Vainius Bakas
<br/>Trykštančių šaltinių versmė
Vladas Braziūnas. FONTES AMORIS. Eilėraščiai. ‒ Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 96 p.
Toks jau Dievo sutvėrimas yra tasai poetas – vos prilies savo lazda uolą ar dykvietę, iš ten kad ims trykšti gyvieji eilėraščių šaltiniai...
Lietuviškos poezijos akiračiai neseniai suraibuliavo, kai į juos ėmė ir įkrito nauja, keliolikos poezijos rinkinių autoriaus, vertėjo, eseisto, kalbos mylėtojo Vlado Braziūno poezijos knyga. Dailininkės Ulos Šimulynaitės dėka knyga estetiškai patraukli, maloni, kviečianti imti ją ir skaityti. Iškalbingas pavadinimas, rodos, pats diktuoja savuosius kontekstus ir kultūrinius laukus, į kuriuos galima būtų patekti per poezijos rinkinio tekstų dureles. Pavadinimas „Fontes amoris“ visų pirma veikia kaip biblinė metafora, nes šaltinis dažnai minimas Senajame Testamente, kuris tuo simboliu nurodo dvasinę gyvybę, amžinąjį gyvenimą, antgamtinę malonę, o Naujajame Testamente „vandens ir kraujo iš Kristaus šono“ metafora nurodo Dievo meilę ir malonę žmogui.
Skaitant šią V. Braziūno knygą, kyla vienas esminių klausimų – kam trykšta poeto meilės versmė, tiksliau tariant, kas yra kūrėjo meilės subjektas, įkvėpęs kurti? Atsakymas tikriausiai būtų gana vienareikšmis, tačiau su tam tikromis išlygomis. Pati kalba, jos garsyno lobynas, plastiškumas – toks yra svarbiausias poeto įsimylėjimų objektas. V. Braziūnas, nelyg Vladimiro Nabokovo knygos „Lolita“ herojus, stačia galva neria į meilės kalbai versmes. Žodis, priverčiantis plastiškai šokti visus kalbos padargus, tampa pagrindine poeto pasija, mūza. Šiuo požiūriu „Fontes amoris“ yra visiškai kitos kategorijos knyga nei tradicinė lietuvių meilės lyrika, kurios aistra nukreipta į moterį, kūno erotiką, geismą. Lingvistika poetui tampa ir priemone, ir tikslu, ja žaidžiama ir eksperimentuojama su tokia aistra ir lengvumu, kokį jaučia nebent vaikai ir įsimylėjėliai.
Taigi, pakliuvusi į poetinį lauką, kalba nebėra suvokiama žodyniškai, akademiškai, taip, kaip į ją žvelgia grynieji lingvistai, kalbininkai. Visi naujadarai šioje knygoje yra spontaniškai gimę kūrybos metu. V. Braziūno poezijoje, kaip ir dera geriems eilėraščiams apie meilę, žodį „meilė“ sutiksime labai retai. Tas jausmas glūdi ten, kur kažkas yra neišsakyta, apgaubta efemeriškos auros. Galbūt poetas nėra toks radikalus eksperimentuotojas, koks buvo Sigitas Geda knygoje „Babilono atstatymas“, tačiau drąsos ir laisvės žaidžiant kalba jam netrūksta.
Knygos esmę iš dalies galima nusakyti į pagalbą pasitelkiant kelias eilėraščių citatas. Vienas eilėraščių, kurį išskirčiau kaip savotišką knygos manifestą, „Po tvano lygumoje“ (p. 15), plėtoja Babelio bokšto mitą: „ubagas kruopas paberia / šėtonais keikiasi niršta / Babilonas šnekina Babelę / greičiau susirodytų pirštais.“ Poetinis subjektas savo misiją išreiškia eilutėmis: „o mums beliko ne kas / tik atmaišyti kalbas.“ Eilėraščių rinkinio meilės ir aistros kibirkštys yra kaip tik pati kalbos genezė, jos poetiškumo ištakos, formavimasis ir kūrimas. Vis dėlto tą pasakymą „atmaišyti kalbas“ galima ir perfrazuoti, nes neretai susidaro įspūdis, kad poetas siekia kaip tik „sumaišyti kalbas“, žaisti ir dekonstruoti, perakėt, kaip rašoma eilėraštyje „Sed contra“ (p. 14):
Poetinis subjektas pasirodo ne tik kaip spontaniškas kalbėtojas, poetinės kalbos kūrėjas, tačiau ir kaip teroristas-bomberis, griaunantis lingvistines pertvaras: „šiaip čia kalbu, iš lubų // o tu sprogdini sienas / lingvistines, aišku“ (p. 14).
Šiame eilėraščių rinkinyje taip pat susipina pagoniškasis ir krikščioniškasis mentalitetai. V. Braziūno poetinis subjektas tikrai gali būti suvokiamas kaip kalbos magas, žynys, pusdievis, ypač mokantis naudotis žodžiais, užkalbėti, burti. Knygoje balansuojama tarp Senojo ir Naujojo Testamento, bandoma sau atsakyti, kuriuo Dievu tikima – mylinčiu ir atlaidžiu ar baudžiančiu ir rūsčiu: „Joniškėlio fermoje gimė tėvas, beveik / kaip Dievas, vyriausia teta Masytė / oficialiai Marija, gimė Panevėžy, nežinai / ar klausyti rūstaus Senojo Dievo baudėjo / ar Naujojo – meilės, kad laikas atakti“ (p. 22). V. Braziūno poetinis subjektas save suvokia kaip žodžių piemenėlį, juodų avių baltose lankose ganytoją: „žodžiai yra nekalti avinėliai, aš kaltas – juos taręs netaręs“ (p. 23). Palindromiškai kuriamos naujos, veidrodinės tikrinių daiktavardžių reikšmės, pavyzdžiui, „matai Utenos / o skaitai sonetU“ (p. 45).
