Vladas Braziūnas

Vladas Braziūnas

Tarmių prestižą grąžins tik mūsų drąsa<br/>

Šeštadienį, sausio 5 d., Raudodvaryje oficialiai pradėti Tarmių metai. Jų tikslas – populiarinti lietuvių tarmes, palaikyti jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas. Apie dabartinę tarmių padėtį Lietuvoje ir kitose šalyse, jų prestižo problemas ir likimą kalbėjomės su poetu ir vertėju, daugybės literatūrinių premijų laureatu Vladu Braziūnu, kuris net tik rašo eilėraščius savo tarme, bet ir su šeimynykščiais bendrauja vien tarmiškai.

– Gal tarmės jau pasmerktos išnykti?

– Visai suprantama, kad mūsų tarmių ir bendrinės kalbos skirtumai tolydžio mažėja, kad tas skirtumų mažėjimas darosi vis greitesnis. Priežastys kiekvienam matyti plika akimi: komunikacijos sparta, kaimų, kaimiškų miestelių, o pastarais dešimtmečiais ir pačios Lietuvos tuštėjimas.
Bene didžiausia žala tarmėms, beatodairiškai diegiant menkinamą, pašiepiamą požiūrį į jas, buvo padaryta sovietmečiu, net ir šiek tiek „laisvesniu“ vėlyvuoju. Vyravo „demokratinio centralizmo“ ideologija, pagal ją geriausiai viską išmanantis ir lemiantis yra centras, tik viena kalba, „centrinė“, esanti didi, o visos kitos tik laikinai pakenčiamos, nusipelnančios atlaidžios pajuokos. Vyresnių dar gerai prisimenamas Štepselio ir Tarapunkos duetas net ukrainų kalbą rodė kaip padarą, iš kurio smagu tik skaniai pasijuokti. Tad ką kalbėti apie mažesnes kalbas ir net tautas: prisiminkim kad ir anekdotus apie čiukčius. Toks iš didžiojo centro nuleistas modelis buvo patrauklus ir mažųjų centriukų, taigi „broliškų respublikų“, valdantiesiems, tik čia jau iš ko pasijuoksi? Nebent iš savo kalbos tarmių.
Čia, nors ne iš piktos valios, anuomet šiek tiek nuveikta ir šiaip jau didžiai gerbtinų bendrinės kalbos puoselėtojų bei nepalenkiamų sergėtojų, į tarmės apraiškas neretai žiūrėjusių taip pat, kaip ir į tą kalbą teršiančias svetimybes. Šitaip auklėjusių ir būsimus mokytojus. Tad visai suprantamas iki šiol tebekerojantis nepakantumas tarmėms viešajame gyvenime. Švietimo sistemoj, deja, taip pat. Net vyresnių žmonių, faktiškai kalbančių vien tarme, imta gėdytis, kad jų kalba esanti prasta, negraži.
Vis dėlto labiausiai mane stebina ne mūsų tarmių (ar, plačiau žvelgiant, ir pasaulio kalbų) silpsmas – jis neišvengiamas. Stebina tarmių gausa ir jų skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų. Vadinasi, tarmių formuotasi ant labai skirtingo ir ryškaus pagrindo. Stebina ir tai, kaip šita tarmių gausa ir įvairovė per joms nepalankiausius pastarus šimtmečius ir dešimtmečius išliko, ne ką tesumenko. Tarmės dar pilnos gyvasties. Tik reikia pagaliau mums patiems susivokti, kad toji tarmių gyvastis yra ir mūsų savitumo, mūsų tapatybės gyvastis, taigi tą gyvastį, kur dar ji pulsuoja, savo pačių rankomis gniaužti būtų savižudiška.

– Daug keliaujate, verčiate, bendraujate su užsienio poetais. Kokia tarmių situacija kitose šalyse?

– Taip paprastai apie margą pasaulį neatsakysi. Labiausiai mane žavi tikrosios senos demokratijos, iškilusios iš apačios, iš bendruomenių savivaldos (taigi visiškai priešingos mūsų „demokratiniam“ centralizmui). Kad ir Šveicarija, tikras kalbų kalbelių ir jų tarmių lopšys. Ir nei literatūrinė vokiečių, nei literatūrinė prancūzų kalba to margumyno neužgožia. Su Marku Roduneriu (Markus Roduner), šiauliečiu šveicaru, esam išvertę Kurto Marti eilėraščių rinktinę „Štai eina žmogus / Va ain žmogs“ (2004). Rašo jis dviem kalbom – vokiečių ir šveicarų (oficialiai vadinama Berno vokiečių tarme), taigi ir versta buvo iš vokiečių į lietuvių bendrinę, iš šveicarų – į mano gimtąją Pasvalio (dialektologai sakytų – aukštaičių šiaurės panevėžiškių). 2009 m. taip pat su Marku išleidom retoromanų poezijos antologiją „Kregždutės“, verstą iš įvairių šios kalbos tarmių. Gera buvo justi, ypač klausant autorių balsų (verčiant man būtinas bent jau balso įrašas), kaip laisvai čia tarmės kvėpuoja. Ir kaip drąsiai kalba ne vien apie kokius agrarine jausena persmelktus senobinius sentimentus, savą sodybą ir ūkį, o ir apie viso dabarties pasaulio reikalus.
Kartais nebūna lengva nė atskirti, kur čia jau kalba, o kur tarmė. Skirtumas? „Nė vienas kalbininkas, – sako Umbertas Eko (Umberto Eco), – negali jo matyti. Tačiau jį galime parodyti sakydami, kad tarmė yra kalba, neturinti armijos ir laivyno“. Arba žinomas atvirkščias posakis: „Kalba yra tarmė, kuriai pasisekė“. Kitaip sakant, kalbos ir tarmės skirtumas – politinis: valstybingumo lygmuo. Taigi čia ne vien pasisekimo, čia ir kovos, demokratijos, tautų ar etninių grupių teisių reikalas. Nieko tad stebėtina, jog kai kuriose didžiosiose Europos valstybėse, priimtose vadinti senosiomis demokratijomis, šitos teisės kartais irgi lieka problemiškos. Ypač tose, kurių imperinė, kolonijinė praeitis dar tokia netolima. Tarkim, Prancūzija iki šiolei tepripažįsta kaip oficialią vienintelę šalies kalbą – prancūzų. Ir tik keli dešimtmečiai, kai senos vietinės kalbos, jau neminint tarmių, liautasi slopinti.

– Dažnai sakoma, kad tarmės – mūsų turtas, todėl reikia jas išlaikyti ir vartoti. Pasvalio tarme esate išleidęs poezijos knygą „Saula prė laidos“ (2008). Ką jums davė gimtoji tarmė? Kuo ji praturtina jūsų kūrybinę vaizduotę?

– Tarmė joje gimusiam – pirminė esmių kalba. Pasaulis pažintas per ją. Vėliau – tik to pažinimo papildymas faktais, gal šiokios tokios pataisėlės, atėjusios iš bendrine kalba ar kitomis kalbomis įgytos žinijos. Bendrinė kalba yra neišvengiamai būtina tautos susižinojimo, susigyvenimo priemonė. Jai užtenka ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno tomo. Meninei kūrybai negana ir viso iš visų tarmių ir raštų sulasioto Lietuvių kalbos žodyno, dvidešimties jo tomų. Kūrybinei vaizduotei reikia visko, kas už tų tomų, viso visų laikų tautos gyvenimo, kalbà – jos tarmėmis – tuosna dvidešimtin tomų suplaukusio.

– Kas iš jūsų pažįstamų kultūros žmonių dar išlaikę savo tarmes?

– Pažįstu gražių žemaičių, tarkim, Petrą Vyšniauską. Gražu paklausyt, kaip tarpusavy retuomiais savaip žemaitiškai pasikalba Alfredas Bumblauskas ir Juozas Erlickas [šis sakinys „Respublikos“ redakcijos perdirbtas taip, kad Alfredo Bumblausko pavardės neliktų. – V.B.]. Apskritai žemaičiai čia stipriausi, atkakliausi. Ir profesionalios poezijos jie turi: Viktorija Daujotė, Justinas Kubilius. Aukštaičiai? Dusetiškių tarmė atgimsta Algirdo Latėno lūpose. Kupiškėnų tarme kartais sušneka Skirmantas Valentas, uteniškių – Bonifacas Stundžia. Jaukių eilėraščių šia tarme vis parašo Regina Katinaitė-Lumpickienė. Pernai gruodį bene trečią kartą Panevėžio literatūrinės žiemos festivalyje vienas renginys vėl buvo skirtas tarmėms, ypač poezijai. Daugiausia eiliavimų ir kitokios mėgėjų kūrybos įvairiomis tarmėmis galima išgirsti kasmetinėje tarmiškos kūrybos konkurso baigiamojoje šventėje Raudondvaryje. Šiemet čia ir Tarmių metai oficialiai pradėti.

O daugiausia tarmiškai, žinoma, kalbuosi su savo krašto žmonėmis: Henriku Algiu Čigriejumi (kokios nepakartojamos tarmės intonacijos smelkia jo kūrybą; kaip ir Romualdo Granausko – žemaitiškos intonacijos), Virginijumi Gasiliūnu, Mykolu Karčiausku, Elena Kuosaite, Agne Žagrakalyte. Ir su daugeliu, kad ir susitiktų po dešimtmečių, kurie tik buvę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės, kilę iš bent kiek Pasvaliui artimesnių kraštų. Vieniems, tarmės neužleidusiems, einasi lengviau, kiti, tik bandantys man pritarti, paklupinėja, nebe visur pataiko. Bet stengiasi, ir jiems taip smagu.

– Tyrimai rodo, kad Lietuvos miestuose tarmės laikomos neprestižiškomis. Dauguma jaunimo dabar traukia į miestus, kur ir lieka gyventi. Pats nuo studijų laikų gyvenate sostinėje. Kaip sugebėjote išlaikyti tarmę?

– Laikomos neprestižiškomis – tokios pasekmės. Apie priežastis jau kalbėjau. Vis dėlto prisimenu paauglys netyčia nugirdęs, kaip keli jaunuoliai, garsiausi Pasvalio „stiliagos“, tarėsi ir veik prisiekinėjo viens kitam kalbėti tik tarmiškai! Sakytum, nesąmoningas protestas. Dabar manau: anie jaunuoliai bus pajutę, kaip kėsinamasi sutraiškyt jų stuburą. Tai yra suardyti pirminę tvirtą jų kalbos – tarmės – sistemą. Universitete patyriau – pats Aldonas Pupkis galėtų paliudyti, – kad studentams, atėjusiems iš tarmių, kebliausi bendrinės kalbos dalykai pasirodė kur kas lengviau suvokiami, įsavinami. Vargo kaip tik miestiečiai, nuo mažumės girdėję bendrinę kalbą, veikiau – jos puskalbę.
Taip, studijos man davė daug. Kraštotytininkų ramuva, kraštotyros ekspedicijos Lietuvoje ir lietuviškose Baltarusijos salose – dar daugiau. Ugdė klausą. Bet viską sutvirtino ir galutinai nulėmė laiminga aplinkybė: mudu su žmona Alma – iš to paties krašto, augę gretimose parapijose. Niekaip kitaip, kaip tik tarmiškai, tarpusavy nesam kalbėjęsi. Ir su vaikais taip pat. Ir jie su mumis, su giminėmis tebešneka tarmiškai. Tarmė – mūsų šeimos raiška. Nepakeičiama kaip oda.

[– Ar tarmės viešojoje erdvėje dar turi vietos, ar jos daugiau yra lyg senoviniai nemadingi rakandai?

– Viešojoje erdvėje tarmės turi vietos tiek, kiek patys joms skiriam. Girdėjau, kad kai kuriose Žemaitijos savivaldybėse net posėdžiaujama tarmiškai. Gražu. O aš savo pasvaliečius tik per keliolika metų šiek tiek būsiu pripratinęs, kad Pasvaly – viešai ar neviešai – kalbu vien tik jo tarme.

– Kas galėtų grąžinti prestižą tarmėms?

– Niekas už mus to nepadarys. Kiek būsim drąsūs būti savimi, kiek turėsim savigarbos, kokį požiūrį, aplinką ir sąlygas gebėsim kurti, tokie ir būsim. Tokia ir bus mūsų raiška. Prisiminiau vieną reklaminę slovėnų knygelę apie savo kraštą. Niekada neatspėtumėt, koks jos pirmas sakinys. „Mes esame vieninteliai Europoje išlaikę dviskaitą“. Negi imsi purkštauti, kad mes, lietuviai, taip pat? Dviskaitos formas mes dar suvokiam, tačiau... mums jau jos „nerekomenduotinos“, archajinės. Taigi. Tačiau ir kalba mūsų tokia, archajinė. Tik slovėnai didžiuojasi, o mes – gūžiamės. Mums jau ir mūsų rašyba, net per sovietmetį išlaikyta, – per sunki. Mes nė nebejaučiam, kad „Lietuvos radijas“ ir „LRT radijas“ skiriasi kaip sacrum ir profanum. Jau nekalbu apie „Lietuvos pašto“ angliškas būdeles. Dar kartą sakau: tarmių, kalbos, mūsų dvasios prestižą grąžinti galėtų – tik mūsų pačių drąsa.

– Esate užsiminęs, kad tarmių vartosenos ribos plėstinos, ypač ten, kur tarmės tebėra gyvybingos. Kaip tai daryti?

– Čia jau „techninis“ kūrybingumo reikalas. Tarmių metai – kaip tik graži proga ne tik kiekvienoj vietoj, kur gyvenam, pamąstyti, kas būtų natūralu ir priimtina, bet ir išbandyti, kaip vienas ar kitas sumanymas seksis. Svarbiausia yra nemanyti, kad čia ką nors įmanoma padaryti vienu kitu priešokiu. Reikia minėtos drąsos. Ir nusiteikimo, kad kantrybės prireiks begalinės. Ir kad niekas negarantuota. Beje, kūrybos žmonės taip nuolatos ir gyvena. Kūrybingumo!

Kalbino Tomas Taškauskas]

Braziūnas, Vladas. Tarmiškai kalbėti didžiulis prestižas [pavadinimas redakcijos] / kalbino Tomas Taškauskas // Respublika. – 2013. – Sausio 10. – P. 11: iliustr.: Eltos nuotr. [V. Braziūno portr.]. – Anons. P. 1. – (Gyvenimas). – Tekstas redakcijos trumpintas; svetainėje spausdinamas visas, koks buvo redakcijai pateiktas. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.12): http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/tarmi...

Vladas Braziūnas

Laipteliai vaikystės varnėnams <br/><br/>Poetas ir vertėjas <b>Vladas Braziūnas</b> atsako į <b><i>Astos Skujytės</b></i> klausimus

– Gimėte Lietuvos Šiaurėje. Galbūt galėtumėte papasakoti apie savo tėvelius ir aplinką, kuri Jus supo?

