai rasotą Žolinių dienos rytą daug kas, be artimųjų, bus prisiminęs tuos jaunuolius, karštį ir smėlį, audrų žeriamą jiems į akis. Jiems - mūsų, kariaujančios šalies, vaikams. Žygiuojantiems tiesiai būsimon istorijon. Be jokių žirgų ar pegasų. Be jokios poezijos.