Nerūdijančią V. Braziūno meilę žodžiui, garsynui, kalbai labai gyvai, tačiau kartu ir „pamatuotai“, akademiškai aprašė Skirmantas Valentas ‒ knygoje „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007 m.). S. Valentas savo darbe ypatingą dėmesį kreipia į V. Braziūno poetinę etimologiją ‒ į semantines ir fonetines žodžio (de)formacijas, polisemiškumą, semantinių reikšmių praplėtimą dėl unikalios galimybės eilėraštį perskaityti vis kitaip, keleriopai. Naujausioje poezijos knygoje V. Braziūno fonetika atrodo lyg trykštanti versmė, gyvais priebalsių deriniais šnypščiantis, švokščiantis fontanas: „penkiasdešimt nereidžių, mėlynplaukių ir aikštingų / minga (...) pasišiaušusi aikštė“ (p. 53); „iš laštakų, lietvamzdžio plaštakų“ (p. 73).
Meilės muzikalumui versmės persmelkia kiekvieną poeto ištartą (arba nutylėtą, deformuotą) žodį. Poezijos ir muzikos giminystė, jų tarpusavio sąsajos tampa vienu pagrindinių ne tik fonetinės, toninės analizės, bet ir intermedijos mokslo, muzikologijos, filosofijos bei komparatyvistikos objektų. Literatūrinės kūrybos psichologijos tyrinėtojas Michailas Arnaudovas teigia, kad „muzikalumas prasiskverbia nei tik į poezijos formą, bet ir į turinį, ne tik į ritmą, bet ir į pagrindinę mintį, mintis, vaizdas, nuotaika tik tuo atveju tampa poetiškai produktyvūs, kai įgyja muzikinį atspalvį“.
Gera poetine klausa organizuotos priebalsių struktūros V. Braziūno poeziją priartina prie magiškų užkalbėjimų, murmesių, ritualų. Kalba nutolsta nuo šnekamosios, kasdienės, kuria įprastai komunikuoja žmonės, bet pakyla prie žilabarzdžių žynių, kalbančių su vėjais ir balandžiais, lygmens. Kalba pro poeto lūpas prasiveržia šnypštimu, kartais griausmingu riaumojimu: „po ratais ant viešojo kelio / garstyčios grūdelio šokis“, p. 73), „rašysiu tau iš riedulių ir druskos krašto / iš vidurio dangaus, iš kovo ydų / rašysiu, kol lietuviški etruskų rašmens / pradės trupėt iš dieviško pavydo (p. 65). Palyginimui pacituosiu r priebalsio kaip riaumojimo, griausmo motyvą išpildančią W. Blake’o eilėraščio strofą iš kūrinio „The Tyger“: „Tyger, tyger, burning bright / In the forests of the night, / What immortal hand or eye / Could frame thy fearful symmetry?“ (Eilėraštis publikuotas Harvardo universiteto svetainėje: http://www.eecs.harvard.edu/~keith/poems/tyger.html.)
Šiuos skirtingų autorių, šalių, kultūrų ir epochų tekstus sulyginau norėdamas akcentuoti eilėraščio skambesio svarbą ir fonetinį jų lygmenį, kuris kartais yra toks pats svarbus, kaip ir semantinis. Dar daugiau – šių eilėraščių garsynas veikia kaip atskira instrumentuotė, kuri atsiskleidžia tiesiog skaitant kūrinį atsietai nuo prasmės suvokimo. Ryškinant teksto garsyno autonomiškumą, galima teigti, kad net nemokantis konkrečios kalbos (lietuvių ar anglų), atsitiktinis skaitytojas gali suprasti ir pajusti tekstų skambėjimą. Taigi kraštutiniu atveju šie eilėraščiai savo fonetiniu lygmeniu gali būti autonomiški, „perskaitomi“ ir garsiškai suvokiami be prasminio lygmens. Tačiau daug svarbiau, kai teksto garsinė ir prasminė (semantinė) struktūra veikia kartu, papildo viena kitą, įgalina reikštis įvairiais skaitymų būdais. Tik šiuo atveju, manau, eilėraščio muzika gali sukelti idealųjį atgarsį skaitytojo viduje, kuriame yra užkoduotas visatos garsynas. Pasak filosofo Vosyliaus Sezemano: „<...> muzika išreiškia ne tik žmonių jausmus ir emocijas tiksliąja žodžio prasme – joje objektyvuojasi įvairiausi gyvybės pasireiškimai ir net daugiau: ji apima visą fenomenalinio pasaulio dinamiką, kuri sukelia mumyse vidinį atgarsį.“
Greta jau minėtų estetinių, fonetinių aspektų, kurių išties gausu knygoje, taip pat galime pajausti intymų, tiesioginį poeto santykį su skaitytoju, bandymus kreiptis, užmegzti bendravimą. Eilėraščiuose gausu atvirų imperatyvų: „nutrauktas rankas vėl tiesk / dar klausk nesupratus, dar kvosk“ (p. 8); „surink įtaigiausią mano tylėjimų laišką“, „ei // neišeik, vienas išeis, kitas“ (p. 22).