– Skurdus ir, kaip dabar suprantu ar tik nujaučiu, nuožmus pokaris. Juk gimiau dar „prie Stalino“, nebuvo dar praėję nė dešimties metų po karo, partizanų epopėja dar tebebuvo ne vakarykštė, o ši diena, kad ir jos vakaras ar net jau apynakčiai. Nežinau, ką ir kiek vaikas tada supranta, bet jo atmintin nusėda daugybė nugirstų dalykų, vėliau būtinai iškilsiančių ar tiesioginiais, ar dažniausiai nebeatpažįstamais pavidalais.
Pradėsiu vis dėlto iš tolėliau, nuo senelių. Senelis Jonas Juknevičius, nors pavardė ir bajoriškai skamba, buvo Talačkonių dvaro kumečio vaikas. Pirmajai Lietuvos Respublikai kuriantis, išėjo savanoriu jos kariuomenėn, vėliau kaip savanoris kūrėjas gavo žemės hektarų Dagiliškio kaime, Svalios ir Upelio (kitaip nieks nevadino) santakoje. Vedė Veroniką Babickaitę – iš plačios karališkųjų valstiečių giminės. Savo vyresnėlę Bronytę, taigi vėliau mano mamą, leido Pasvalio gimnazijon.
Tuo jos mokslai ir baigėsi. Pasvalyje lemtingai sutiko tokį raudonmarškinį vyruką Vladą, regis, buvusį šaunų, gal net kiek dabitišką: nuotraukose matyti tuolaik madinga skliausčiu delnu įspausta juodvarnio plaukų sruoga. Pirmagimis buvau parvežtas berods Vilniaus gatvėn, bet greitai tėvai įsikūrė prie kitos santakos – Lėvens ir Svalios. Tarp dviejų santakų ir augau, bet daugiausia senelių vienkiemy. Tėvai dirbo įvairius valdiškus darbus, taigi buvo tarnautojai, tačiau tetei (taip vadindavom) kartais tekdavo prisiminti ir savo tikrąjį – batsiuvio – amatą, puikiai įvaldytą, pasididžiuotiną. Vieną tarpą sovietijoj smulkūs amatai buvo leidžiami, ir prisimenu iškabą prie mūsų namo, girdžiu, kaip ir vėl pažadina nenuilstamas batsiuvio plaktukas, regiu medinę vinutę, tetės lūpų suspaustą, sugaunu švelnų garsą, kai į kabantį diržą jis vis pabrūžuoja batsiuvio peilį. Manau, tetė siūdamas, taisydamas batus jausdavosi geriausiai, tiesiog savęs vertas.
Jonas Aistis yra sakęs, kad poezijos jis mokęsis iš savo tėvo kalvio. Galėčiau sakyti, kad mokiausi iš tėvo batsiuvio. Iš žemdirbių giminės, pagarbiai žiūrėjusios ir į mokslo, ir į nagingus žmones. Darbas juos puošė. Užeinam su Lazauskų Jonu, mano dėdienės (mūsiškai – dėdinos) Teklytės broliu, bet ne ką už mane tevyresniu, pas Babutės brolį Praną, kalviavusį ir kitus darbus dirbusį. Paima pieštuką, tada kirvį ir kuo smailiausiai tuo kirviu pieštukėlį padrožia. Neprataria mums nieko, mūsų lyg nemato. Bet mes iki šiol įsikirtę: toks turi būt meistro įrankis! Taip turi būti padarytas darbas, tvirtai ir dailiai, iki galo, iki žvilgesio. Daug tokių ankstyvų patirčių. Pamatinių. Susijusių vis daugiausia su kaimu, daugiausia su savo gimine. Vien ko vertas Jono Babicko, kito babutės brolio, stotas. Jis – Lietuvos Ūkininkas. Taip pats save vadino, taip žmonės jį vadino, tokį vardą buvo užsipelnęs: užsispyrė ir atsilaikė. Pažadėjo, kad kolchozan kojos nekels, – ir nekėlė, nė dienos nesileido išvaromas į jokius kolchozo darbus. Kolchozas pats pas jį ėjo – ratų, pakinktų, padargų, gyvo galo.
Ir aš visur pas tuos žmones, gimines ar kaimynus, pavaikščiodavau. Ar vėliau dviratuku ar dviračiu pavažinėdavau. Įkaitęs oras tik mirga virš suplūktinių kelelių!.. Pažįstami varteliai, pažįstantys šunes, nerakinamos durys. Žolynai, įsakmūs pažliugusių pievų klyksmai, kad visi čia „gývi! gývi!“, kad visa čia gyva, sava. Begalinis gamtos, negudrių darbų ir – nepaisant nieko – saugaus žmoniškumo pasaulis. Bent jau vaikui. Bent jau prisimenančiam save vaiką – taip atrodo.

– Kada pradėjote perprasti raides?

– Mokyklą – Pasvalio septynmetę, man besimokant virtusią aštuonmete, – pradėjau lankyti šešerių. Iki tol, o ir vėliau per atostogas, kaip sakyta, daugiausia gyvenau pas senelius Dagiliškio vienkiemy, irgi netoli Pasvalio. Būdamas penkerių su puse, kai gimė sesutė, mamai ligoninėn parašiau laišką ir nurodžiau sesutės vardą. Taigi jau valdžiau raštą, tad skaityti turėjau mokėti kur kas anksčiau.

– Ar pamenate, kas Jus taip anksti išmokė skaityti ir rašyti?

– Nepamenu. Seneliai, tėvai sakydavo, kad užteko raides parodyt. Rašyti pradėjau, aišku, nuo didžiųjų spausdintinių.

– Su kokiomis knygelėmis prasidėjo Jūsų, kaip skaitytojo, kelias?

– Pirmųjų vaikiškų knygelių su „kiškučiais lepeškučiais“, jei tokių ir buvo, nelabai beprisimenu, užtat prisimenu jautrias, nors ir nestipraus balso babutės dainų intonacijas. Regiu ir aptrintą, bet vis pagarbiai laikomą babutės maldaknygę. Visą esu suskaitęs 1943 m. „Valstiečio kalendorių“, dar ir cheminiu pieštuku senelio prirašinėtą. Jį išsaugojau. O menama vaikystės biblioteka taip ir liko nebeįmanoma atkurti nė atminty, juolab kad ta mano atmintis – smarkiai korėta. Joje ne knygų autoriai, ne pavadinimai, net ne vaizdai ar idėjos, o tik blyksniai, impulsai, neaiškių vaizdinių tyvuliai. Vis dėlto... taip, „vaikų literatūros patirtys veikia mūsų likimus“ (Jeanas Claude'as Carrière'as).

– Kaip skaitymas tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

– Nejučia. Priklausomybę nuo paties skaitymo, nepagydomą jo alkį, ko gera, būsiu įsitaisęs dar vaikystėje, paauglystėj. Iš dalies toks (panašus į to paties Jeano Claude'o Carrière'o pastebėtą žmogų, ištisomis dienomis įsikuriantį metro stotelėje lyg darbo kabinete – skaityti šiaip jau niekuo neypatingų knygų) tebesu ir dabar, skirtumas gal tik tas, kad vaikystės skaitymas buvo daug intensyvesnis, šiandien pasakyčiau – aistringesnis. Su knyga (ir su dviračiu) beveik niekad nesiskirdavau. Ji vis būdavo po ranka. Ar po antklode. Ar po klasės suolo dangčiu, tokiu su vyriais, atlenkiamu.

– Kokia literatūra Jus ėmė dominti paaugus?

– Aštuonmetėje iš klasės draugų buvau net gavęs bene vienintelę savo pravardę – Romantikas. Vaikų liaudies etimologija taip gebėjo įvardyti žmogų, visur kur ryjantį romanus. Nors nemanau, kad ten būta romanų. Gal vieno kito. Veikiausiai tik šiaip ne visai pagal mano metus storų knygų iš to paties daugybės pasaulio vaikų katalogo: Verne'as, Defoe, Cooperis, Londonas, Mayne Reidas ir kiti – apie geografines keliones, atradimus, nuotykius, indėnus. Jos vedė į gamtą – tolimą, bet ir labai artimą, atpažįstamą ar sufantazuotą kasdienos pasaulyje. Vaiko vaizduotė visus knygų įvykius ir vietas įkurdina čia, tavo pažįstamoj aplinkoj, jie tampa natūraliais tos tavo aplinkos plėtiniais. Čia, savo lopinėly, galėjai pasijusti išdidus čiabuvis: čia tavo būvama, čia – su knyga – svaigiai išgyvenama pasaulio platybė. Kad ir lietuviai narsūs tos platybės vyrai, rodė namų etažerėj Pasvalyje gražiausiai stovėjusi stora raudona knyga su dviem lakūnais viršelyje; kad Lietuva slėpininga šalis, pilna dalykų, kuriuos tik reikia mokėti įžvelgt ir iškelti, – Petras Tarasenka. Lietuva ir indėnai... Atrodė tiesiog būtina pasistatyti savo vigvamą, pasidirbti lanką ir strėlių, pasisiūti mokasinus. Stebėti pėdas ir skrydžius, atpažinti paukščių balsus, tiesiog gyventi viskam, kas gyva, palankų gyvenimą. Gal tas gamtos artumo, savumo poreikis ir buvo impulsas, kad greitai radosi ir knygų apie paukščius ar kitus gyvūnus, pažintinių, o vėliau ir mokslinių. Galiausiai šitaip prieita prie Tado Ivanausko knygų, jo Lietuvos paukščių tritomis, beveik mano bendraamžis, kažkaip sugebėtas įsigyti, aukštesniosiose klasėse tapo kone kasdiene mano maldaknyge ir jau brandesnės praktikos vadovu.

– Galbūt turite vietą, kuri Jums itin siejasi su vaikyste?

– Iki šiol dažnai pasivaidena tėčio (sakydavom – tetės) sodinta raudonlapė obelis, vedusi obuolius – irgi raudonus ir raudonsėklius. Augo ji Pasvalyje prie malkinės, taip pat tetės sukaltos. Lygumų vaikas, įsiropštęs ton obelin ar užsikoręs ant įkaitusiu ruberoidu tvoskiančio malkinės stogo, galėjai tarti, jog po kojomis tau – visas pasaulis. Prie malkinės vasaromis praleisdavau daug laiko – skaitydamas, svajodamas, planuodamas, kartais pameistraudamas. Graudžiai prisimenu tokį naivaus vaiko gerumo protrūkį: iš aliuminio vielos, rastos tetės podėly malkinės palubėj, išlanksčiau tokius lyg laiptelius ir prikarsčiau jų tą obelį – kad varnėnams būt patogu lipinėti po visą lają ir dar prie inkilo prisigauti.
Svarbus Pasvalio parkas: „į aukštas egles ten prieš naktį sulipdavom laukti pulkų varnėnų“, kol šie išskėstas rankas tirštai aptūpdavo. Parke – keršulių, strazdų giesmininkų lizdai, kartą ir liepsnelių. Tolėliau už parko – Šlamų beržynėlis, vėl inkilai, lizdai, įsidėmėtas nuotykis su lizdą ginančiu strazdu giesmininku: „prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs / ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas / nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas / giesmininkas Šilutės mėlynėm“ („turdus ericetorum!“). Šilutė čia – tas pats Šlamų beržynėlis. Negirdėjau žmonių taip sakant, bet vėliau kažkur išskaičiau, kad vadinta ir taip, patiko.
Bet pirmiausia čia būtų prisimintina senelių sodyba. Dagiliškis, vienkiemių kaimas. Darbai, talkos, giminių ir kaimynų suėjimai, dainos ir šnekos.

– Atrodo, jog knygos turėjo Jums teikti ne tik skaitymo malonumą, bet ir praktinę naudą – minėjote Lietuvos paukščių tritomį, su kuriuo, kaip supratau, nesiskyrėte...

– Knygos pažindino su gamta, gamta – su knygomis. Ir tos, ir ta kurstė abipusę smalsą. Nė neaišku, kas stipriau. Tetė kartais mane kiek pašiepdavo, neva aš tesantis „knyginis gamtininkas“, ir iš dalies jis buvo teisus. Bet tik iš dalies. Lygiai teisingai būtų galėjęs tarti ir kaip nors priešingai, pavadinti kokiu „gamtiniu knygininku“ (dabar gražiau skambėtų – „knygiumi“).

– Kada supratote, jog norite ir pats ką nors sukurti? Ar būta knygos įkvėpėjos?

– Nebent tas pats Ivanauskas ir panašūs. Šiaip konkrečių įkvėpėjų, regis, nebūta. Būta vienatvės, anaiptol neslegiančios, būta ankstyvo savarankiškumo. Tik per plauką netapau biologu, ornitologu: savarankiškai rimtai buvau pasirengęs stojamajam biologijos egzaminui, sąmoningai lankiau fizikos ir chemijos būrelius, net fotografuoti išmokau todėl, kad fotoaparatą įsivaizdavau kaip kasdienį ornitologo įrankį. Eilėraščių ar ko kita nerašiau. Vis dėlto vienas galingas povandeninis postūmis bus buvęs: lituanistė Aldona Datkūnienė patarė man rašyti dienoraštį. Tokį tikrą, pačiam sau. Įjunkau į jį. Ar veikiau į patį rašymą. Įkliuvau dar vienon priklausomybėn.

– Kas Jus, suaugusiųjų poetą, paskatino atsigręžti ir į vaikų poezijos lankas?

– Pirmiausia, matyt, savi vaikai. Kaip tik pirmagimiui būnant to, anot Kornejaus Čiukovskio, genialaus amžiaus, pateko į rankas įstabioji šio rašytojo knyga Nuo dvejų iki penkerių. Po truputį ėmėm užsirašinėti ką nuklausę, kaip be galo dinamiška, kuo intensyviausiai bręstanti vaiko sąmonė įsavina pasaulį pati jį sau kurdama, pati jį sau „daineliuodama“. Ta vaikų kūryba, tas jos fiksavimas ir paties sielą skaidrino, žadino. Šiek tiek eilėraščių vaikams „Geny“ tada ir vėlėliau spausdino Martynas Vainilaitis, „Žvaigždutėj“ – Vaidotas Daunys, „Lietuvos pionieriuj“ – Vytautas V. Landsbergis. Kartais kokiu net pasidžiaugdami. Taip ir radosi pirmosios knygos – Uosio kuosos ir Išeinančios pušys. Šią „Vyturys“ dar spėjo išleisti prieš pat subyrėdamas, 1992-aisiais. Tiesa, iš gražių norų teišėjo ne knyga, o šleivas knygos šešėlis: prasčiausios medžiagos ir visiškas spaudos brokas sugadino puikią knygos dailininko Romo Oranto grafiką. Uosio kuosos, tai pačiai leidyklai įteiktos dar anksčiau nei Išeinančios pušys ir rengtos spausdinti, grįžo autoriui: leidykla išnyko. Buvo sunkios dienos ir Lietuvai, ir jos literatūros leidybai, sklaidai, tad kokio atgarsio apie Išeinančias pušis neprisimenu. Vėliau Uosio kuosas įteikiau „Vagai“, buvo entuziastingai sutiktas pasiūlymas, kad knygą iliustruotų Kintų vaikų dailės mokyklos mokinių piešiniai (pamačiau juos toj mokykloj per vieną Poezijos pavasarį), bene 1999-aisiais Vilniaus knygų mugėj net parengta būsimos knygos iliustracijų paroda, atvažiavo ir pačių autorių būrys... Deja, čia leidyklos entuziazmas ir išblėso: apsiskaičiuota, kad... per brangu. Buvo baisiai skaudu, pirmiausia dėl Kintų vaikų. Apėmė visiško nereikalingumo jausmas, tad rankraštis leidykloj taip ir gulėjo, kol pagaliau jį aptiko leidyklos redaktorė Onutė Gudžiūnienė. Pasiūlė išleisti. Gražiai per vasarą ją iliustravo Taida Balčiūnaitė. Tiesa, dėl tam tikro nesusikalbėjimo (buvom taręsi, kad dirbsim kartu, kad šitaip dirbant knyga kis, bus naujinama) nebegalėjau nieko pakeisti, knyga išėjo tokia, kokia sudėta prieš gerus du dešimtmečius. Gaila. Eilėraščių vaikams ar tokių, kuriuos galėtų skaityti vaikai nuo, tarkim, penkerių iki šimtas penkerių (Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai viename knygyne mačiau padėtą šiaip poezijos skyriuje, ne vaikų), vis dėlto netyčia parašydavau, tad kai Onutė Gudžiūnienė, jau perėjusi dirbti „Versus aureus“ leidyklon, vėl pasiūlė iškleisti knygą, sutikau jos nė neturėdamas. Tai va tokie skatinimai ir „skatinimai“.

– Tačiau Uosio kuosos, kad ir taip nelengvai, į Jūsų bibliografiją „atskrido“ iš meilės gamtai?

– Taip, paukščiai many. Visokiausi. Bet gal pirmiausia tie, kurie šalia mūsų: ir žvirbliai, ir net prie žmogaus prisiplakę kadaisiniai uoliniai karveliai, virtę naminiais, balandžiais. (Šiemet senelių sodyboj (gyvena ten kiti žmonės), kūtės pastogėj, dar aptikau jaudinamai keistą kaime daiktą – senelio sukaltą lovelį tiems karveliams perėti, per kokį pusšimtį metų jau visai sutriušušį, veikiau jo liekanas.) Ir gandrai, ir beišnykstančios pempės (nors šios vasaros pabaigoj Aukštaitijoj po kažin kiek metų vėl pamačiau jų pulkelius). Ir, aišku, visi protingieji varniniai: kuosos, kovarniai, varnos, šarkos, krankliai (taigi varnai, juodvarniai), pastaru laiku vis mažiau žmonių bevengiantys. Man (kaip ir mano mylimam Henrikui Algiui Čigriejui) savi lieka paprasti gyviai. Gal užtat ir kitiems – vaikams – magėjo parodyt, kokie jie nepaprasti. Kad ir kuosos. Uosio kuosomis, pasirodo, jau artėjau prie Kuosos Kro, prie personažo.

– Tarptautinės vaikų knygos dienos šventėje Jūsų knyga Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai pelnė Geriausios metų vaikų poezijos knygos premiją. Gal papasakotumėte, kaip šis personažas pas Jus atplasnojo?