Svarstant apie knygos konceptualumą, struktūrą, atsiranda įvairių klausimų. Atrodo, kad skirstymas į tris romėniškais skaitmenimis pažymėtus skyrius nėra aiškiai motyvuotas, išgrynintas, atspindintis knygos idėją. Tekstų komponavimas taip pat mišrus, kiek padrikas, nors, kita vertus, žaismingas ir nemonotoniškas. Silabotoninę eilėdarą keičia masyvūs, tačiau vidinį ritmą ir savitą fonetiką turintys proziški eilėraščiai, verlibras, „lietuviškieji“ haiku. Nemažai knygoje publikuojamų tekstų galima rasti internetinėje V. Braziūno svetainėje http://vladas.braziunas.net/. Čia galima atsekti ir jų parašymo datas, kurios liudija, kad knygoje esama ir eilėraščių, sukurtų jau gana seniai: 2003, 2004 metais... Aišku, eilėraščiai nesensta ir neturi savo „galiojimo laiko“, tačiau klausimas, kodėl naujoje knygoje publikuojama ir senesnė kūryba, lieka atviras. Tikriausiai tai autoriaus noras iš ankštų stalčių sarkofagų prikelti tekstus, leisti jiems išvysti skaitytojų akis. O galbūt iki šiol senesni eilėraščiai tiesiog laukė savo konteksto, galbūt tik dabar toks kontekstas atsirado: juk knygoje gausu ir visiškai naujų eilėraščių, dar niekur kitur nepublikuotų. Tad teisingiau į „Fontes amoris“ žvelgti kaip į natūralų beveik dešimtmečio kūrybinio darbo rezultatą ar bent dalį poetinio derliaus vaisių, skirtų būtent šiam brandžiam meilės vynui.
Žilagalvė Vlado Braziūno išmintis liudija, kad poetas turi būti kantrus ir atlaidus juodųjų avelių piemuo baltose lankose. Nemušti ir nebarti netyčia išklydusių žodžių, jau, žiūrėk, bėginėjančių po visai kitas lankas. Tik per kantrų ganymą jo indoeuropietiškųjų avelių būriui gali būti pasiekiami ir gruntiniai meilės šaltiniai. Tuomet jie gali prasiveržti, ištrykšti, o skaitytojai pajus iš poeto žodžių sklindantį gerumą ir tikrumą. Ir nors sakoma, kad recenzijų negalima baigti citatomis, vis dėlto nusižengsiu šiai taisyklei. Cituoju puikiai čia tinkančius S. Gedos žodžius iš „Septynių vasarų giesmių“ (1991) apie piemenėlį, gerumą, žodžius ir fontes amoris: „mažas išblyškęs berniukas / Armėnijos kalnuose / septynetą metų / ganęs gyvulius / ir nė karto / nė vieno kartelio / nemušęs // o kai baigė ganyti / o kai baigė ganyti / įsmeigė / savo rykštę į žemę / ir iš karto / iš pirmo kartelio / jinai apsipylė žiedais“ („Kelias, kurį reikia nueiti“).
Bakas, Vainius. Trykštančių šaltinių versmė // Metai. – 2013. – Nar. 1. – P. 140–143 – Iliustr.: kn. virš. faksim. – Rec.: Braziūnas, Vladas. fontes amoris: [eilėraščiai]. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012.
<center>Vlado Braziūno eilėraščių rinkinio <i>fontes amoris</i> sutiktuvės</center>
Stankevičius, Rimvydas. Vlado Braziūno meilės versmės // Respublika / Gyvenimas. – 2013. – Vasario 2. – P. 13. – Iliustr.: Sauliaus Venckaus nuotr.: Neperskiriamas Petro Vyšniauko ir Vlado Braziūno tandemas; Jaunasis poetas Vainius Bakas. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.II.7): http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_nauji...
Vladas Braziūnas
Tarmių prestižą grąžins tik mūsų drąsa<br/>
Šeštadienį, sausio 5 d., Raudodvaryje oficialiai pradėti Tarmių metai. Jų tikslas – populiarinti lietuvių tarmes, palaikyti jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas. Apie dabartinę tarmių padėtį Lietuvoje ir kitose šalyse, jų prestižo problemas ir likimą kalbėjomės su poetu ir vertėju, daugybės literatūrinių premijų laureatu Vladu Braziūnu, kuris net tik rašo eilėraščius savo tarme, bet ir su šeimynykščiais bendrauja vien tarmiškai.
– Gal tarmės jau pasmerktos išnykti?
– Visai suprantama, kad mūsų tarmių ir bendrinės kalbos skirtumai tolydžio mažėja, kad tas skirtumų mažėjimas darosi vis greitesnis. Priežastys kiekvienam matyti plika akimi: komunikacijos sparta, kaimų, kaimiškų miestelių, o pastarais dešimtmečiais ir pačios Lietuvos tuštėjimas.
Bene didžiausia žala tarmėms, beatodairiškai diegiant menkinamą, pašiepiamą požiūrį į jas, buvo padaryta sovietmečiu, net ir šiek tiek „laisvesniu“ vėlyvuoju. Vyravo „demokratinio centralizmo“ ideologija, pagal ją geriausiai viską išmanantis ir lemiantis yra centras, tik viena kalba, „centrinė“, esanti didi, o visos kitos tik laikinai pakenčiamos, nusipelnančios atlaidžios pajuokos. Vyresnių dar gerai prisimenamas Štepselio ir Tarapunkos duetas net ukrainų kalbą rodė kaip padarą, iš kurio smagu tik skaniai pasijuokti. Tad ką kalbėti apie mažesnes kalbas ir net tautas: prisiminkim kad ir anekdotus apie čiukčius. Toks iš didžiojo centro nuleistas modelis buvo patrauklus ir mažųjų centriukų, taigi „broliškų respublikų“, valdantiesiems, tik čia jau iš ko pasijuoksi? Nebent iš savo kalbos tarmių.
Čia, nors ne iš piktos valios, anuomet šiek tiek nuveikta ir šiaip jau didžiai gerbtinų bendrinės kalbos puoselėtojų bei nepalenkiamų sergėtojų, į tarmės apraiškas neretai žiūrėjusių taip pat, kaip ir į tą kalbą teršiančias svetimybes. Šitaip auklėjusių ir būsimus mokytojus. Tad visai suprantamas iki šiol tebekerojantis nepakantumas tarmėms viešajame gyvenime. Švietimo sistemoj, deja, taip pat. Net vyresnių žmonių, faktiškai kalbančių vien tarme, imta gėdytis, kad jų kalba esanti prasta, negraži.
Vis dėlto labiausiai mane stebina ne mūsų tarmių (ar, plačiau žvelgiant, ir pasaulio kalbų) silpsmas – jis neišvengiamas. Stebina tarmių gausa ir jų skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų. Vadinasi, tarmių formuotasi ant labai skirtingo ir ryškaus pagrindo. Stebina ir tai, kaip šita tarmių gausa ir įvairovė per joms nepalankiausius pastarus šimtmečius ir dešimtmečius išliko, ne ką tesumenko. Tarmės dar pilnos gyvasties. Tik reikia pagaliau mums patiems susivokti, kad toji tarmių gyvastis yra ir mūsų savitumo, mūsų tapatybės gyvastis, taigi tą gyvastį, kur dar ji pulsuoja, savo pačių rankomis gniaužti būtų savižudiška.
– Daug keliaujate, verčiate, bendraujate su užsienio poetais. Kokia tarmių situacija kitose šalyse?
– Taip paprastai apie margą pasaulį neatsakysi. Labiausiai mane žavi tikrosios senos demokratijos, iškilusios iš apačios, iš bendruomenių savivaldos (taigi visiškai priešingos mūsų „demokratiniam“ centralizmui). Kad ir Šveicarija, tikras kalbų kalbelių ir jų tarmių lopšys. Ir nei literatūrinė vokiečių, nei literatūrinė prancūzų kalba to margumyno neužgožia. Su Marku Roduneriu (Markus Roduner), šiauliečiu šveicaru, esam išvertę Kurto Marti eilėraščių rinktinę „Štai eina žmogus / Va ain žmogs“ (2004). Rašo jis dviem kalbom – vokiečių ir šveicarų (oficialiai vadinama Berno vokiečių tarme), taigi ir versta buvo iš vokiečių į lietuvių bendrinę, iš šveicarų – į mano gimtąją Pasvalio (dialektologai sakytų – aukštaičių šiaurės panevėžiškių). 2009 m. taip pat su Marku išleidom retoromanų poezijos antologiją „Kregždutės“, verstą iš įvairių šios kalbos tarmių. Gera buvo justi, ypač klausant autorių balsų (verčiant man būtinas bent jau balso įrašas), kaip laisvai čia tarmės kvėpuoja. Ir kaip drąsiai kalba ne vien apie kokius agrarine jausena persmelktus senobinius sentimentus, savą sodybą ir ūkį, o ir apie viso dabarties pasaulio reikalus.
Kartais nebūna lengva nė atskirti, kur čia jau kalba, o kur tarmė. Skirtumas? „Nė vienas kalbininkas, – sako Umbertas Eko (Umberto Eco), – negali jo matyti. Tačiau jį galime parodyti sakydami, kad tarmė yra kalba, neturinti armijos ir laivyno“. Arba žinomas atvirkščias posakis: „Kalba yra tarmė, kuriai pasisekė“. Kitaip sakant, kalbos ir tarmės skirtumas – politinis: valstybingumo lygmuo. Taigi čia ne vien pasisekimo, čia ir kovos, demokratijos, tautų ar etninių grupių teisių reikalas. Nieko tad stebėtina, jog kai kuriose didžiosiose Europos valstybėse, priimtose vadinti senosiomis demokratijomis, šitos teisės kartais irgi lieka problemiškos. Ypač tose, kurių imperinė, kolonijinė praeitis dar tokia netolima. Tarkim, Prancūzija iki šiolei tepripažįsta kaip oficialią vienintelę šalies kalbą – prancūzų. Ir tik keli dešimtmečiai, kai senos vietinės kalbos, jau neminint tarmių, liautasi slopinti.
– Dažnai sakoma, kad tarmės – mūsų turtas, todėl reikia jas išlaikyti ir vartoti. Pasvalio tarme esate išleidęs poezijos knygą „Saula prė laidos“ (2008). Ką jums davė gimtoji tarmė? Kuo ji praturtina jūsų kūrybinę vaizduotę?
– Tarmė joje gimusiam – pirminė esmių kalba. Pasaulis pažintas per ją. Vėliau – tik to pažinimo papildymas faktais, gal šiokios tokios pataisėlės, atėjusios iš bendrine kalba ar kitomis kalbomis įgytos žinijos. Bendrinė kalba yra neišvengiamai būtina tautos susižinojimo, susigyvenimo priemonė. Jai užtenka ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno tomo. Meninei kūrybai negana ir viso iš visų tarmių ir raštų sulasioto Lietuvių kalbos žodyno, dvidešimties jo tomų. Kūrybinei vaizduotei reikia visko, kas už tų tomų, viso visų laikų tautos gyvenimo, kalbà – jos tarmėmis – tuosna dvidešimtin tomų suplaukusio.
– Kas iš jūsų pažįstamų kultūros žmonių dar išlaikę savo tarmes?