– Kaip sakiau, kuosos apie mane jau sukosi, o štai, gavęs progą parašyti knygą, o ne sudėti jau parašytų eilėraščių rinkinį, sumojau, kad jo vienovei reikia veikėjo, personažo. Vardą gavo iš kiek panašaus varninio paukščio, tad irgi grakštaus giminaičio, mano regėto Šri Lankoj, – Kro. Žinau, kniaukei kuosiukei toks vardas per griežtas, net savo augintinį kranklį Ivanauskas buvo pavadinęs švelniau, Krumka, bet Kro man tiko: labai nenorėjau, kad knyga būtų salsva. Džiaugiuosi, kad mudviem su beveik nuolatine kūrybos partnere knygos dailininke Sigute Chlebinskaite memlenamojo „vaikiško“ salsvumo bus pavykę išvengti: knyga nuteikia rimtam žaidimui, skaidriam vaizdų, formų (tangrama), žodžių, fantazijos žaismui. Ar – vietomis – nebūtinai smagiam įsimąstymui. Beje, Sigutė Vilniaus knygų mugėj už Kuosos Kro gyvenimo ir atvirkščiai grožį taip pat apdovanota. Buvom ketinę sukurti visą tokių tangraminių knygų ciklą, bet – daugiadarbiai – įklimpom kiekvienas į savo reikalus, o veiksmingesnis dėmesys, konkretus paakinimas iš šalies Lietuvoje vis dar retenybė. Ne, ne „vis dar“: nuskambėtų pernelyg viltingai.

– Kas Jūsų knygų vaikams kritikai? Ar sulaukiate mažųjų skaitytojų arba jų tėvelių reakcijos?

– Šiaip jau kritiko darbas yra profesija ir pašaukimas, deja, tokių pašauktųjų, juolab išrinktųjų, kurie rašytų apie vaikų literatūrą, o dar poeziją, teturim ant vienos rankos pirštų. Bet čia ir taip žinomi, akis badantys dalykai. Nepamenu, kad kas nors būtų prisiminęs Uosio kuosas. Gal ir gerai. Tiesa, kai kurie jų eilėraščiai pasklido po mokyklų vadovėlius ar kitas mokymo(-si) priemones, kai kurie ir balsu įskaityti.
Tikriausius žodžius apie Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai perskaičiau „Nemune“ (2011, gegužės 5–11), rašė Andrius Jakučiūnas. Tarptautinei vaikų knygos dienai skirtą numerį šiemet išleido „Literatūra ir menas“, ten „mūsų kuosytė“ (kaip tartų Sigutė Chlebinskaitė) irgi aptariama. Neringos Mikalauskienės. Kai kur – siauriau ar plačiau („Rubinaityje“) – taip pat paminėta. Gal ko ir nežinau.
Užtat jaučiau džiugų vaikų supratimą, nuoširdų mamyčių ir tėvelių susidomėjimą pernai per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugės Vaikų scenoje, juolab kad ten Kuosą Kro gražiai vaidino Stalo teatro aktorė Saulė Degutytė, o eilėraščius, kompozitoriaus Algirdo Klovos paverstus „Kuosos Kro dainų“ ciklu, smagiai išdainavo Balio Dvariono muzikos mokyklos choro „Viva voce“ solisčių grupė. Sigutės Chlebinskaitės kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ Kuosos Kro tangramas puikiai „įdarbino“ ir knygų mugėje, ir kitur. Labai man jaukus ir gyvas pasirodė susitikimas su vaikais (ir tėveliais) šioje studijoje Druskininkų miesto muziejuj per pernykštį Poetinį Druskininkų rudenį: kartu skaitėm, kalbėjomės apie rimtuosius vaikiškus nevaikiškus reikalus. Žinoma, retkarčiais sulauki ir netikėto žodžio, ir, tarkim, netikėto autografo prašytojo: mes, pernelyg santūrūs lietuviai, bent šitaip kartais knygai parodom prielankumą.

– Ko norėtumėte palinkėti visiems mažiems ir dideliems skaitytojams?

– Lavintis ir skaityti, skaityti ir lavėti. Kad tokia būtų laimė.

– Ačiū už atsakymus.


Braziūnas, Vladas. Laipteliai vaikystės varnėnams: poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas atsako į Astos Skujytės klausimus // Rubinaitis. – 2012. – Nr. 4. – P. 17–22: iliustr.: Romos Kišūnaitės nuotr. [V. Braziūno portr.]; Vladukas apie 1954 m. (Nuotraukos iš asmeninio V. Braziūno archyvo) [p. 17]; Babutė Veronika Babickaitė-Juknevičienė su seneliu Jonu Juknevičiumi; Įkurtuvės senelio sodyboje Dagiliškyje. Vladas priekyje, penktas iš kairės. Apie 1958 m. [p. 18]; Iš kairės: dėdė Pranas Juknevičius, dėdina Teklė Lazauskaitė-Juknevičienė, sesuo Zitutė Braziūnaitė, tėtė Vladas Braziūnas, mama Bronė Braziūnienė, Vladas, senelis Jonas Juknevičius, dėdė Jonas Juknevičius. Apie 1959 m. [p. 19]; Tėtė, mama, Vladas, sesytė Zita. Apie 1961 m.; Su sesute prie Svalios. Apie 1961 m. [p. 20]; Jaunasis milicininkų draugas V. Braziūnas. Apie 1964 m. [p. 21]; Pasvalio vidurinės mokyklos dešimtokas. Mokyklos ansamblio vokalistas. Apie 1968 m. [p. 22]. – (Mano vaikystės skaitymai);

https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10151376605374905....

Vladas Braziūnas

Atrasti Leną Eltang

Jau nuo pernai metų pabaigos buvo žinoma, jog antrasis Lenos Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ („Каменные клены“, Maskva, 2008) ne tik pristatytas naujam ir iškart tapusiam antru pagal svarbą – po Nacionalinės premijos „Didžioji knyga“ („Большая Книга“) – Rusijos literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“ („Новая русская словесность“), bet ir pateko į vadinamąjį šios premijos „trumpąjį sąrašą“. Pagaliau atėjo žinia: Lena Eltang – pirmoji šios premijos laureatė. Mums turėtų būti įdomu ir tai, kad šioji premija – ne valstybinė, kad jos lėšos – iš privataus mecenato Michailo Prochorovo fondo. Premijos dydis – milijonas rublių. Iš viso į šią premiją pretendavo pusketvirto šimto kūrinių.
Pats premijos paskyrimo užsienietei, Lietuvos Respublikos pilietei, faktas buvo didelis netikėtumas (kaip dabar pati Lena juokauja, „mes privertėm juos pripažinti, kad kiekviename Lietuvos kvadratiniame kilometre gerų rašytojų daugiau“). Lena Eltang nurungė tokius rusų literatūros grandus kaip, tarkim, Vladimiras Sorokinas ar Viktoras Pelevinas (šiam teko internetinio balsavimo prizas). Tiesa, rusų literatūros padangėje Lenos Eltang vardas nebuvo naujiena. 2003 m. Karaliaučiaus leidykla „Jantarnyj skaz“ išleido pirmąjį L. Eltang eilėraščių rinkinį (jo įvadą parašė Tomas Venclova), 2007 m. Puškino fondas Sankt Peterburge – antrą. Eilėraščių spausdinta leidinyje „Drugije vozmožnosti“, antologijoje „Оsvoboždionnyj Ulis“, almanachuose „Vozdušnyj zmej“, žurnaluose „Znamia“, „Oktiabr“, „Vilnius“, „Novyj bereg“, savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“.
2006-aisiais pasirodęs Sankt Peterburgo leidyklos „Amfora“ išleistas pirmasis L. Eltang romanas „Gervuogės metūgė“ („Побег куманики“) Rusijoje pateko į Andrejaus Belo ir 2007 m. „Nacionalinio bestselerio“ premijų „trumpuosius sąrašus“, taip pat į Nacionalinės premijos „Didžioji knyga“ 2006–2007 m. „ilgąjį sąrašą“.
Gimė Lena Eltang tuometiniame Leningrade, baigė Irkutsko universiteto Žurnalistikos fakultetą. Nuo 1991 m. gyvena Vilniuje. 2008-aisiais dalyvavo Poetiniame Druskininkų rudenyje, tad festivalio almanache skelbta eilėraščių ir jų vertimų. Eilėraščių taip pat skaitė pernykštėje Vilniaus knygų mugėje surengtame poetiniame muzikiniame Magnus Ducatus Poesis vyksme, jų pluoštas spausdinamas antrojoje almanacho „Magnus Ducatus Poesis“ knygoje (į lietuvių kalbą verčia Vladas Braziūnas).
Į Lenos Eltang prozą Lietuvos leidėjai bent jau kol kas, atrodo, nebus rimčiau įsižiūrėję. Ar gal bus sutrikę dėl savitos paties romano kalbos, itin tankaus meninio audinio neįprastumo, tiesiog poetinio daugiasluoksniškumo? Vertėjui čia išties būtų – aukštasis pilotažas pragare... „Eltang – jei ir ne naujas, vis dėlto šiuo metu – unikalus Europos modernizmo tradicijų rusų literatūroje tąsos reiškinys. Siužetą jos prozoje beveik užgožia sudėtingos teksto atmainų konstrukcijos, supintos iš laiškų, iš paprastų ir interneto dienoraščių, vaistažolių knygų, o vardai ir vietovardžiai būtinai daugiaprasmiai“, – taip Lena Eltang pristatoma viename iš daugelio rusų interneto ledininių (http://www.openspace.ru/literature/events/details/15938/), pranešančių apie premiją, skelbiančių pokalbį su autore.

Literatūra ir menas. – 2010. – Vasario 12. – P. 16. – (Kronika). – Iliustr.: Vlado Braziūno [Lenos Eltang portr.] nuotr. – Prieiga internetu (žiūrėta 2010.II.12): http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3271&kas=straipsnis&st...

Vladas Braziūnas

Prakalba į malonųjį skaitymą

 

Poezijos pavasario svečiai jau girdėjo, kad mes, lietuviai, esam hedonistų tauta: mūsų valstybės parlamentas su kolege Dalia Teišerskyte šiuos, 2008-uosius, metus Lietuvoje yra paskelbęs – Skaitymo metais. Tad šio mūsų pokalbio tema yra paaiškinamoji: šie metai yra – skaitymo malonumo metai, arba tiesiog malonumo metai, malonės metai. Juk, manau, neatsiras žmogaus, raštingo ar juolab dar neragavusio raštingumo nuodėmės, – kuris... Čia iš manęs išsiveržia šešioliktas amžius, beveik Mikalojaus Daukštos Postilės žodeliai: kurgi, sakau, yra žmogus, toks menkas ir niekingas, kuris bandytų kvestionuoti išmintį, įsakmiai teigiančią, jog skaitymas yra ne kas kita, o malonumas, pats didžiausias šio liūdno gyvenimo malonumas, atperkantis ar turintis atpirkti vìsa, ką žmogus, išvarytas iš Rojaus sodų, tolydžio vis prarandi. Neprisimenu, kad iš savo Fabijoniškių kameros būčiau siuntęs malonės prašymą, bet šiemet jaučiuosi lyg būčiau tas, kuriam aukščiausioji Malonės komisija tokį karštą prašymą – už pavyzdingą elgesį? – būtų patenkinusi: skaityk, žmogau, skaityk ir patirk bent šį prigimtinį malonumą.

Visi mes, išpažįstantys krikščionių Dievą, esam sugundyti žalčio, obuolio ar Ievos, užtat pilni prigimtinės nuodėmės. Ir vìsa – iš nenumaldomo geismo atverti, atskleisti pasaulį, susilieti su jo „esme, pajusti kartu ir šiurkštoką jo paviršių, ir aitrų skonį, ir aromatą, ir visa tai patirti tarsi nejučiom, nesusikaupus. Tai pasaulis, kuriame stebuklas yra natūralus dalykas, slypintis visur, kiekviename daikte, nes čia – jeigu galima taip pasakyti – tiesiogiai mąstoma jausmais“.

Taip kalbėjo Milanas Rúfus (Milan Rúfus; vertė Sigita Adomėnaitė). Kalbėjo apie vaiką, žiūrintį į lazdyno krūmą, lazdyno lapą ir – įžvelgiantį, įjaučiantį savin ištisą visatą, gyvenimo pilnį ir džiugesį. Panašiai daugelis iš mūsų, matyt, prisimenam vaiką – save, – žiūrintį į knygos lapą, krūmą, girias ir džiungles – ištisą neaprėpiamą pasaulį, po antklode nušviestą blėsčiojančios lempelės. Ar kas tą lempelę bus atėmęs, ar tiesiog elementai – „batareikos“, kaip anuomet sakydavom – bus išsikrovę, bet bent jau aš tuos pranykusius pilnio ir tylaus džiugesio pasaulius, kartais atgimstančius iš menkiausios vaizdinio užuominos, kartais dar paregiu kaip aidingą atšvaitą tos pačios saldžiausios uždrausto vaisiaus nuodėmės, smelkiančios. Atsispirti jai neįmanoma. Bent jau būdavo neįmanoma. Ir dabar, jeigu kas esminga, kūrybinga suspurda many ar tavy, – iš tos nuodėmės alkio, iš troškulio visa tai. Ne iš kokio sentimentalaus ilgesio, o iš nenumaldomo geismo patirti, vėl patirti gyvenimo pilnatvės ir vienio jausmą, tą patyrimą išlaikyti kaip savo esatį. Kai stebuklas yra natūralus dalykas.

Akimirką, kai toks natūralus dalykas – stebuklas – skaitantį pasiglemžia, derėtų vadinti skaitymo įkvėpimu. Kolegos yra patyrę tokių tarpų, ilgesnių ar trumpesnių, kai kone kiekvienas perskaitytas žodis regisi iškalbus, skirtas vien tau, sužadinantis, išjudinantis tavo paties žodžius, tavo nebylystėj ik tol glūdėjusius. Poetams toks skaitymo įkvėpimas neretai patiria metamorfozę – virsta poetiniu įkvėpimu. Įdomu, ar, tarkim, ir literatūros kritikams, literatūrologams, filosofams – kaip nors panašiai? O kitiems? Kas yra jiems, kuo jiems virsta šis malonumas, ši jouissance? Poetinis įkvėpimas savo ruožtu turėtų įkvėpti skaitymo malonumą. Vis dėlto sritis čia tokia, kad kokias schemas ar uždarus ratus braižyti – nei įdomu, nei ką.

Tiesa, čia kalbėjau apie skaitymą apskritai, poezijos neišskirdamas. Bet kas užginčys, kad mūsų vaikystės lazdyno ar pienės, ar knygos lapas, kiekvieno vis kitoks, nebuvo pačios poezijos lapas? Literatūros žanrai skverbiasi vienas į kitą, naikina tarpusavio ribas ir vienas kitą, bet poezija, atėjusi iš tada, iš virpulingos pirmojo skaitymo nuodėmės, – ar ne ji viena visa ką – smelkia ir sieja, skleidžia ir rodo: esmę ir paviršių, lapą ir visatą, valandas ir amžius, šalis ir erdves, būta ir nebūta?.. Teisybę sakant, niekas many neprieštarautų, jei šio pokalbio tema būtų performuluota į tokią – „Poezija: skaitymo malonė“. Nors ir malonumas, ir malonė, jų buvimas ar ne, – yra kiekvieno iš mūsų slaptos, intymios patirtys – poezijai, išvis literatūrai kartais pavyksta jas paliudyt, ir tada džiugiai nusmelkia, kad visus mus sieja tegul ir retos, trumpučiukės, bet natūralios stebuklo akimirkos, kai mes – malonės pilnieji.

Šis pranešimas skaitytas „Poezijos pavasario“ metu vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Poezija – skaitymo malonumas“

Bernardinai.lt. – 2008. – Gegužės 31. – Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/79665

Vladas Braziūnas

Prisiminimai iš kuosų ir strazdų ateljė

Esu Visby, visi mano popieriniai ir beveik visi kompiuteriniai užrašai likę namie, Vilniaus Fabijoniškėse, o konkrečiosios atminties kaip ir neturiu, prozininku netapsiu, o vis tiek štai turiu parašyti – ką neatsargiai įsipareigojęs. Turiu nors ką prisimint. Vadinasi, žanras – prisiminimai. Tik apie ką? Kas jų objektas? Ką gi, prisiminimų žanras yra toks, kad vis tiek, kad ir apie ką žmogus rašytų, rašo apie save. Ne kitaip bus ir čia, nėr ko apsigaudinėti. Tik tiek pasistengsiu, kad, be manęs paties, čia neliktų visai nuskriausti ir maniškiai latvių literatūros, daugiausia poezijos, vertimai į savąją kalbą.

Iš pagarbos žanro dėsniams turėčiau pradėti nuo Adomo ir Ievos. Kokia tad būtų mūsų – taigi mano paties ir tų maniškių vertimų – pažinties priešistorė? Mano gimtinis Pasvalys, augtinis Dagiliškis (juose – prieš naktiniu Rygos autobusu „Ikarus“ išvažiuodamas Vilniaus universitetan – praleidau pirmuosius šešiolika gyvenimo metų)? Bet kad ne: Pasvaly kokį latvišką žodį vargu ar būsiu girdėjęs, juolab Dagilišky, senelių kaime dar per keletą kilometrų toliau nuo Latvijos, taigi į Panevėžio, ne į Bauskės pusę. Tiesa, strimelių ar „Karvučių“ vis važiuodavom Bauskėn, kartais aplankydavom ir Rygą (tai jos pirmi mano miestai, ne Panevėžys, Vilnius ar Kaunas), bet likęs toks įspūdis, kad ten puikiausiai susišnekėdavom lietuviškai, Bauskėj net tarmiškai... Žinoma, tas Latvijos – kaip savos – artumas liko, vėliau, jau atitolus ir nuo savojo Pasvalio krašto, žvelgiant iš šimtų kilometrų ir kone pusšimčio metų atstumo, – buvo vis labiau įsisąmoninamas. Dabar jau, tarkim, aiškiai matau latvizmus, spalvinusius manąją tarmę, kai dar buvau zenkis. Mano latvių kalba išmoktinė, žodyninė, be gyvų, kraujin įsigėrusių kontekstų, taigi ir dėl to, ir per kokį paprasčiausią poetinį neapsižiūrėjimą versdamas galiu prašaut pro šalį, šitai puikiai žino kantrioji mano redaktorė Lilija Kudirkienė ar Kęstutis Nastopka, redagavęs va ką tik pasirodžiusį mano verstą Jurio Kronbergo Vilką Vienakį (Vilnius, „Kronta“, 2008; su kompaktine plokštele). Bet mano tarmė man niekad neleistų logi cieti išversti langai kenčia (skaniai kartą juokėmės su kolega dzūku, puikiu poetu ir vertėju, bet šitaip ir išvertusiu): mano vaikystės lūpos juk ne kitaip ir tetardavo – dūr's' kíetэ, loñgэ kíetэ, kráutove vãlio...

Čia, kokio šimto metrų ruože prie Baltijos rašytojų ir vertėjų centro, įsitaisiau paukščių fotoateljė ir nuo paryčių grožiuosi man pozuojančiais keršuliais ir šarkom, kielėm ir zylėm, kuosomis (jas latviai kažkodėl vadina kovarniais, o kovarnius – taip pat kovarniais, nors dar ir sėjos varnom), strazdais giesmininkais ir juodaisiais strazdais, latvių vadinamais juodaisiais miškiniais strazdais, bet ir varnėną jie vadina juoduju strazdu ar tiesiog strazdu, ir šitie paukščių pavadinimai, ornitologinėje mano sąmonėje keliantys smagią sumaištį: varnėnas juk visai ne strazdinis paukštis, – visuomet man iškyla vaizdu, kaip prieš jau daugybę metų su Anna Rancane jos nuomoto namelio (ar kambario jame) sode tuos dalykus kaip mokėdami aiškinomės... Tai dar teks prisiminti. Bet va šičia neseniai buvau gavęs pranešimą, kad pirmąjį spalio šeštadienį Vilniaus universiteto Filologijos fakultetan renkamės draugėn – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės (ramuva čia bendrinis žodis, jaukus ir sakralus). Tad va su tais paukščiais lietuviškai bei latviškai besikalbant toptelėjo, jog tikroji mano domėjimosi kitų tautų literatūra, tautosaka ir poezija, – dar ir iš čia, gal stipriausiai iš čia, iš šito, ilgai nepasakojant, – sovietmečio nacionalistų lizdo. Giluminis domėjimasis savo tautos praeitimi, tautosakine žmonių pasaulėjauta vedė ir prie senosios religijos, o toji religija pirmiausia – siejanti baltus, siejanti indoeuropiečius, pagaliau pirminiais mitiniais vaizdiniais, iš pasąmonės nežinia kaip išaugančiais, atpažįstama kaip archetipinis žmonijos kultūros pamatas. Beje, ir ne vienas baltistas iš ten, iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos. Ir profesorius Bonifacas Stundžia taip pat – nenustygstantis, armonika rankose, liūto garbanas krest... Čia gal iškart dar pasakytina, ką vis stengiuosi priminti kompleksuojanties lietuviams: latvių poetai, bent kai kurie, didžiuodamiesi autoritetingai teigia, esą jų poetikos pagrindas – iš latvių liaudies dainų poetikos, pagaliau iš universalios liaudies dainų pasaulėvokos. Lietuviams tuo tarpu tebeatrodo, jog pasaulio medis auga kitur, saldžiausius intelekto vaisius brandina už Lietuvos sienų. Tad traukia latvių tiesumas ir savivertės jausmas, einantis išvien su autoironija – tarkim, Knuto Skujenieko, ypač artyn į dabartį, ar Janio Ruokpelnio. Antai, kai buvo leidžiama mano versta Janio Lirika / Lyrika (Vilnius, „Petro ofsetas“, 2005), dailininkė pripiešė tokių ašaringų berželių svyruonėlių bei saldžių pasimatymų suolelių!.. Katalikiškoj lietuvių sąmonėj lyrika ir ironija, autorironija, pasirodo, – suderint neįmanomos. Tiesą pasakius, nelabai į tos latvių dalies, kurie protestantai, ir lietuvių katalikų (daugiausia) pasaulėjautos skirtumus kreipiau dėmesio, bet vienas su vertimu susijęs nutikimas privertė suklusti. Tiesa, čia buvo mano paties eilėraštis, aiškiai susijęs su Hermanio Margerio Majevskio netektim, ir paprašiau Uldžio Bėrzinio, kad išverstų. Uldis ir taip, ir taip žiūrėjo – ne, sako, čia katalikiškas, man neišeis, prašykim Annos Rancanės. Įdomus dalykas. Visos musulmonybės jam įkandamos, susigyventos, o štai „katalikiškas“ eilėraštukas (rašau kabutes, nes pats nieko tokio jame nė neįžvelgiau), pasirodo, ne. Kažkokios giluminės, vadinasi, nesutaptys...

Vis maga užbėgti į priekį. Mėginsiu būt nuoseklesnis. Universitete man, lituanistui, latvių kalbos kursą dėstė Jonas Kabelka. Ne, neišmokau. Už ko užsikabinau? Gal už Knuto Skujenieko. Dar ne latviško... Gražus Knuto biografijos ir kūrybos mitas Lietuvoje gyvas jau keli dešimtmečiai, Knutas yra vienintelis užsienietis – Jotvingių premijos laureatas (1993), 2002 m. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas jį ir Czesławą Miłoszą išrinko pirmaisiais sąjungos Garbės nariais, ir dabar, Miłoszui mirus, Knutas yra vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės narys. Be kita ko, ir šios aplinkybės lėmė, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ryžosi išleisti mano sudarytą Knuto eilėraščių rinktinę Es pabiju tālos ciemos = Aš esu toli viešėjęs (2004)... Tada, aštuntajame dešimtmety, Knuto eilėraščių nemažai buvo išvertęs Sigitas Geda (rinktinėj jie, naujai paredaguoti, irgi spausdinami), apie juos rašė Kęstutis Nastopka – cituodamas Sigito vertimus, ir kartais tie vertimai, pasirodo, bus buvusios pirmos tų Knuto eilėraščių publikacijos – ne latviškai, o pirma lietuviškai. Iš tų Sigito vertimų bene labiausiai bus įstrigęs „Pas leišius gert alaus“, toks savas alaus kultūros krašto žmogui, tasai nepakartojamas Knuto „umpapa umpapa umpapa“! Jis mane su Knutu ir suvedė. Mat Pasvaly buvo kažkokia poezijos šventė, jon buvau paimtas ir aš, jaunas poetas pasvalietis – kartu su garbia vyresnių kompanija. Buvom pasitikti prie rajono sienos – su muzika ir su alum, o tada visi važiuojam prie kitos rajono sienos, kuri jau ir Lietuvos, pasitikti latvių poetų Janio Ruokpelnio ir Knuto Skujenieko. Sutikom, visi mandagiai sveikinasi, o toks spaigliukas šast prie Knuto ir vietoj labas smagiai klausia:

– Pas leišius gert alaus?

Solidūs kolegos tik šnairom į išsišokėlį, o Knutas nudžiunga, pagriebia tą mano rankelę, ir stipriai purtydamas:

– Umpapa umpapa umpapa!

Toks laisvo bendravimo kodas ir liko... Nesumoju dabar, bet veikiausiai tat buvo prieš 1986-uosius. Kai grupelė jaunų rašytojų vasarą važiavom Rygon – tamtyč mokytis latvių kalbos. Geras buvo sumanymas, prieš metus pradėtas įgyvendinti latvių: jų grupė lietuviškai mokėsi pas mus. Su tais žmonėm paskiau ir susiejo įvairiopos gijos, bent jau vienas kito buvimą jaučiam: Amanda Aizpurietė, Pėteras Brūveris, Hermanis Margeris Majevskis, Anna Rancanė, Inesė Zanderė, Egylas Zirnis... Universitete kasdien mus mokė profesorius Pėteras Vanagas, tada jaunas dėstytojas, už daugelį mūsų jaunesnis. Lietuvių buvom margoka kompanija: Vaidotas Daunys, Kęstutis Navakas, Dainius Razauskas, dar pora vėliau mažiau literatūroje besireiškusių merginų. Kadangi ir vieni, ir kiti jau buvom kiek ragavę kaimynų kalbos, po dviejų mokslo savaičių su alum ir Uldžiu (matėm, tikru musiškių latvių Mokytoju) nukakę minėtan namelin pas Anną, sutarėm jokia kita kalba nesikalbėti – tik latviškai arba lietuviškai, kad ir pirštais susirodydami. Bene ten Inesė į mano latvių kalbos užrašus surašė fonetinius latvių ir latgalių kalbų atitikmenis, ir, žinoma, nieko nelaukiau – ėmiau versti. Negaliu dabar patikrint, o būtų įdomu, ar pirmi mano vertimai – latviškų Egylo, ar latgališkų Annos eilėraščių. Teisybę pasakius, tas beatodairiškas kibimas iškart mėgint verst poeziją nebuvo visai be pasekmių: šnekėtis man sekėsi kur kas sunkiau nei Dainiui, pirma metodiškai išmokusiam visus reikiamus jungtukus ir šiaip žodelyčius, padedančius megzti sakinius. Ir visąlaik jaučiau gyvos latvių kalbos stygių: su latviais bendrauta mažai ir vis epizodiškai. Užtat nenustodavau stebėtis Pėteru, kai šis atvažiuoja po kelerių metų, stovim kokiame mano balkone Fabijoniškėse, šnekamės lietuviškai, ir jaučiu – Pėteras šneka kur kas geriau nei prieš tuos keletą metų sutiktas, – o juk per tą laiką su lietuviais nebendravęs! Tik vėliau ir savy pastebėjau keistą dalyką. Jau kai verčiau Uldžio rinktinę Kukaiņu soli = Vabzdžių žingsniai (su Sigitu Geda ir Kęstučiu Nastopka, jis knygą ir sudarė: Vilnius, „Baltos lankos“, 1997), ypač vėliau, versdamas Janį ir Knutą, tyliai naršydamas po žodynus, rasdamas kokį reikiamą žodį ir čia pat vėl užmiršdamas, nes mokytis juk nėra kada, reikia dirbti, šitaip tyliai triūsdamas tik begarsiame intonacijų gaudesy – balso stygos, matyt, virpėjo iki užkimimo, – po tokio latvių kalbos nesimokymo žiūriu – nebesu nebylys: iš kažkur, iš kažkokių nesuvokiamų pasąmonės gelmenų ateina žodžiai, kadais gal šmėstelėję ar ir visai negirdėti, ateina ir atsineša savo intonaciją, savo darybos ir junglumo galimybes, atžengia darniai ir ištisais pulkais – iš kur visa tai?

Vis dėlto, kalbėdamas apie žmones, apie save tarp žmonių, latvių poetų, iš tikrųjų ne ką tebūsiu nuklydęs nuo vertimų temos. Tie žmonės, kiekvieno jų balsas, kalbos tempas, ritmika, pauzės – visa, kas bendra latvių kalbai ir kas kiekvieno kūrėjo individualu, kas pažįstama ir atpažįstama tik asmeniškai bendraujant, kad ir paprasčiausiai kartu būnant, – visa verčiant man be galo svarbu, gal tik ne iš karto būsiu tatai suvokęs. Dabar tat jau galiu tvirtint ir iš savo patirties, ir iš kolegų poetų, poeziją verčiančių, – su kuriais ar specialiau sušnekta, ar iš kurių kitaip nujausta. Štai čionai, Visbin, atskridau su brangiu kroviniu – pačiais pirmaisiais Jurio Kronbergo knygos Vilks Vienacis = Vilkas Vienakis (Vilnius, „Kronta“, 2008) egzemplioriais, nė Lietuvoje dar niekieno nespėtais pamatyti, tamtyč skubėtais išspausdinti, kad galėčiau susitikęs įduoti Juriui. Tos knygos leidimo istorija gana ilga, o jos pradžioj – lyg ir atsargus Jurio nepatiklumas. Ne kad versčiau, o kad skaityčiau išverstus tekstus su knyga einančioj kompaktinėj garso plokštelėj kaip originalus skaito jis pats – kartu su Kristapo Grasio muzika. Nusiunčiau Juriui tos pačios „Krontos“ išleistą savo knygą Iš naminio audimo dainos, jos paantraštė – kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai. Tą kompoziciją sudarė kompozitorius Algirdas Klova, drauge su juo mano eilėraščius, esamus knygoje, galima išgirsti ir iš kompaktinės plokštelės: čia juos skaitome drauge – autorius savo balsu, o Algirdas Klova drauge su savo vadovaujama folkloro grupe Vydraga – improvizuodami daugiausia įvairiais muzikos instrumentais; dar yra mano parapoetiniai (prozos intarpai) ir Algirdo muzikiniai komentarai. Gaunu elektroninį Jurio laišką: „Skaitysi tu!“. Nei poetas, nei vertėjas nepasidarys aktorius, bet iš vertėjo balso gali aiškiausiai suvokti, ar nutuokia jis apie ritmines, intonacines verčiamo kūrinio struktūras, ar...

Sakau, kad poezijos vertėjui gerai yra pagal išgales mokėti kalbą, iš kurios verčia (ir, jei nemano esantis pasaulyje protingiausias, visada jam bus pravarčios autoriaus, redaktoriaus, kiekvieno išmanančio konsultacijos). Būtina puikiai mokėti savąją kalbą. Ir nė kiek ne mažiau būtina mokėti – poezijos kalbą. Nežinau, kas ji yra, bet ją mokėti – būtina. Antraip visuotinai nusirisim iki vis plačiau – bent Lietuvoje – išsikerojančių beveik pažodinių vertimų lygmens, kai į kūrinio formą jau nebekreipiamas dėmesys, kai tik daugmaž atpasakojama, apie ką čia autorius kalba, tuo tarpu autorius, jo eilėraštis ne kalba apie ką nors, o pats yra tas kas nors, įsikūnijęs žodžio lytyse, kiekvienoje fonemoj, jų atspalviuose ir atskambiuose, jų darnoj ar nedarnoj, taip pat ir muzikinėj. Kaip tat atkurti? Kad aš žinočiau!.. Kad žinočiau receptą, kaip eilėraštis parašomas, nebeparašyčiau nė eilutės. Kad žinočiau, kaip eilėraštis išverčiamas, – nė eilutės, matyt, nebeišversčiau. Laimė, poetai nežino. Jie amžini savamoksliai debiutantai. Vaikai, liečiantys kiekvieną ugnį. Laimė, latvių poeziją Lietuvoje verčia beveik išimtinai taip pat poetai, neišskiriant nė Kęstučio Nastopkos, nors savo eilių jis nerašo. Ankstesnių kartų neminėsiu, bet: Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Erika Drungytė, Vytautas Dekšnys (pradžia yra, lauktina tąsa), Arvydas Valionis... Yra gražiai vertę Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas, dar vienas kitas. Prieš bene porą metų Jelgavoje, kur penketą metų iš eilės vyko neišreklamuori, nepompastiški, bet užtat tikri ir jaukūs latvių ir lietuvių poetų susitikimai, iš Antano lūpų esu girdėjęs viešą pažadą imtis Hermanio Margerio Majevskio poezijos knygos vertimo, tad jam –padėkdie!