– Pažįstu gražių žemaičių, tarkim, Petrą Vyšniauską. Gražu paklausyt, kaip tarpusavy retuomiais savaip žemaitiškai pasikalba Alfredas Bumblauskas ir Juozas Erlickas [šis sakinys „Respublikos“ redakcijos perdirbtas taip, kad Alfredo Bumblausko pavardės neliktų. – V.B.]. Apskritai žemaičiai čia stipriausi, atkakliausi. Ir profesionalios poezijos jie turi: Viktorija Daujotė, Justinas Kubilius. Aukštaičiai? Dusetiškių tarmė atgimsta Algirdo Latėno lūpose. Kupiškėnų tarme kartais sušneka Skirmantas Valentas, uteniškių – Bonifacas Stundžia. Jaukių eilėraščių šia tarme vis parašo Regina Katinaitė-Lumpickienė. Pernai gruodį bene trečią kartą Panevėžio literatūrinės žiemos festivalyje vienas renginys vėl buvo skirtas tarmėms, ypač poezijai. Daugiausia eiliavimų ir kitokios mėgėjų kūrybos įvairiomis tarmėmis galima išgirsti kasmetinėje tarmiškos kūrybos konkurso baigiamojoje šventėje Raudondvaryje. Šiemet čia ir Tarmių metai oficialiai pradėti.
O daugiausia tarmiškai, žinoma, kalbuosi su savo krašto žmonėmis: Henriku Algiu Čigriejumi (kokios nepakartojamos tarmės intonacijos smelkia jo kūrybą; kaip ir Romualdo Granausko – žemaitiškos intonacijos), Virginijumi Gasiliūnu, Mykolu Karčiausku, Elena Kuosaite, Agne Žagrakalyte. Ir su daugeliu, kad ir susitiktų po dešimtmečių, kurie tik buvę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės, kilę iš bent kiek Pasvaliui artimesnių kraštų. Vieniems, tarmės neužleidusiems, einasi lengviau, kiti, tik bandantys man pritarti, paklupinėja, nebe visur pataiko. Bet stengiasi, ir jiems taip smagu.
– Tyrimai rodo, kad Lietuvos miestuose tarmės laikomos neprestižiškomis. Dauguma jaunimo dabar traukia į miestus, kur ir lieka gyventi. Pats nuo studijų laikų gyvenate sostinėje. Kaip sugebėjote išlaikyti tarmę?
– Laikomos neprestižiškomis – tokios pasekmės. Apie priežastis jau kalbėjau. Vis dėlto prisimenu paauglys netyčia nugirdęs, kaip keli jaunuoliai, garsiausi Pasvalio „stiliagos“, tarėsi ir veik prisiekinėjo viens kitam kalbėti tik tarmiškai! Sakytum, nesąmoningas protestas. Dabar manau: anie jaunuoliai bus pajutę, kaip kėsinamasi sutraiškyt jų stuburą. Tai yra suardyti pirminę tvirtą jų kalbos – tarmės – sistemą. Universitete patyriau – pats Aldonas Pupkis galėtų paliudyti, – kad studentams, atėjusiems iš tarmių, kebliausi bendrinės kalbos dalykai pasirodė kur kas lengviau suvokiami, įsavinami. Vargo kaip tik miestiečiai, nuo mažumės girdėję bendrinę kalbą, veikiau – jos puskalbę.
Taip, studijos man davė daug. Kraštotytininkų ramuva, kraštotyros ekspedicijos Lietuvoje ir lietuviškose Baltarusijos salose – dar daugiau. Ugdė klausą. Bet viską sutvirtino ir galutinai nulėmė laiminga aplinkybė: mudu su žmona Alma – iš to paties krašto, augę gretimose parapijose. Niekaip kitaip, kaip tik tarmiškai, tarpusavy nesam kalbėjęsi. Ir su vaikais taip pat. Ir jie su mumis, su giminėmis tebešneka tarmiškai. Tarmė – mūsų šeimos raiška. Nepakeičiama kaip oda.
[– Ar tarmės viešojoje erdvėje dar turi vietos, ar jos daugiau yra lyg senoviniai nemadingi rakandai?
– Viešojoje erdvėje tarmės turi vietos tiek, kiek patys joms skiriam. Girdėjau, kad kai kuriose Žemaitijos savivaldybėse net posėdžiaujama tarmiškai. Gražu. O aš savo pasvaliečius tik per keliolika metų šiek tiek būsiu pripratinęs, kad Pasvaly – viešai ar neviešai – kalbu vien tik jo tarme.
– Kas galėtų grąžinti prestižą tarmėms?
– Niekas už mus to nepadarys. Kiek būsim drąsūs būti savimi, kiek turėsim savigarbos, kokį požiūrį, aplinką ir sąlygas gebėsim kurti, tokie ir būsim. Tokia ir bus mūsų raiška. Prisiminiau vieną reklaminę slovėnų knygelę apie savo kraštą. Niekada neatspėtumėt, koks jos pirmas sakinys. „Mes esame vieninteliai Europoje išlaikę dviskaitą“. Negi imsi purkštauti, kad mes, lietuviai, taip pat? Dviskaitos formas mes dar suvokiam, tačiau... mums jau jos „nerekomenduotinos“, archajinės. Taigi. Tačiau ir kalba mūsų tokia, archajinė. Tik slovėnai didžiuojasi, o mes – gūžiamės. Mums jau ir mūsų rašyba, net per sovietmetį išlaikyta, – per sunki. Mes nė nebejaučiam, kad „Lietuvos radijas“ ir „LRT radijas“ skiriasi kaip sacrum ir profanum. Jau nekalbu apie „Lietuvos pašto“ angliškas būdeles. Dar kartą sakau: tarmių, kalbos, mūsų dvasios prestižą grąžinti galėtų – tik mūsų pačių drąsa.
– Esate užsiminęs, kad tarmių vartosenos ribos plėstinos, ypač ten, kur tarmės tebėra gyvybingos. Kaip tai daryti?