Neprarandančios aktualumo man rodosi jau daugiau kaip dešimtmečio senumo (o ir dar senesnės) „panbaltistinės“ bičiulio Pėtero Brūverio mintys, tegu ir kokios romantinės jos atrodytų pragmatiniame šiandienos gyvenimo kontekste. Pėteras tęsia Janio Rainio ir Jono Šliūpo nuostatas, tegu ir ne politines, tegu vien kultūrines. Jis nesiūlo kurti politinės baltų federacijos, kokios idėja buvo gyva dar XX a. pradžioje. Tačiau baltų tautų bendrumas kaip kultūrinės lietuvių ir latvių savivokos dalis jam rodosi vaisinga ir būtina: „Pirmiausia esam baltai“ – sako Pėteras vieno savo straipsnio pavadinimu. Kaip kad Lietuvos aukštaičiai ar žemaičiai sakytų: pirmiausia esam lietuviai, Latvijos kuršiai ar latgaliai – pirmiausia esam latviai. Taigi, imant siauriau, – man, lietuvių skaitytojui, turėtų būti gyvai įdomu, ką nauja parašė, tarkim, baltų poetas Knutas Skujeniekas. Ir veikti pradėti čia reikia nuo mokyklos, gal pirmiausia nuo pasienio mokyklų, imti mokyti vaikus artimiausių kaimynų kalbos – taip neseniai pradėjo Lietuvos ir Latvijos forumas ar jo vardu – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centras... Idėja atrodytų paprasta. Vis dėlto politinė, ekonominė abiejų mūsų šalių realybė tokias baltų bendrumo nuostatas yra gerokai paveikusi: tikrąjį jų turinį išstūmusi į pašalius, į marginalines zonas, o kasdienybėje teprisimenanti jas, tokias nuostatas, – tik kaip dažniausiai tuštokos politinės retorikos figūras. Daugelis gražių iniciatyvų pradininkai – nebeatpažįstami ar net neprisimenami... O negaliu nesižavėti uždegamu Pėtero entuziazmu prieš keliolika metų – kurti bendrą kultūros leidinį, kuris galėtų eiti vienu metu latvių ir lietuvių kalbomis. Kiek popierių prirašyta, kiek planuota, svarstyta, posėdžiauta Rygoje ir Vilniuje!... Beje, latvių pusės iniciatyvinėje grupėje buvo ir profesorė Vaira Vykė-Freiberga. Kaip tik ji, prisimenu, kėlė mintį, jog tokį žurnalą galėtų globoti abiejų šalių prezidentai. Profesorė greitai ir tapo prezidente... Čia tik toks laiko sutapimas, bet savo užmojų tada netesėjom. Pavyzdys senas, bet iškalbus.

Daugumas grįžom į savo celes – lyg ir užsisklęsti, o iš tikrųjų – ieškoti brangesnių atverčių. Kas suskaičiuos, kiek per tą laiką Pėteras išvertė lietuvių poetų ir jų eilėraščių! Keli būtų antologijos tomai? Latviai leisti kažkodėl – gal čia antroji, ne pati patraukliausia protestantiško pragmatizmo pusė? – leisti neskuba, lietuviai tad plačiau apie šį gigantišką triūsą nežino, žinantys laukia, kad gal vis dėlto pasirodys nors vienas Pėtero lietuvių vertimų tomas – būtų formalus ženklas, kad vertėją Lietuva turėtų pagerbti. O kol kas taip sutapo, kad neaiškiu pragmatizmu (?) bus užsikrėtusi ir Lietuvos Respublikos delegacija Baltijos Asamblėjoje: kaip tik ties Pėteru – likimo ironija! – ir sustojo Asamblėjos premijos laureatų kūrinių lietuviškųjų vertimų leidyba, ir iki tol vėlavusi, bet vis dėlto garbingai judėjusi. Rašau, prisimenu Pėterą, nes Pėteras – greičiausiai dabar verstinas, leistinas, jo asmeninis mitas Lietuvoje – stiprintinas. Pėteras Brūveris – puikus poetas, atsidėjęs lietuvių poezijos vertėjas, tad jo eilėraščių rinktinė, kad ir kokia būtų Lietuvos Respublikos delegacijos Baltijos Asamblėjoje pozicija, turės pasirodyti.

Periodikoje latvių poetų publikacijų esu paskelbęs – kelias dešimtis, vis labiau bręsta mintis išleisti subjektyvią savo latvių antologijytę. Tiesa, greitai išeisiančioje mano kiek latviškos tematikos eilėraščių knygoje latvių poetų vertimų irgi bus. Beje, knygos pavadinimas – Priedainė; bent kiek mokantys latvių kalbą – žaismę supras...

Žodžiu, nepragmatiškų lietuvių širdys plačios, tad darbų yra ir bus. Apžvelgi ne per seniausių metų lietuvių poezijos leidybos lauką – yra ten bent keletas pasigėrėtinų ir latvių vagų. Latvijoj tokių lietuviškų – kaip ir nesama. Vis tiek: kaip šauksi, taip atsišauks, anksčiau ar vėliau... Tie latviški Lietuvos poezijos leidybos pavyzdžiai rodo, jog baltų poeto, ar lietuviams savo poeto, asmeninis mitas bei asmeniniai ryšiai su lietuvių literatūra bei jos kūrėjais, kartu asmeniniai nuopelnai Latvijoje propaguojant ir lietuvių poeziją, – šios aplinkybės daugiausia ir lemia Lietuvoje leidžiant latvių poeziją. Mums visiems drauge reikėtų pagalvoti, kaip toliau kurti ir plačiau skleisti – patrauklų, įtaigų – latvių poezijos, kaip lietuviams labai artimos ir savos, mitą. Mums, lietuviams, į savo poezijos šventes mums derėtų kviestis poetus iš Latvijos lygiai taip, kaip iš Klaipėdos ar Skuodo. Mums būtina, rašant apie savo poeziją, latvių pavyzdžius minėti kaip savus, jų neišskiriant, tame pačiame kontekste. Vadinasi diskusijoms būtina kviestis ir negausius kritikus, vis dėlto galinčius ir aktualiai, ne vien siaurai akademiškai, žvelgti į abidvi literatūras vienu žvilgsniu. Mums būtina bendra literatūrų apytaka, taip pat ir kapiliarinė. Ji visaip skatintina. Ne tik vienkartinėmis injekcijomis, bet ir nuolat. Susitikinėti, dažniau kviestis vieni kitus į svečius – formaliai (bent rašytojų sąjungų, festivalių lygmeniu) ir neformaliai – džiugu, kad taip jau bendrauja jaunieji poetai, vieni kitus verčiantys, po dviejų gerų dešimtmečių nuo pirmosios (Mes atėjome į šį pasaulį, – Vilnius, „Vaga“, 1983) gal vėl išleisiantys Lietuvoje latvių jaunųjų poetų antologiją. Kitas pasigėrėtinas latvių pasiekimas – Ventspilio rašytojų ir vertėjų namai, tikrų darbinių, neformalių buvimų vieta, jos reikšmę latvių kultūrai ir Latvijos įvaizdžiui sunku būtų pervertint. Ir lietuviai poetai iš ten grįžta – jau tikri latvių simpatikai, ne vienas išsiveža troškimą atsidėkoti geru darbu. Kokiu? Pirmiausia – kolegų vertimais.

Tai tiek kol kas – iš kuosų bei strazdų ateljė – tų prisiminimų, jų pertrūkių ir neišsakymų.

Visby, 2008.VI.

Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – P. 12–20.

Ferdinandas Kauzonas

Protas vaikšto iš paskos

Prieš gerą pusšimtį metų Leipalingio mokyklos kūno kultūros mokytoja man, septintokui ar aštuntokui, pasakė: „Tu švelnus kaip mergaitė“... Baisiausia, kad ji tai pasakė mano bendraamžiams, o svarbiausia, bendraamžėms girdint. Tokios gėdos nepatyriau per visą likusį gyvenimą... Todėl visą tą likusį savo gyvenimą stengiausi būti grubus. Kartais vaidmuo pavykdavo.

Bet kai prieš du dešimtmečius kūrybinio jaunimo stovykloje susipažinau su poetu Vladu Braziūnu, man pasidarė labai gera – pamačiau tokį patį. Tik jis savo švelnumo net nebandė slėpti. Jam bepigu, jam galima – jis poetas. Geriau jau ir aš būčiau į poetus ėjęs, užuot kankinęsis visą gyvenimą.

Užtat kai ėjau į pasimatymą su juo, kad pasikalbėtume ketvirtadienio „Respublikai“ rūpimais klausimais, buvau nerimo sklidinas – ar bus skaitomas dviejų švelnybių pasišnekėjimas apie švelnius dalykus?.. Kad įtikčiau skaitytojui, iškart užpuoliau vargšą švelnų poetą, už ką dabar, jau post factum, nuolankiai jo atsiprašau.

– Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Hitlerį. Prasideda jis tokiu motto: „Blogis triumfuoja tuomet, kai padorūs žmonės tyli“. Blogio mūsų visuomenėje randasi vis daugiau – tai ko tu tyli?

– Matai, kas yra su tuo tylėjimu: tylėjimas yra...

– Irgi yra kalbėjimas? Šitaip vienas tavo kolega rašytojas man jau sakė... Ne-ti-kiu!

– Tylėjimas irgi yra kalbėjimas. Bet tai tik vienas daiktas. Kitas daiktas yra tas, kad aš netyliu. Daug kas netylėtų. Tik kiek yra prieinamų būdų, kurie leistų tave išgirsti? Žiniasklaidos sistema yra tokia, kad jeigu tu nori savo poziciją visuomenei išsakyti – užsimokėk. Bet tu tiek neturi. O rytojaus dieną to paties laikraščio, kuris tiek užsiprašė, korespondentas ateis ir paklaus: o kodėl tu tyli?

– Tu čia apie „Respubliką“, tave ir mane?

– Ne, tas atvejis yra visuotinis. Kitas daiktas, kad daugiausia, ką, sakysim, mano profesijos žmogus gali padaryt, kaip turbūt ir kiekvienos profesijos, tai bent jau savo srityje būti laisvas, nepaisantis jokių konjunktūrinių aplinkybių, o jų visada kas nors pakiša, ir ta savo laisve parodyti visiems, kad gyvent galima ir šitaip. Tai irgi yra tokia gal net tikresnė netylėjimo forma. Tačiau būna atvejų, kai iš tikrųjų turi kažko griebtis...

– Ko tu gali griebtis? Tūkstančio egzempliorių tiražu išleisti poezijos knygelę?

– Su kūryba viskas, deja, taip, bet yra garsesnių netylėjimo formų. Štai, sakysim, prasidėjo brolių ukrainų oranžinė revoliucija, tai mes su Gintaru Grajausku padarėme specialią interneto svetainę ir per ją ėmėme iš viso pasaulio rinkti parašus spontaniškam jų demokratėjimui paremti. Per kelias dienas surinkome bene dešimt tūkstančių.

Arba esu vienas iš pareiškimo dėl Gintaro Beresnevičiaus žūties autorių. Net per radiją keliskart teko diskutuoti su prokurorais. Tik faktai nuo jų – kaip vanduo nuo žąsies.

Dabar, pavyzdžiui, renkame parašus dėl draudimo mišką kirsti vasarą. Tu turbūt net neįsivaizduoji, kaip tai yra svarbu! Aš dabar mėnesį praleidau Gotlande. Dievuliuk mano, kaip jie, švedai, moka saugoti savo miškus. O juk lietuviui miškas irgi visada buvo daugiau nei malka... Dabar gi jis mano, kad jeigu miškas yra privatus, tai viskas, kas ten yra – jo nuosavybė. O iš tiesų, tau priklauso tik malka. Visa kita – ne tavo. Žvėrelis, paukštelis, vabalėlis – jau mūsų visų. Ir jeigu jau kerti savo malką, tai kirsk taip, kad būtų padaryta mažiausiai žalos visai ekosistemai, kad kaip galima mažiau trukdytum kiekvienai ten plazdančiai gyvybei. Kirsk, kai užeina pašalas, kai tavo technika neklimpsta, netraiško milijonų gyvybių. O vasarą nelįsk. Šitaip lietuvis niekada nesielgdavo

– Na, gerai, surinksite tuos parašus, atiduosite valdžiai – ir tuo viskas baigsis? Ar daug buvo atvejų, kai valdžia sveikai sureaguodavo į tuos jūsų tūkstančius parašų?

– (po ilgėlesnės pauzės) Na, tikiuosi, dabar bus tas atvejis. Dėl miškų. Nes reikalas absoliučiai aiškus.

– Vadinasi tikiesi, kad bus priimtas įstatymas, kuris darys poveikį miško savininkui... O kodėl jūs tą poveikį bandote daryti per valdžią, per įstatymą? Kodėl taikote į valdžią, o ne į patį miškų savininką? Juk nuo jo daugiau priklauso. Nes valdžia žmonių nesirenka. Žmonės renkasi valdžią. O valdžią išrinko tie patys, kurie pavasarį, vasarą ar rudenį traiško tavo vabaliukus, milijonus kitokių gyvybių. Mūsų politika serga, nes serga visuomenė.

– Nemanyk, kad lengvai tas jaunos demokratijos bėdas išspręsi. Čia yra mūsų visų ir mūsų demokratijos nesusitupėjimo reikalas. Nieko čia gal tragiško ir nėra, išskyrus nebent tam tikrą grėsmės šešėlį, kuris leidžia įtarti: kažkam labai rūpi, kad kaip galima ilgiau nesusitupėtume.

– Visi šituo suinteresuoti. Žiniasklaida – taip, nes ji jau suspėjo prisitaikyti prie tokios visuomenės skonio ir poreikių. Jeigu visuomenė keisis, teks keistis ir žiniasklaidai. Valdžia – taip, nes jeigu pasikeis visuomenė, valdžia bus kita. O valdžia nenori, kad ją pakeistų, vadinasi, nenori ir kad visuomenė keistųsi. Nėra institucijos, kuriai rūpėtų, kad mes ir mūsų demokratija susitupėtų. Tik jūs, intelektualai, kažkur aukštai plasnojantys, žemės po kojomis nejaučiantys, norite, kad demokratija ir visuomenė susitupėtų. Deja, lemiate ne jūs, tyliai plasnodami, o jie, renkantys į valdžią nerealius svaičiotojus ir bukus fantazuotojus. Todėl mes pasmerkti.

– Ne, nepasmerkti!. Dar mano aktyvaus žaliavimo, dalyvavimo Žaliųjų judėjime, laikais, Sąjūdžio priešaušryje, buvo toks terminas: „žolės šaknų revoliucija“. Po labai truputėlį į kiekvieną iš mūsų iš šaknelių, iš apačios eina sveiki syvai. Jie nesustabdomi. Pažiūrėk, kas dedasi Sereikiškių parke per folkloro festivalius. Ar matai, kokie žmonės čia renkasi? Juose ta gijelė nenutrūko, viskas tęsiasi. Ateis ir į kitus – iš tų šaknelių. Į kiekvieną. Iš ten ateis ir mūsų bendruomeniškumas. Žmogus, patenkinęs savo individualizmą, nori nenori pasijus plikas ir turės glaustis prie kito. Pagalvos: tiek visko turiu, bet man vis tiek kažko trūksta, kažko negera. Ak, dėl to, kad štai jam, šalia esančiam, yra blogai.

– Manoma, kad reikalai Lietuvoje pasikeis į gerą pusę, kai į valdžią ateis žmonės, neuostę socializmo...

– Manau, kad ne kartos čia kaltos. Čia greičiau tam tikros kultūrinės sanklodos, išsilavinimo reikalas. Pažįstu nemažai jaunų žmonių, tarp jų, žinoma, didelė dalis ne Lietuvoje mokslus baigusių. Pamačiusių, kaip normaliam pasaulyje gyvenama. Bet jiems į valdžią sunku patekti – partijos jų neįsileidžia. Bijo. Nes tokių partijų, kurias vienytų ideologija, o ne valdytų jų pačių ar kokios grupės interesai, beveik ir nematyti.

– Kai rasis ideologijos, nedelsiant sumažės partijų skaičius. Pritrūks ideologijų – neliks laisvos nišos. Turės vieni su kitais jungtis arba dingti iš politinio gyvenimo. Trys keturios partijos – ir viskas.

– Žinoma. Ideologijų tiek nėra, kiek pas mus partijų. Gamtoj taip nebūna. Neįmanoma tiek ideologijų net prigalvoti.

– Visa Lietuva dabar verkia. Kodėl tu – toks švelnus, o neverki.

– Iš tiesų, kai paskaitai laikraščius, pažiūri televiziją ar pasiklausai žmonių, ima atrodyti, kad mes jau seniai visi turėjome būti užkasti po velėna. Bet ne. Gyvi. Vadinasi, nepaisant šitokio šalies valdymo, nepaisant korupcijos, nepaisant visų kasdieninių bjaurių dalykų, vis dėlto kapiliariškai prasisunkia geri syvai ir mes nežūstam. Vadinasi, ir nežūsim. Optimistas esu. Mano optimizmas iš tos pačios žolės šaknų revoliucijos. Mes esame normalūs žmonės. Tik nereikia kompleksuoti

– Aš, deja, nesu toks optimistas. Negaliu nesipiktinti visuomene, kuri tokia patikli visokiems naujiems ir seniems politiniams apsišaukėliams. Ir niekada nekaltinu valdžios, visada kaltinu visuomenę.

– Normalios valdžios, kaip ir normalios visuomenės, tikiu, irgi sulauksime. Nieko čia geresnio, kas jau sugalvota, nesugalvosi – vaikas turi nusvilti pirštus. Taip ir mūsų visuomenė. Verkia, dejuoja, o vis nenusvyla. O reikia, kad nusviltų.

– Jaučiu, kad būsimieji Seimo rinkimai nemeluos – visuomenė šįkart pirštus nusvils. Bet gal, duos Dievas, tuomet ir imsime stotis nuo galvos ant kojų...

– Protas visada vaikšto iš paskos...

Braziūnas, Vladas. Protas vaikšto iš paskos / Kalbėjosi Ferdinandas Kauzonas // Respublika. – 2008. – Liepos 31. – P. 3. – (Dienos tema).

Vladas Braziūnas

Tėvų ir senelių kaimynai. II. Latviai, karaimai

Paprastas ir amžinas žmonių sugyvenimas. Be jokių gudravimų, be patoso:
„Mes valgėme tam tikrą maistą, atlikdavome tam tikrus ritualus ir paisėme tam tikrų tabu; žinojome, kad ir kiti turi savųjų. Mes nenorėjome, kad jie laikytųsi mūsiškių papročių; jie irgi nesiekė, kad mes laikytumės jųjų. Jie buvo tokie, kokie buvo; mes buvom tokie, kokie buvom. Niekas mūsų šito nemokė“.
Niekas, išskyrus natūralią neišvengiamybę šitaip kartu būti. Ir išbūti.
Kaimynystės, sugyvenimo tema universali. Citatos autorius – Vidiadharas Sarajprasadas Naipaulas, 2002 metų Nobelio literatūros premijos laureatas. Kalba apie jų, indų, gyvenimą Trinidado saloje. Panašiai galėtų (būtų galėjęs) sakyt ir, tarkim, mūsų krašto žydas, karaimas, latvis, rusas, vokietis… Ir lietuvis.
Neišsižadu savo tiesos (savo tikėjimo, kalbos, gyvensenos, papročių…), nemainau jos į kito tiesą. Bet esu atviras, esu jautrus kito realybei. Tokį regiu sugyvenimo principą. Tokį principą, vaikystės prisiminimais remdamasis, tvirtina ir latvis kalbininkas Jonas Balkevičius, gimęs augęs Pandėlio krašte, daugelio dar prisimenamas kaip ilgametis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas: „Namie buvo kalbama latviškai, o visa aplinka – lietuvių, kitos latvių šeimos šalia nebuvo, bet mes puikiai jautėmės“.

„Greičiausiai iš Bėrzinio į Braziūno poeziją atėję tiurkiškumo ir leišio motyvai: „aukščiausiam baltų beržyne / girdėti leišiai ir tiurkai / vis latviškai čiulbant ir ulbant” <…>; „kur leišių mėtos / kur latvių meitos”. Dėl tiurkų, pirmiausia karaimų. Su savo interpretatoriais autorius nesiginčija, sako jiems nuoširdų ačiū. Tiesa, kad mano tiurkiškumą latviai yra palaikę: ir Uldis Bėrzinis, ir Pėteras Brūveris – abu verčiantys iš tiurkų kalbų, Pėteras net yra vertęs Lietuvos karaimų. Bet ankstesnė, pirmesnė tiesa bene bus ta, jog mane visąlaik intrigavo faktas, kad greta mano augtinio Dagiliškio kaimo, Talačkoniuose, nuo seno gyventa karaimų. Dar ir mano augtiniais laikais prie Talačkonių kapelių, kur jau sugulę ir mano prosenelis Sotaras ir Marijona Juknevičiai, ir seneliai, ir dėdė, kiti giminėlės... Dabar Talačkonių karaimų nebelikę, Halina Kobeckaitė man tai patvirtino.
Nors ne pats faktas kuria poeziją. Mitas. Kai jis, tas faktas, – jau mitas, tik mitas – atmintis ir žodžiai, šmėklos ir vaidinuokliai.
– Ai, sakyk tu man, Savuk, koks gi čia vardas – Sotaras? Tiurkiškas? Bulat – plienas, korsak – lapė, o sotar? Vienas čečėnų karo vadų Sataras kaunietę Marytę vedė, lietuviškai kalba, keturis savo ir brolio vaikus paliko globoti jos giminaičiams… O prie pat mūsų kaimo kapelių, pirmiau į tuos kapelius per Grigaliūnų, regis, tokia pavardė, – per karaimų kiemą ir važiuot – su nabašninku ar be – tekdavo... Per karaimų, mūsų krašte paskutinių. Karaimiukai ten turbūt žaisdavo vien Rymo katalikų laidotuves. Paklausyk:

Ar kentėti ar vysti
mus palieka jaunystė
mano protėvi broli
karaime niūrus

– Kodėl niūrus? – paklausia ponia Halina K., pati karaimė, lyg nustebusi, bet, manykim, neįsižeidusi. Jin tai visada delikati ir smagi.
– Durniau su durelėm, – atsiliepia Savukas, kalbininkas. – Ačiū tau. Paliudijai mano žodynui retą baltišką vardažodį – Santaras. Jūsų tarmė ten paskui visko iš tų vardų pridirba, nebeatpažinsi.
Jo tarmė mat geresnė, dzūkų. Išgriebia iš kišenės degtukinę ir vieną degtuką žybt išlaisvina. Per nurudusį ūsą perkošia tirštą dūmą. Etimologijos kolokviumas baigtas, tavo akys visai ne įkypos, šlapiu pirštu įspausta tėvo garbana visai ne juodvarnio, ir gimęs šitam kaime visai ne jis, o jo baltapūkė Bronytė, tavo mama su linksmąja gaidžio iškirsta duobute vienam skruoste. Tėvas, kaip rašo metrikai, – Joniškėlio fermoj. Senuosiuose Jeniškiuos. Taigi kokiam grafo Karpio ūky, gal mokomajam. Tiek devinto vandens nuo mėlyno kraujo. Tiek ir nuo egzotiškųjų Rytų.

Latvija. Ranka pasiekiama. Geru dviračiu tai jau beveik iš visur kur:

Kitados jį man tėvas atpirko iš kriaučiaus,
Kriaučius buvo jau senas, o dviratis naujutėlaitis,
Latviškas, Ulmanio Latvijos dar; į mokyklą
Juo važinėt man ar su reikaliukais – va į Bauskę žiuvelių,
Šen bei ten, geras dviratis .

Juk Žiemgala. Ta pati Žiemgala. Jos lietuviams, jos latviams: „po žemėm ašen guliu Žiemgala man po galva nieko daugiau / nežinau nei kokie laikai nei valdžia tik kasvasar ateina daina / glosto ir saugo mane metus aš skaitau amžinybė / skrodžianti kiaurai“. Taip rašo Uldis Bėrzinis. Yr ne kartą ir man patvirtinęs tvinksint jo gyslomis kiek ir leišių kraujo: pačiame senystės galudieny jo prosenelė, mamos senelė, vien leišių kalbą ir beatminusi. Užtat ir mano paties eilutės:

Uldis karvelis uldukas
analų vienuolis verpikas
Rygoj susisuko gūžtą
prie pėterio gaidžio varinio
aukščiausiam baltų beržyne
girdėti leišiai ir tiurkai
vis latviškai čiulbant ir ulbant
<…>

karvelėli kai senas nubalsi
gal kaip kadaise senelė
visas jau spalvas pametus
leišių paštą nešiosi

Ilgas mūsų etninis paribys su latviais – nuo Kuršių Nerijos, Palangos, Šventosios, kur latvių kuršininkų ir mūsų šišioniškių sugyventa, iki pat Drukšių, kur, kaip prisimenam, „lietuviai, latviai, baltarusiai / į darbą renkasi kartu“… Taigi rytuose dar mišrus sambūvis su baltarusiais, vakaruose – nugrimzdus prūsų laikams – jau su vokiečiais, bet visur gali įsivaizduoti tą abiejų begyvų baltų tautų paribio juostą, platesnę ar siauresnę, galop virtusią dviejų valstybių – Latvijos ir Lietuvos – siena , o vis tiek neleidžiančia pamiršti, jog eina ji per tų pačių kadaisinių bendrų baltų genčių – kuršių, žiemgalių, sėlių – žemes. Taip jau atsitiko, kad dalis tos sienos, kad ir labai apytikriai, žymi ir dvi kamienines krikščionybės atšakas – katalikybę ir protestantybę.
Paveiki turėjo būti pasienio lietuviams kaimynų evangelikų reformatų, kitur –protestantiška kaimynų latvių pašonė („Taip nuskurdau, kad nors pas latvį eik bernauti“, – užrašyta 1928 m. Pasvaly). Ir pačiam Pasvaly evangelikų liuteronų bažnyčia įsteigta – dar 1728 metais. Ramus, savo galva galvojančių, reikiamo darbo tiesiog nemokančių gerai ir iki galo nepadaryti pasvaliečių būdas – bene ir iš jų patirties: „Nustatyta, kad protestantizmo kultūrinių tradicijų šalyse žmonės labiau nei katalikiškuose kraštuose linkę patys spręsti kylančias problemas, mažiau pasikliauja išorės jėgomis“. Tai turėjo imponuoti. Ir savus ar kaimynus nejučia vertė vertinti – latvių pavyzdžiu: „man, telšiškiui, skuodiškiai visados atrodė ir šviesesni, ir gudresni, kaip latviai“, – prisipažįsta Raimondas Kašauskas.
Tikrai dar iki neseno laiko žiūrėta mūsų, leišių nabagų, į labiau prakutusius kaimynus latvius su tam tikru pavydu.

nenuraunamas linas

parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos
į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo
ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų
tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus

srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos
bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung
ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto
gal kiek ir geriau ten, kur mūsų

nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus
gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos
gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo
nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas
pražysta ir žydi kaip linas
ir žydi kaip linas
žydi kaip linas
kaip linas
linas
pražysta

2000.XII.2

Dabar, kai žvelgiu į savo gimtąjį kraštą iš piečiau, tarkim, iš Fabijoniškių, šiaurinio Vilniaus pakraščio, – kartu žvelgiu ir nuo vaikystės įprasta žvilgsnio kryptimi – latvių pusėn. Tenai, kur link teka ir mūsų upės. Jos, ne kaip kad didžiuma Lietuvos upių, nepriklauso Nemuno upynui, jas šaukia Lielupė, Didžioji. Ta Lielupe, prie Bauskės pilies susiliejusi su Nemunėliu, virsta Mūša, ir Lietuvoj Latvijos baronų dvarais apsagstyta.
Gimtajame Pasvaly ar juolab augtiniame Dagilišky latvių kalbos, ko gera, nebuvau girdėjęs. Jau vėliau, tapęs filologu, supratau, jog tas negirdėjimas nebuvo absoliutus: ir girdėjau, ir pats vartojau kai kuriuos latvizmus, įsipynusius mūsų tarmėn ar paskirais žodžiais (koks zenkis), ar jų konstrukcijom, tarkim, dūr’s’ vãlio, dūr’s’ kíetэ? – durys valioj, durys kietai... Dėl to kietai kartą drauge su vienu poetu, puikiu vertėju, taip pat ir iš latvių kalbos, skaniai juokėmės, kai jo išverstame Knuto Skujenieko eilėrašty aptikau – langas kenčia. Vertėjas dzūkas, ir jam sunku buvo pagalvoti, kad logs ciet yra langas uždarytas, daug lengviau jau atrodė pagal įprastas fonetines kalbų analogijas c = k, ie = en iš ciet atkurti kenčia ir gauti labai jau poetiškai mįslingą vaizdinį langas kenčia... Žinoma, aš pats versdamas kartais esu pripaistęs gal dar juokingesnių dalykų, mano puikioji redaktorė Lilija Kudirkienė darbo stoka skųstis negalėtų, bet nuo kai kurių riktų mane saugo mano tamė, ačiū jai.
Jau vėliau, tapęs filologu, ėmiau numanyti ir galimą vieno kito, tarkim, upėvardžio latvišką kilmę. Ar veikiau bendrą baltišką, gal žiemgališką kilmę, bet dabar aiškinantis neretai neapsieinamą ir be latvių kalbos išteklių: tokie tad mano augtinių upių upelių vardai – Svalia, Lėvuo, Įstras, tolimesnis Yslikis...
Jau vėliau, tapęs filologu, ėmiau atpažinti ir vieno kito savo krašto žmogaus latvišką pavardę. Vienuolikos metų vyras buvau priimtas rinkti Porijų, Smilgių ir kitose palaukėse sprogdinamų akmenų skaldos, krauti ją į belarusų priekabas ar į palutarkių kėbulus. Iš atlyginimo įpirkau pirmą savo rankinį laikrodėlį. Darbų vykdytojas buvo Tuomas, taigi aiškus daiktas, jog ir tuo proletarišku epizodėliu būsiu pasirodęs tipiškas mūsų krašto atvejis: dirbau, bernavau pas latvį...
Už latvių kraujo žmogaus pasirodė ištekėjusi ir mano senelio vaikystės, jaunystės dienų draugė Talačkonių Ona Vaškaitė, Staškavičiuose tapusi Ona Bluzmiene, atgulusi Degučių kapinėlėse jau kaip iškiliausia plataus mūsų krašto tautosakos pateikėja. Liko man tų kapinėlių vaizdas: vienoje tako pusėj Rymo katalikai, taigi daugiausia lietuviai, kitapus protestantai, taigi daugiausia latviai.

palatvė

kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja

ligi nuvysta
lig antaninių
prikvimpa lentos

šešios ant aukšto
neišsilenksi
padėsi šaukštą
išeisi kojom

į priekį, miestui
gražiai dienojant
ir bus tau lengva

ir bus lengva tau
giesmė, ir kalnas
ne per staigus bus
kai saulė leisis

po kairei latviai
po tiesiai leišiai –
ar atvirkščiai – ten
sugulę kalbas

nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis

sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos

2000.XI.18–24

Pagaliau ir mano amžinatilsį dėdės Praniuko (taip jį, mamos brolį jaunėlį, giminėj buvom pratę vadinti, nors toj nedidukų giminėj buvo didelis Pranas) šeima vienu tarpu buvo atsikliuvusi pačioje palatvėj, prie Nemunėlio, Biržų rajone. Tai ir pats ne kartą šitą upelę esu perplaukęs. Pasirodo, kaip tik ton vieton, kur kadaise pas senelius bėgusi ir Knuto Skujenieko, dabar, mirus Czesławui Miłoszui, vienintelio Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės nario, vaikystė. Jo seneliai, norėdami, kad vaikas ko nesuprastų, sušnekdavę lietuviškai. Ir tai buvusi kuo stipriausia paskata tam vaikui mūsų kalbos pramokti. Likusi atminty vaikystės frazė, iš suaugusių vyrų nuklausyta, – duokdiev’ ne paskutinė. Aišku, kalbėta apie stiklinę lietuvių naminio... Tas alus ne kartą yra suputojęs Knuto eilėraščiuos, bet šnekiausiai gal šitame – Uz leišiem alu dzert. Jo lyg priedainio aidas besikartojantis umpapa umpapa man žymi patį pirmąjį mudviejų su Knutu susitikimą ir susipratimą. Buvo gal pati aštuntojo dešimtmečio pabaiga ar devintojo pradžia, pats latvių nieko dar nebuvau vertęs, bet užtat buvau neseniai perskaitęs šitąjį Knuto eilėraštį, išverstą Sigito Gedos, ir man Knuto vardas užtat buvo jaukus ir gyvas.