– Čia jau „techninis“ kūrybingumo reikalas. Tarmių metai – kaip tik graži proga ne tik kiekvienoj vietoj, kur gyvenam, pamąstyti, kas būtų natūralu ir priimtina, bet ir išbandyti, kaip vienas ar kitas sumanymas seksis. Svarbiausia yra nemanyti, kad čia ką nors įmanoma padaryti vienu kitu priešokiu. Reikia minėtos drąsos. Ir nusiteikimo, kad kantrybės prireiks begalinės. Ir kad niekas negarantuota. Beje, kūrybos žmonės taip nuolatos ir gyvena. Kūrybingumo!
Kalbino Tomas Taškauskas]
Braziūnas, Vladas. Tarmiškai kalbėti didžiulis prestižas [pavadinimas redakcijos] / kalbino Tomas Taškauskas // Respublika. – 2013. – Sausio 10. – P. 11: iliustr.: Eltos nuotr. [V. Braziūno portr.]. – Anons. P. 1. – (Gyvenimas). – Tekstas redakcijos trumpintas; svetainėje spausdinamas visas, koks buvo redakcijai pateiktas. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.12): http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/tarmi...
Vladas Braziūnas
Laipteliai vaikystės varnėnams <br/><br/>Poetas ir vertėjas <b>Vladas Braziūnas</b> atsako į <b><i>Astos Skujytės</b></i> klausimus
– Gimėte Lietuvos Šiaurėje. Galbūt galėtumėte papasakoti apie savo tėvelius ir aplinką, kuri Jus supo?
– Skurdus ir, kaip dabar suprantu ar tik nujaučiu, nuožmus pokaris. Juk gimiau dar „prie Stalino“, nebuvo dar praėję nė dešimties metų po karo, partizanų epopėja dar tebebuvo ne vakarykštė, o ši diena, kad ir jos vakaras ar net jau apynakčiai. Nežinau, ką ir kiek vaikas tada supranta, bet jo atmintin nusėda daugybė nugirstų dalykų, vėliau būtinai iškilsiančių ar tiesioginiais, ar dažniausiai nebeatpažįstamais pavidalais.
Pradėsiu vis dėlto iš tolėliau, nuo senelių. Senelis Jonas Juknevičius, nors pavardė ir bajoriškai skamba, buvo Talačkonių dvaro kumečio vaikas. Pirmajai Lietuvos Respublikai kuriantis, išėjo savanoriu jos kariuomenėn, vėliau kaip savanoris kūrėjas gavo žemės hektarų Dagiliškio kaime, Svalios ir Upelio (kitaip nieks nevadino) santakoje. Vedė Veroniką Babickaitę – iš plačios karališkųjų valstiečių giminės. Savo vyresnėlę Bronytę, taigi vėliau mano mamą, leido Pasvalio gimnazijon.
Tuo jos mokslai ir baigėsi. Pasvalyje lemtingai sutiko tokį raudonmarškinį vyruką Vladą, regis, buvusį šaunų, gal net kiek dabitišką: nuotraukose matyti tuolaik madinga skliausčiu delnu įspausta juodvarnio plaukų sruoga. Pirmagimis buvau parvežtas berods Vilniaus gatvėn, bet greitai tėvai įsikūrė prie kitos santakos – Lėvens ir Svalios. Tarp dviejų santakų ir augau, bet daugiausia senelių vienkiemy. Tėvai dirbo įvairius valdiškus darbus, taigi buvo tarnautojai, tačiau tetei (taip vadindavom) kartais tekdavo prisiminti ir savo tikrąjį – batsiuvio – amatą, puikiai įvaldytą, pasididžiuotiną. Vieną tarpą sovietijoj smulkūs amatai buvo leidžiami, ir prisimenu iškabą prie mūsų namo, girdžiu, kaip ir vėl pažadina nenuilstamas batsiuvio plaktukas, regiu medinę vinutę, tetės lūpų suspaustą, sugaunu švelnų garsą, kai į kabantį diržą jis vis pabrūžuoja batsiuvio peilį. Manau, tetė siūdamas, taisydamas batus jausdavosi geriausiai, tiesiog savęs vertas.
Jonas Aistis yra sakęs, kad poezijos jis mokęsis iš savo tėvo kalvio. Galėčiau sakyti, kad mokiausi iš tėvo batsiuvio. Iš žemdirbių giminės, pagarbiai žiūrėjusios ir į mokslo, ir į nagingus žmones. Darbas juos puošė. Užeinam su Lazauskų Jonu, mano dėdienės (mūsiškai – dėdinos) Teklytės broliu, bet ne ką už mane tevyresniu, pas Babutės brolį Praną, kalviavusį ir kitus darbus dirbusį. Paima pieštuką, tada kirvį ir kuo smailiausiai tuo kirviu pieštukėlį padrožia. Neprataria mums nieko, mūsų lyg nemato. Bet mes iki šiol įsikirtę: toks turi būt meistro įrankis! Taip turi būti padarytas darbas, tvirtai ir dailiai, iki galo, iki žvilgesio. Daug tokių ankstyvų patirčių. Pamatinių. Susijusių vis daugiausia su kaimu, daugiausia su savo gimine. Vien ko vertas Jono Babicko, kito babutės brolio, stotas. Jis – Lietuvos Ūkininkas. Taip pats save vadino, taip žmonės jį vadino, tokį vardą buvo užsipelnęs: užsispyrė ir atsilaikė. Pažadėjo, kad kolchozan kojos nekels, – ir nekėlė, nė dienos nesileido išvaromas į jokius kolchozo darbus. Kolchozas pats pas jį ėjo – ratų, pakinktų, padargų, gyvo galo.
Ir aš visur pas tuos žmones, gimines ar kaimynus, pavaikščiodavau. Ar vėliau dviratuku ar dviračiu pavažinėdavau. Įkaitęs oras tik mirga virš suplūktinių kelelių!.. Pažįstami varteliai, pažįstantys šunes, nerakinamos durys. Žolynai, įsakmūs pažliugusių pievų klyksmai, kad visi čia „gývi! gývi!“, kad visa čia gyva, sava. Begalinis gamtos, negudrių darbų ir – nepaisant nieko – saugaus žmoniškumo pasaulis. Bent jau vaikui. Bent jau prisimenančiam save vaiką – taip atrodo.
– Kada pradėjote perprasti raides?
– Mokyklą – Pasvalio septynmetę, man besimokant virtusią aštuonmete, – pradėjau lankyti šešerių. Iki tol, o ir vėliau per atostogas, kaip sakyta, daugiausia gyvenau pas senelius Dagiliškio vienkiemy, irgi netoli Pasvalio. Būdamas penkerių su puse, kai gimė sesutė, mamai ligoninėn parašiau laišką ir nurodžiau sesutės vardą. Taigi jau valdžiau raštą, tad skaityti turėjau mokėti kur kas anksčiau.
– Ar pamenate, kas Jus taip anksti išmokė skaityti ir rašyti?
– Nepamenu. Seneliai, tėvai sakydavo, kad užteko raides parodyt. Rašyti pradėjau, aišku, nuo didžiųjų spausdintinių.
– Su kokiomis knygelėmis prasidėjo Jūsų, kaip skaitytojo, kelias?
– Pirmųjų vaikiškų knygelių su „kiškučiais lepeškučiais“, jei tokių ir buvo, nelabai beprisimenu, užtat prisimenu jautrias, nors ir nestipraus balso babutės dainų intonacijas. Regiu ir aptrintą, bet vis pagarbiai laikomą babutės maldaknygę. Visą esu suskaitęs 1943 m. „Valstiečio kalendorių“, dar ir cheminiu pieštuku senelio prirašinėtą. Jį išsaugojau. O menama vaikystės biblioteka taip ir liko nebeįmanoma atkurti nė atminty, juolab kad ta mano atmintis – smarkiai korėta. Joje ne knygų autoriai, ne pavadinimai, net ne vaizdai ar idėjos, o tik blyksniai, impulsai, neaiškių vaizdinių tyvuliai. Vis dėlto... taip, „vaikų literatūros patirtys veikia mūsų likimus“ (Jeanas Claude'as Carrière'as).
– Kaip skaitymas tapo Jūsų gyvenimo dalimi?
– Nejučia. Priklausomybę nuo paties skaitymo, nepagydomą jo alkį, ko gera, būsiu įsitaisęs dar vaikystėje, paauglystėj. Iš dalies toks (panašus į to paties Jeano Claude'o Carrière'o pastebėtą žmogų, ištisomis dienomis įsikuriantį metro stotelėje lyg darbo kabinete – skaityti šiaip jau niekuo neypatingų knygų) tebesu ir dabar, skirtumas gal tik tas, kad vaikystės skaitymas buvo daug intensyvesnis, šiandien pasakyčiau – aistringesnis. Su knyga (ir su dviračiu) beveik niekad nesiskirdavau. Ji vis būdavo po ranka. Ar po antklode. Ar po klasės suolo dangčiu, tokiu su vyriais, atlenkiamu.
– Kokia literatūra Jus ėmė dominti paaugus?
– Aštuonmetėje iš klasės draugų buvau net gavęs bene vienintelę savo pravardę – Romantikas. Vaikų liaudies etimologija taip gebėjo įvardyti žmogų, visur kur ryjantį romanus. Nors nemanau, kad ten būta romanų. Gal vieno kito. Veikiausiai tik šiaip ne visai pagal mano metus storų knygų iš to paties daugybės pasaulio vaikų katalogo: Verne'as, Defoe, Cooperis, Londonas, Mayne Reidas ir kiti – apie geografines keliones, atradimus, nuotykius, indėnus. Jos vedė į gamtą – tolimą, bet ir labai artimą, atpažįstamą ar sufantazuotą kasdienos pasaulyje. Vaiko vaizduotė visus knygų įvykius ir vietas įkurdina čia, tavo pažįstamoj aplinkoj, jie tampa natūraliais tos tavo aplinkos plėtiniais. Čia, savo lopinėly, galėjai pasijusti išdidus čiabuvis: čia tavo būvama, čia – su knyga – svaigiai išgyvenama pasaulio platybė. Kad ir lietuviai narsūs tos platybės vyrai, rodė namų etažerėj Pasvalyje gražiausiai stovėjusi stora raudona knyga su dviem lakūnais viršelyje; kad Lietuva slėpininga šalis, pilna dalykų, kuriuos tik reikia mokėti įžvelgt ir iškelti, – Petras Tarasenka. Lietuva ir indėnai... Atrodė tiesiog būtina pasistatyti savo vigvamą, pasidirbti lanką ir strėlių, pasisiūti mokasinus. Stebėti pėdas ir skrydžius, atpažinti paukščių balsus, tiesiog gyventi viskam, kas gyva, palankų gyvenimą. Gal tas gamtos artumo, savumo poreikis ir buvo impulsas, kad greitai radosi ir knygų apie paukščius ar kitus gyvūnus, pažintinių, o vėliau ir mokslinių. Galiausiai šitaip prieita prie Tado Ivanausko knygų, jo Lietuvos paukščių tritomis, beveik mano bendraamžis, kažkaip sugebėtas įsigyti, aukštesniosiose klasėse tapo kone kasdiene mano maldaknyge ir jau brandesnės praktikos vadovu.
– Galbūt turite vietą, kuri Jums itin siejasi su vaikyste?