pas leišius gert alaus

Septynetas brolių su būgnais
ir ragas jau kyla prie rago
ir polkos jau lekia kaip šiekštai
ir valsai kaip akmenys smagūs

umpapa umpapa umpapa
gal maras užgrius perkūnas gal trenks
umpapa umpapa umpapa
bet reik eit pas leišius alaus gert

septynetas brolių su būgnais
krūtinėje širdys styra
ir raitos kelnes per brastą
juods tūkstantis vyrų prie vyro

umpapa umpapa umpapa
namai gali degt giltinė gali tvert
umpapa umpapa umpapa
bet reik eit pas leišius alaus gert

seniokas štai šypsos kaip kūgis
ir ūsai jo stypso kaip ietys
vežimuose gražios mergos
ir plūsta alus nėr kur dėtis

umpapa umpapa umpapa
taip skrenda taip lekia taip neša
taip broliai kaip Jeriche
drebina padebesius

gražiau negu rožių daržas
nuo svaigulio žydi galvos
septynetas brolių su būgnais
ir mergos skraidyti gali

o dėl gražesnės kaip ožiams ten
susiremia kaktos iš tikro
umpapa umpapa umpapa
paskui susitaiko prie stiklo

ir seniai iškaršę nuplikę
išmano visą politiką

ak kas pas leišius kas per alūs
viskas baigias nes jau nakties galas
tram tam tam
bum!
ir jau po to baliaus
ir brenda per rasą
ir pažastėj spaudžia
mergiščią basą

kas per rasos ak kas per rasos!

po savaitės kai alaus statinė išdžiūvus
leišiai užraito ūsus
užraito kelnes
ir traukia mūs pusėn

Grupė rimtų rašytojų ir toks spaigliukas, taigi aš, važiavom Pasvalin, literatūros šventėn. Prie rajono ribos sutikti su muzikom ir, aišku, alum, patraukėm prie kitos ribos, iš latvių pusės, ir greit supratau, kuris čia iš mūsų sutinkamų latvių bus Knutas. Priėjau, ir vietoj labas:
– Uz leišiem alu dzert?
Rimtieji lietuvių rašytojai kiek sutriko. Tik jau ne Knutas. Prašvito, ištiesė ranką ir manąją gerai pakratė į taktą:
– Umpapa! umpapa! umpapa!
Toks buvo įteiktas tarsi slaptas atviro ir nuoširdaus bendravimo, nepaisančio amžiaus ir kitokių neesminių skirtumų, kodas – ilgiems vaisingiems dešimtmečiams.
Apie Knutą, jo lietuviškumo peripetijas, būtų galima pasakot daug, pradedant jo tėvu Emiliu Skujenieku, prieškario Lietuvos Respublikos piliečiu, poetu ir vertėju į abidvi – lietuvių ir latvių – kalbas, ir nebaigiant sovietinių Knuto lagerių bičiuliais lietuviais. Įdomu, kad ne vienas latvių poetas turi kiekvienas savo lietuvišką motyvą. Minėjau Baltijos asamblėjos premijos laureatą Uldį Bėrzinį (kaip latviško kraujo lašo atsakas jam galėtų būti mūsų Henrikas Nagys su seseria Zina Nagyte, Liūne Sutema: mama Antanina ir senelė Emilija Peters nuo mažumės juos mokė latvių kalbos, pažindino su jų literatūra ). Dar du tos pačios premijos lauretai poetai Janis Ruokpelnis ir Pėteras Brūveris. Savo rinktinės, minėtą premiją ir pelniusios, pratarmėje lietuvių skaitytojams Janis rašo:
„Manoma, kad net žodis Latvija esantis lietuviškos kilmės. Taip lietuviai vadinę Kuržemę. O mano tėvo protėviai yra žinomi nuo XVIII amžiaus – jie buvo ūkininkai, Kuržemės Nycos dvarui priklausiusios sodybos, latviškai vadintos „Māķe Ignāti“, šeimininkai (gal ateiviai iš Lietuvos? – juk Ignotas – katalikiškas vardas).
Šiaip ar taip, panašiai kaip ir daugelis latvių rašytojų, kurie ne filologinio išsilavinimo ir todėl dažniausiai nemoka lietuvių kalbos, aš dėl to nemokėjimo vis jaučiuosi lyg kaltas. Nes kaipgi tu gali su savo broliu, vieninteliu iš visų tautų, nesusišnekėti? Būdamas Lietuvoj, dažnai stebiuosi ir džiaugiuos, kad, nepaisant gyvenimo ilgus šimtmečius skyrium, visiškai kitokios istorijos, lietuvius net iš smulkmenų (jau nekalbant apie tokius didelius dalykus, kaip etnografija ir pan.) – iš eigasties, judesių – galiu atpažinti turint tiek daug bendra su latviais. Ir tada taip keistai šilta daros po širdžia. Nes broliai nesirenkami. Ir brolių būna įvairių. Būna ir nekokių. Bet lietuviai man iš tikrųjų mieli broliai.
Čia nieko stebėtina: senosios Baltijos tautelės – sėliai, kuršiai, žiemgaliai – buvo ir dabartinių latvių, ir lietuvių protėviai.
Ir nors aš negaliu dorai susikalbėti su savo broliais šnekamąja kalba, gal vis dėlto bent kiek su vienu kitu įstengsiu susikalbėti – poezija?“
Pėteras Brūveris, bene didžiausias „panbaltistas“ ne vien iš latvių poetų, gyvenantis Rygos rajone, Kalėjų vienkiemy, negali kasdien neprisiminti, kad tas vienkiemio vardas Kalēji, Kalviai, yra pirmojo vienkiemio šeimininko lietuvio Genelio profesijos įvardijimas, kad su tuo žmogumi susipynusi jo tėvų šeimos istorija, dar gyva išlikusiuose daiktuose ir kalvystės įrankiuose, tėvų pasakojimuose, bendriausiais bruožais Pėtero atsimenamuose, o jų veikėjas Genelis, berods Petras, – Pasvalio, Panevėžio, Pušaloto krašte gyvenęs ir to gyvenimo bei amato mokęsis, dirbęs, kol galiausiai apsistojęs už Rygos...

Ką gi, nepaslėpsi, kad mano žvilgsnis latvių pusėn, tėvų ir senelių kaimynų pusėn, – daugiausia literatūrinis, gyvos pažintys – taip pat daugiausia literatūrinės. Jei neminėsim vaikystės delikateso – Bauskės, Rygos turgaus strimelių bei karvučių nepakeičiamųjų...
„O kiek čia seniai, – rašo Kazimieras Pūras (šiemet, beje, atšventęs gražią 80-mečio sukaktį), – lengvaisiais automobiliais ir sunkvežimiais žemės ūkio gėrybes Kiemėnų bei Kyburių keliais ūkininkai gabeno į Bauskę ir Rygą. Pro Puodžiūnus, pro Ūsiškį. Ištisus pokario dešimtmečius Bauskės turguje galėjai pamatyti daugiau kiemėniečių ir kyburiečių negu Pasvaly. Ir Ryga jiems buvo šimtą kartų geriau pažįstama negu Vilnius... Dabar ties Puodžiūnais ir Ūsiškiu, kur iki karo veikė sienos perėjimo punktai, keliai į Latviją perkasti grioviais. Kiekvieną, kas aplinkiniais keliais bando prasibrauti pas brolius latvius, seka budri pasienio policijos akis.
Tačiau perkastais per kelius grioviais neištrinsi iš istorijos puslapių, kurie pasienio gyventojus sieja su latvių žeme“.
Šią K. Pūro apybraižą čia būtų galima cituoti ilgiausiom pastraipom: tiktų... Tuo tarpu prisimenu vieną iškilmingą, bet jaukų Vasario 16-osios paminėjimą Latvijos rašytojų sąjungoje Rygoje, dalyvaujant ir Latvijos Respublikos prezidentei Vairai Vykei-Freibergai, prisimenu palankaus juoko protrūkį, kai grįžtelėjau į Prezidentę žodžiais išsprogdinčia latvių sieną:

baltų kalbos

baltų linksniai baltalinksniai
ant kalbos asfalto linksta
po asfaltu šaknys tvinksi
žalumos kalba pritvinksta

sprogsta priebalsiai ir švokščia
prieblandoj ir mėnesienoj
kad galėčia, juos išvogčia
išsprogdinčia latvių sieną

sėlių sieliais taranuočia
tvirtagalis galininkas
kirsčia lielupę lig žiočių
bet didžiosios linkin sminga

ir laužtinės, ir trumpinės
byra priedainės , pušynės
per kalbos asfaltą, žvyrą
juodos baltų valtys irias

1998.III.31–VI.10

Mes su latviais jau vėl toje pačioje sąjungoj, šįkart, ačiūdie, laisvi laisvoje Europos Sąjungoje. Tačiau ir Latvijos lietuvius, ir Lietuvos latvius, net gyvenančius abiejų valstybių pasieny, užklupo ta pati nelengva lemtis: jie „netikėtai tapo izoliuota nuo etninės tėvynės tautine mažuma“, užtat „silpsta ir trūkinėja asmeniniai ryšiai su etniniu kultūriniu gyvenimu kitapus valstybės sienos“ – „iškilo aktuali Rytų Europoje problema – naujų politinių administracinių ribų poveikis mažumos socialiniam gyvenimui, etninei kultūrai ir saviidentifikacijai“. 2005 m. rugsėjo 22 d. Kaune įvykęs Lietuvos ir Latvijos forumo pirmasis suvažiavimas priėmė kreipimąsi. Jo pirmojo skirsnio – „Abipusė pagarba ir tarpusavio pasitikėjimas“ – antra dalis skamba taip: „Kaip ypatingo dviejų valstybių artumo įrodymą siūlome dar iki narystės Šengene panaikinti pasų kontrolę ir kitas biurokratines Lietuvos ir Latvijos pasienio procedūras“. Šis konstruktyvus Lietuvos ir Latvijos kultūros, meno, verslo, žiniasklaidos, akademinių, politinių ir kitų visuomenės sluoksnių žmonių kreipimasis liko neišgirstas. Pasienio įtvirtinimai tebestovi, jo užkardose brolis įtariai tebetikrina brolį, man net keista...

* * *

man net keista, kad šįkart vairuoju
ne pats, bet kad veža, kad
mainos peizažai, kol kas dar
pažįstami, dangūs pražysta
kad lieka toli pranašystės, kad
leista nuklysti į liekaną, aiškiai
didesnę už visumą, būsimą ar
nebebūsimą, autobusas rieda be
dusulio, lėtas, tavo vaikystės pusėn
rudžalės ir dėmėtos, nespėtos įsižiūrėti
vietos, užsnūsi, perkirsi upę
liūliuoja pelkės, ir sūpeklės supa ir
meta jauną aukštyn, kad užvysčia
kalną aukščiausią ir žalią girią, eglių
pašiauštos uodegos styro, o ąžuolijos
skrudinto vario, nulijo, tai žiba, tai laša
tai liepą, ne kietą akmenį tašo tėvo rankos
kietai supūslėtos, ne nuoskaudos lieka
tik nuospaudos tavo delnuos, išduodančios
juodžemio kilmę, molžemio, mėlyno šlyno
ne kraujo, kielės patiltės užunarvy krauja
seną gyvenimą savo, o naują tik tiek
kiek dar liko vilties išperėt gegužiuką

miestelin nesuko, pralėkė beržynėlis
su amalo šluotom, bet gal ir ne tas, gal ne
mano kuprotos grytelės, šlapios avelės ganos
it lapkričio lapas sušalęs ir nebeišganomas
dreba pro šalį gyvenimas, valas iš apačios
iš juodos gilumos patampomas blyškia-
lūpės lipnios burnos, jau Apaščia, iš miglos
iš muitinės svetimos išsiropščia apaštalas
būsimas, neatsivertęs, popierius varto
vertas nevertas, nekelia vartų, neskiria
poterių atgailos, ką gi, nesulauks mano barzdos
Margeris, Pėteris, Janis ir Juris, paskrydėsiu prie savo
lygmalos jūros, kol iš tikrųjų kryžiuką primygs ir prie
mano vardo sarkanais Dieva markeris

Vilnius–Ryga, 2003.XII.3

– Ką poetui reiškia pasaulio ir erdvės pasikeitimai? – Upsaloj klausė manęs Pėteris Vanagas, Stokholmo bei Latvijos universiteto Rygoje profesorius, 1987-aisiais, kai dar buvo tik jaunas dėstytojas, mus, irgi jaunus lietuvių rašytojus, Rygoje mokęs latvių kalbos.
Man – sutrikimą, nebylumą, vėliau – naujo erdvėlaikio jaukinimąsi stengiantis jan – jaukiai – įsigyventi ir, svarbiausia, įkurdinti jame savo kalbą, ją pačiam atgauti. Ieškai – pasąmoningai – kokios detalės, gal asociatyviai sužadinsiančios tavo asmeninę ar kolektyvinę, archetipinę atmintį tavy, gal pasirodysiančios gyvos, iškalbios. Tarkim, dengti tradiciniai Vermonto, JAV, tiltai ir – mano kaimo, mano krašto tiltai kaip kadaisinė jaunimo pasilinksminimų – Sur le pont d'Avignon / On y dance, on y dance – vieta, taip pat – tiltas kaip mitinė vieta. Pasaulių sanglaudos, jų ribų vieta. Ir aš, pirmąkart peržengęs kito erdvėlaikio, kito pasaulio ribą, turiu ją ir savy įveikti, turiu nukelti ją toliau – iki dar nepatirtų, neprisijaukintų erdvių ir laikų. Taigi erdvės ir laiko pasikeitimai – nuolatinės ribų įveikos savy, savosios – dvasiškai užgyventos – teritorijos plėtimas, kartu visąlaik vokiant, jog tavasis pasaulio centras yra ten, kur tu – su savo tėviškės, savo gimtinės ar augtinės, provaizdžiais, pirmavaizdžiais, vis dėlto universaliai tinkamais kaip viso didžiulio žmogaus pasaulio modelis ir matas. Žinoma, erdvės gali būti jaukinamos ir kitaip, iš anksto – per knygas, žmones, kuriems jauti sentimentų ir kurie su tom erdvėm susiję. Štai žinau, kad Upsaloj XVIII a. pradžioj lankėsi mokytas karaimas iš mano gimto miestelio Saliamonas Trakietis, prieš mane čia, Upsaloj, lankėsi ir mano mylimi latviai, Knutas ir gal Uldis, tas jų buvimas Upsaloj – ir mano eilėrašty, parašytame prieš dešimtį metų (1996.V.1) :

nac rudentini

ei
knutai uldi druskininkai
pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai
viešbuty tebegiesta latviškai upė
nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne
žiedo ne vaško blaškosi supeklės
ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
alu vis dzert vis pa druskai
vis um-pa-pa um-pa-pa
leišis tuteišis trumpina
kelią neria į rudenio upę
paskui karvelį ulduką
lapatai
bum

Karaimų šeima. Talačkoniai. Pasvalio vls. 1936. Nuotrauka iš Pasvalio krašto muziejaus fondų

Karaimų bendruomenę Pasvalio apylinkėse B. Kviklys teigia gyvenus nuo XV a. pradžios, taigi seniau, nei istoriškai žinomas pats Pasvalys, beveik tiek pat metų, kiek ir apskritai šių tiurkų kipčiakų palikuonių Lietuvoje gyvenama: 1997 m. vasarą Lietuvos valstybė minėjo 600 metų sukaktį, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kariaudamas su Aukso orda, perkėlė į LDK apie 380 karaimų šeimų (ir kelis tūkstančius totorių karių). Tiesa, teko aptikti teigiant, kad Vytautas Lietuvon parsivedęs 483 karaimų šeimas, „330 šeimų palikęs Trakuose, o likusias 153 šeimas išskirstęs po kitus Lietuvos miestus, kurių skaičiuje yra minimas ir Panevėžys (Senamiestis)“. Bet veikiau bus teisi H. Kobeckaitė, rašanti, jog yra pagrindo manyti, jog šis karaimų atkėlimas iš Krymo buvęs nevienkartinis. O veikiausiai jis ir negali būti laikomas tikslia atskaitos data, kada karaimų Lietuvoje ėmę rastis: Vytauto atkeltieji karaimai, manytina, tik „prisijungė prie savo brolių, anksčiau įsikūrusių šioje valstybėje“. Nuo Vytauto laikų Lietuvos karaimai teisiškai sudarė atskirą savivaldžią bendruomenę (džymat), „vadovaujamą jų pačių iš savo tarpo renkamo vaito. Karaimai buvo atsakingi tik savo vaitui, o šis – pačiam valdovui“. Jų „bendruomenė, tapusi pavyzdine Vidurio ir Rytų Europoje, yra geriausiai žinoma karaimų bendruomenė ir už Lietuvos ribų“.
Iš pradžių karaimų gyvenvietės susikūrusios Trakuose, o vėliau Biržuose, Naujamiestyje, Panevėžyje, Pasvalyje, Upytėje, Vilniuje (Romualdas Firkovičius ), – taigi Trakuose, kaip svarbiame valstybės centre (Vilniuje – tik XIX a., atsikėlus čia Trakų bendruomenės nariams ), ir Lietuvos šiaurėje, pasienyje su Kalavijuočių ordino valdomis; kitaip sakant, čia „aiškiai matyti planas“.
Koks jis? Karaimai, šie, anot Czesławo Miłoszo, „atklydėliai iš Pietų metalu tviskančiais plaukais, panašūs į arabus“ , Lietuvoje turėjo nemažų privilegijų, tvirtintų didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Kazimiero (1441), Aleksandro (1492), Žygimanto Senojo (1507) ir visų vėlesnių valdovų. Visos Lietuvos karaimų gyvenvietės, taigi ir Pasvalio, buvo pavaldžios Trakų vaitui. Karaimai pirmiausia buvo kariai. Gal todėl Lietuvoje jie ir apgyvendinti dviejose vietose: prie didžiojo kunigaikščio dvaro ir šiauriniame Lietuvos pasienyje. Civiliai karaimai garsėjo daržininkyste (anot Vladislavo Sirokomlės, pagrindinis šios doros genties „pragyvenimo šaltinis – daržai, visų pirma agurkai“) bei gyvulininkyste, ypač arklininkyste. Šie šalia mūsų, su mumis gyvenę, visada Lietuvai buvę lojalūs žmonės nenutauto, gerbtinai išlaikė savo papročius, savąjį tikėjimą (karaizmą). Buvo ir liko orūs ir šviesūs: „reta karaimų šeima neturėjusi rankraštinių knygų“.
Biržuose būta karaimų šventovės kenesos, ir dabar tebėra Karaimų gatvė. Karajimiškių kaimas prie Biržų įeina į Karajimiškio kraštovaizdžio draustinį, drauge – į Biržų regioninio parko konservacinę zoną. Didžiausias Šiaurės Lietuvos karaimų bendruomenės centras (antrasis Lietuvoje po Trakų), turėjęs ir savo kenesą, buvo Naujamiestis; toks centras susiformavo ir Panevėžyje. Naujamiestyje karaimai tebeturi savo kapines, jose savu papročiu ir laidojami – veidu į pietus. Vis dėlto karaimų bendruomenės tolydžio menko: „Iš keturiasdešimties bendruomenių, kitados įsikūrusių Lenkijos ir Lietuvos žemėse, iki XX a. išliko tik keturios: Haličo, Lucko, Trakų ir Panevėžio“; ir dar, kaip sakyta, naujesnė – Vilniaus.
Karaimai, Pirmojo pasaulinio karo išblaškyti po įvairius kraštus, 1920 m. grįžę namo, „atsidūrė dviejose valstybėse – Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkonys [= Talačkoniai. – V. B.]) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Galičas ir Luckas)“. Nepriklausomos Lietuvos metais užtat itin svarbi tapo Panevėžio karaimų bendruomenė (1931 m. – 155 žmonės), „atskirta nuo bendro karaimų pasaulio; taigi jos interesai apsiribojo vietinėmis problemomis, bet sudarė palankias sąlygas išlaikyti etninę tapatybę“.
Šiai bendruomenei bus priklausę ir karaimai pasvaliečiai, talačkoniečiai. Ji buvo susibūrusi į Lietuvos karaimų draugiją, 1934–1939 m. karaimų kalba leido žurnalą „Onarmach“. Panevėžyje, Sodų gatvėje, buvusi kenesa 1938–1939 m. buvo remontuota. Deja, 1970 m. ji nugriauta; 1995 m. čia pastatytas paminklinis akmuo. „Lietuvoje, kur karaimų bendruomenė niekada nėra buvusi gausi, kenesa buvo ir dvasinio gyvenimo centras. Tiek Trakuose, tiek Vilniuje ir Panevėžyje šalia kenesų buvo ir bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, būdavo rengiami susirinkimai, vakarai, viešos paskaitos, šventės, saviveiklos vaidinimai, veikė moterų klubai, gyveno dvasininkai“.
Kad Pasvalys karaimų kultūrai nuo seno buvęs svarbus, liudija ir B. Kviklio žinia apie „maniškį“ Saliamoną. 1690 m., prieš prasidedant Šiaurės karui, Švedijos karalius Karolis XI kaip tik Pasvalin (ne kur kitur) siuntęs savo atstovą Gustavą Peringerą; „jis turėjo aplankyti karaimus ir parinkti žinių. Netrukus po to iš Pasvalio į Upsalą išvyko karaimų mokslininkas Saliamonas, Aarono sūnus. Ten jis išleido knygą „Arpiryon“, kur išdėstė karaimų tikėjimo tiesas ir pateikė kitų duomenų apie Lietuvos karaimus“; Upsalos universitete „apie savo tikėjimo brolius karaimus“ skaitė pranešimą. Tai tas pats Saliamonas Trakietis, kuris, anot Halinos Kobeckaitės, turbūt laikytinas „garsiausiu to meto karaimu“: „talentingas mokslininkas, teologas, rašytojas ir mokytojas. Kurį laiką jis gyveno Pasvalyje, o vėliau Trakuose. S. Trakietis gerai mokėjo kelias klasikines kalbas, buvo žodžio ir diskusijų meno meistras. <…> Daugelį jo poetinių kūrinių galima rasti spausdintose karaimų maldaknygėse“. „Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra rauda 1710 metų maro aukų atminimui“. Be šio vardo, o su juo ir be Pasvalio, neapsieina ir mūsų jau cituotos pirmos apibendrinamosios karaizmo studijos, Paryžiuje išleistos 1980 metais, autorius Simonas Szyszmanas: „Apie 1696 m. Johannas Uppendorffas, Rygos mokyklos rektorius, vėliau Dorpato profesorius Davidas Gasparis, Rygos superintendantas, atvyko iš švedų valdomos Livonijos į Lietuvą ir pakvietė Salomoną, Aarono sūnų iš Pasvalio skaityti paskaitų jų akademijoje“.
Kitas žinomas garsus pasvalietis – gydytojas Abraomas Moskevičius. H. Kobeckaitė rašo buvus asmeninės privilegijos dokumentą, kurį 1706 m. Vilniaus kaštelionas, LKD etmonas kunigaikštis Mykolas Kaributas Wiśniowieckis išdavęs „senam mano namų tarnui, o dabar mano rūmų daktarui „Abraomui Moskevičiui, Pasvalio karaimui, kuris „yra ypatingai mano globojamas“. Dokumente pažymima, kad globotinis „šiandien ir visados“ atleidžiamas nuo bet kokių mokesčių ir karo prievolės. O jei kas kėsinsis į jo namų turtą ar šiam raštui nepaklus, tas bus ne tik teisiamas, bet baudžiamas mirties bausme. Komentuodamas aprašomąjį dokumentą, J. Wierzyńskis pažymi, kad tas Pasvalio daktaras turėjęs būti ypač garbingas žmogus, jei vienas iš turtingiausių ir garsiausių ano meto didikų patikėjo jam savo brangiausią turtą – sveikatą“.
Su Pasvaliu kaip gyvenimo ir, matyt, kūrybos vieta susijęs (deja, ir tragiškai) taip pat vienas talentingiausių karaimų poetų Šelumielis Lopato (1904–1923), „galėjęs tapti net šios srities profesionalu“. Gimė Š. Lopato Trakuose. „Jo poetinis palikimas nedidelis, tačiau ir tie keli likę eilėraščiai liudija jį buvus labai talentingą. Kai kurie jų parašyti Kryme, kur jis drauge su tėvais buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais. Ten jis lankė Eupatorijos dvasinę seminariją. Pastebėję sūnaus gabumus, tėvai, matyt, buvo linkę rengti jį dvasininko karjerai, bet gyvenimas lėmė kitaip”: „Š. Lopato dirbo girininku Biržų, Pasvalio apylinkėse, kur buvo klastingai nužudytas. <…> 1923 m. jis buvo Panevėžyje įkūręs karaimų jaunimo klubą („Karaj Bitikligi“)“. H.Kobeckaitė mini tais metais įkurtą karaimų jaunimo draugiją „Onarmach“ (Pažanga); Š. Lopato „buvo draugijos steigimo iniciatorius ir jos sekretorius“. „Remiantis prisiminimais ir jau minėta aktyvia visuomenine poeto veikla Panevėžio karaimų bendrijoje „Onarmach“, galima spėti Lopato rašius ir pjeses, tačiau jų tekstų nėra išlikę“. Galima spėti rašius Pasvalyje ar kur netoliese…

Pasvalio krašto, mano tėvų ir senelių bendrapiliečiai, su lietuviais kartu gyvenę, daugybe buitinių reikalų susiję kaimynai ir pažįstami ne vieną šimtmetį: žydai, latviai, karaimai ar pagaliau Gegabrastos rusai sentikiai. Jiems tas kraštas pamažėl pasidarė ir buvo savas kaip ir mums, jų istorija, jų gyvenimo istorijos – ir mūsų, ir mūsų...

Latvių bendruomenė Joninių šventėje apie 1930 m. Nuotrauka iš Pakruojo krašto muziejaus "Žiemgala" fondų

Braziūnas, Vladas. /Tėvų ir senelių kaimynai. II. Latviai, karaimai/ // Žiemgala. – 2006. – Nr. 2. – P. 36–44. – Iliustr. – Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/z/2006_02_07.html

Vladas Braziūnas

Žolinė: žygiuoja šauktinis per smėlį

Kalendorinė savaitė jau būtų praėjusi, bet šios rubrikos komentarai savaites skaičiuoja nuo šeštadienio, tad ir ketvirtasis "Poetų placdarmas", toks Lietuvos poetų sambūris, tęsęsis nuo ano penktadienio iki sekmadienio, dar gali žymėti savaitės įvykių pradžią. Juolab paklausykit, kaip skamba greta tiedu žodžiai: poetų... placdarmas! Du, regis, nesuderinami žodžiai, mat žymintys, kaip manoma, du stačiai priešingus pasaulius, kūrybos ir karybos: romantišką, bohemišką ar dar kokį laisvūnišką (ar palaidūnišką, plevėsišką) poetų bei kietą, disciplinuotą, klusnumu bei muštru grįstą - karių. Šį rugpjūtį dar neprivatizuotan pajūrin prie Juodosios tvirtovės už Girulių atžygiavo visas Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas. Atžygiavo tiesiai iš istorijos - iš Klaipėdos karybos istorijos klubo. Tiesa, dragūnai be žirgų. Užtat su patranka. Net, įsitikinom, šaudančia.

Daugmaž tuo pat metu, kai poetų placdarmo vadavietėj ne visai klusni lietuvių dragūnų rikiuotė stojo prieš patiklias poezijos pašauktinių bei jų vado Gintaro Grajausko akis, kitų pajūrių kituose smėlynuose Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis vaikščiojo prieš kitą rikiuotę - riboto Lietuvos karių kontingento, Irako šutroj drauge su kolegomis danais padedančio draugiškai Amerikos, o gal Irako liaudžiai. Pati kelionė buvo slapta, ir tai suprantama. Tik generolui laimingai grįžus žiniasklaidos kanalai išplukdė ir patį faktą, ir kai kurių detalių, ne vien meteorologinių. Kad ir tokią, apie kurią anksčiau kažkodėl kalbėti kuklintasi: drauge su danų bei kitų sąjungininkų vertai giriamais lietuvių kariais, su savanoriais profesionalais, kasdienio didvyriškumo pavyzdžius toli nuo tėvynės demonstruoja ir lietuviai privalomosios pradinės tarnybos kariai, paprasčiau - šauktiniai. Irgi savanoriai, tuo nieks neabejoja. Kaip ir tie 41 iš Lietuvos kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono, šį antradienį iš Danijos paskraidintų arčiau Kosovo.

Kokios tų Irako savanorių žygio dainos, jei dainos išvis dar kam nors ten galvoj? Labai jau tiktų pritiktų "žygiuoja kareivis per smėlį..." - tokia smarkiai patraukiama, jei, žinoma, smėlėtas oras ne per karštas. Tik kad kilmė šitos dainos labai jau aiški: tiesiog išsiversta "Brodiaga sudbu proklinajet...". Paliksiu nevertęs: vertimas kai kam galėtų pasirodyti politiškai nekorektiškas. O aš, minėtame placdarme paprotintas jo kapeliono (šiemet tokia misija teko filosofui profesoriui Leonidui Donskiui), visokiems korektiškumams, ypač politiniam, tapau, ko gera, itin jautrus. Kaip supratau iš kapeliono komunikato, perskaityto gigantomaniškame, bet taip ir nepanaudotame vokiečių bunkery, ką nors tiesiai pasakyti, įvardyti ar net ko nors taip paklausti šiandienos pasaulio tikrenybėje vis labiau darosi "politiškai nekorektiška". Toks būtų taip sakančio, vardijančio, net klausiančio pasmerkimas. Mat mes demokratiški, užtat žodynas keistinas. Nebūsi apšauktas klasiniu ar liaudies priešu, "tautos pasitarimuose", dar prieš dešimtmetį tokiuose populiariuose, nieks tau pavymui neskanduos "gė-da! gėda!..". Bet rezultatas daugmaž toks pat. Bent jau tylus dvasinis ostrakizmas, išstūmimas iš politiškai korektiškos viešuomenės, - garantuotas. Ir teisingai: antraip demokratija taps nebereguliuojama.

Užtat tesakysiu kuo švelniausiai: šitas kaip yla iš maišo išlindęs šauktinių savanoriškumas man padvelkė tikra jaunystės romantika - sūriu kadaisinės eilinio "gimnastiorkos" prakaitu. Ir eilinio neviltimi. Tiesa, geriau, kaip yra dabar. Kad šitaip. Ne, neduokdie, iš Afganistano prisimenamu cinkuotu būdu. Dabar viskas bus tylu ramu. Dabar atsitokėję jau galim pasidžiaugti, kad jauna ir barbariška lietuvių energija, Europai ir pasauliui neblogai pažįstama iš beisbolo lazdų bei kitokių įnagių, aiškiai civilizuojasi, bet nemąžta. Gal ja ir užkariausim bent Euraziją, kaip viltingai prognozuoja Gintaras Beresnevičius. Beje, dviejų "Poetų placdarmų" kapelionas. Šauktiniais užkariausim, Gintarai, ne poezija, ne eseistika ar kokiais kitokiais menais. Net ne kokia kitokia gamybine veikla. Juk, regis, taip trimituotos mūsų statybininkų viltys pelningai pasidarbuoti Irako liaudies labui jau bus galutinai subliūškusios. Lyg jų nė nebūta. Neatitinka mūsų statybininkai kompanionų standartų, ypač biurokratinių. Kariuomene tikrai galim didžiuotis: tinkama. Viršila sako, kad viskas gerai.

Jei ten, kur - palikęs tėvelių namus, šią savaitę aiškia siena jau atitvertus ir nuo Rusijos - žygiuoja kareivis per smėlį, jei yra ten koks nors kapelionas, jei tas kapelionas vakar bus susizgribęs, jog rugpjūčio 15-oji katalikams "Dungun ėmimas Panalas Švinčiausios", kaip meiliai yra vardinusi kupiškėnė Unė BabickaitėGraičiūnienė, - tie lietuviai jaunuoliai bus prisiminę ir savo šalies valstybinę šventę, dar Žoline vadinamą. Nedirbom. Buvo atlaidų parapijose. Buvo šiaip laisvo laiko - kurie neatostogaujam, pajutom. Kad ir ne taip ryškiai, kaip kadaise ta pati Unė, dar maža: "Mama gražiai pasirėdžius, aš nauja suknele, nauju plačiu šilko kaspinu storoj ilgoj kasoj vaikščiojam po laukus, renkam vosilkas, gaudom drugius. Mūsų namai visi apkaišyti medeliais, vainikais, prie vartų padarytos bromos iš gyvų gėlių. Jaunimo dainos, nuo kurių rugiai linksta.

Pas mus svečiai; mes svečiuos. Tėvelis šiandien drąsiai rūko pypkę, ir mama jam nedraudžia, nes šiandien mūsų patronka Pan. Šv. įžengė dangun. Šiandien didelė Diena".

Nežinau, ar gaiviai rasotą Žolinių dienos rytą daug kas, be artimųjų, bus prisiminęs tuos jaunuolius, karštį ir smėlį, audrų žeriamą jiems į akis. Jiems - mūsų, kariaujančios šalies, vaikams. Žygiuojantiems tiesiai būsimon istorijon. Be jokių žirgų ar pegasų. Be jokios poezijos.

Braziūnas, Vladas. Žolinė: žygiuoja šauktinis per smėlį // Lietuvos žinios. - 2003. - Rugpj. 16. - P. 2. - Rašytojo skiltis. - Iliustr.: V.Braziūno portr. [Alio Balbieriaus] nuotr.