– Iki šiol dažnai pasivaidena tėčio (sakydavom – tetės) sodinta raudonlapė obelis, vedusi obuolius – irgi raudonus ir raudonsėklius. Augo ji Pasvalyje prie malkinės, taip pat tetės sukaltos. Lygumų vaikas, įsiropštęs ton obelin ar užsikoręs ant įkaitusiu ruberoidu tvoskiančio malkinės stogo, galėjai tarti, jog po kojomis tau – visas pasaulis. Prie malkinės vasaromis praleisdavau daug laiko – skaitydamas, svajodamas, planuodamas, kartais pameistraudamas. Graudžiai prisimenu tokį naivaus vaiko gerumo protrūkį: iš aliuminio vielos, rastos tetės podėly malkinės palubėj, išlanksčiau tokius lyg laiptelius ir prikarsčiau jų tą obelį – kad varnėnams būt patogu lipinėti po visą lają ir dar prie inkilo prisigauti.
Svarbus Pasvalio parkas: „į aukštas egles ten prieš naktį sulipdavom laukti pulkų varnėnų“, kol šie išskėstas rankas tirštai aptūpdavo. Parke – keršulių, strazdų giesmininkų lizdai, kartą ir liepsnelių. Tolėliau už parko – Šlamų beržynėlis, vėl inkilai, lizdai, įsidėmėtas nuotykis su lizdą ginančiu strazdu giesmininku: „prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs / ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas / nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas / giesmininkas Šilutės mėlynėm“ („turdus ericetorum!“). Šilutė čia – tas pats Šlamų beržynėlis. Negirdėjau žmonių taip sakant, bet vėliau kažkur išskaičiau, kad vadinta ir taip, patiko.
Bet pirmiausia čia būtų prisimintina senelių sodyba. Dagiliškis, vienkiemių kaimas. Darbai, talkos, giminių ir kaimynų suėjimai, dainos ir šnekos.
– Atrodo, jog knygos turėjo Jums teikti ne tik skaitymo malonumą, bet ir praktinę naudą – minėjote Lietuvos paukščių tritomį, su kuriuo, kaip supratau, nesiskyrėte...
– Knygos pažindino su gamta, gamta – su knygomis. Ir tos, ir ta kurstė abipusę smalsą. Nė neaišku, kas stipriau. Tetė kartais mane kiek pašiepdavo, neva aš tesantis „knyginis gamtininkas“, ir iš dalies jis buvo teisus. Bet tik iš dalies. Lygiai teisingai būtų galėjęs tarti ir kaip nors priešingai, pavadinti kokiu „gamtiniu knygininku“ (dabar gražiau skambėtų – „knygiumi“).
– Kada supratote, jog norite ir pats ką nors sukurti? Ar būta knygos įkvėpėjos?
– Nebent tas pats Ivanauskas ir panašūs. Šiaip konkrečių įkvėpėjų, regis, nebūta. Būta vienatvės, anaiptol neslegiančios, būta ankstyvo savarankiškumo. Tik per plauką netapau biologu, ornitologu: savarankiškai rimtai buvau pasirengęs stojamajam biologijos egzaminui, sąmoningai lankiau fizikos ir chemijos būrelius, net fotografuoti išmokau todėl, kad fotoaparatą įsivaizdavau kaip kasdienį ornitologo įrankį. Eilėraščių ar ko kita nerašiau. Vis dėlto vienas galingas povandeninis postūmis bus buvęs: lituanistė Aldona Datkūnienė patarė man rašyti dienoraštį. Tokį tikrą, pačiam sau. Įjunkau į jį. Ar veikiau į patį rašymą. Įkliuvau dar vienon priklausomybėn.
– Kas Jus, suaugusiųjų poetą, paskatino atsigręžti ir į vaikų poezijos lankas?
– Pirmiausia, matyt, savi vaikai. Kaip tik pirmagimiui būnant to, anot Kornejaus Čiukovskio, genialaus amžiaus, pateko į rankas įstabioji šio rašytojo knyga Nuo dvejų iki penkerių. Po truputį ėmėm užsirašinėti ką nuklausę, kaip be galo dinamiška, kuo intensyviausiai bręstanti vaiko sąmonė įsavina pasaulį pati jį sau kurdama, pati jį sau „daineliuodama“. Ta vaikų kūryba, tas jos fiksavimas ir paties sielą skaidrino, žadino. Šiek tiek eilėraščių vaikams „Geny“ tada ir vėlėliau spausdino Martynas Vainilaitis, „Žvaigždutėj“ – Vaidotas Daunys, „Lietuvos pionieriuj“ – Vytautas V. Landsbergis. Kartais kokiu net pasidžiaugdami. Taip ir radosi pirmosios knygos – Uosio kuosos ir Išeinančios pušys. Šią „Vyturys“ dar spėjo išleisti prieš pat subyrėdamas, 1992-aisiais. Tiesa, iš gražių norų teišėjo ne knyga, o šleivas knygos šešėlis: prasčiausios medžiagos ir visiškas spaudos brokas sugadino puikią knygos dailininko Romo Oranto grafiką. Uosio kuosos, tai pačiai leidyklai įteiktos dar anksčiau nei Išeinančios pušys ir rengtos spausdinti, grįžo autoriui: leidykla išnyko. Buvo sunkios dienos ir Lietuvai, ir jos literatūros leidybai, sklaidai, tad kokio atgarsio apie Išeinančias pušis neprisimenu. Vėliau Uosio kuosas įteikiau „Vagai“, buvo entuziastingai sutiktas pasiūlymas, kad knygą iliustruotų Kintų vaikų dailės mokyklos mokinių piešiniai (pamačiau juos toj mokykloj per vieną Poezijos pavasarį), bene 1999-aisiais Vilniaus knygų mugėj net parengta būsimos knygos iliustracijų paroda, atvažiavo ir pačių autorių būrys... Deja, čia leidyklos entuziazmas ir išblėso: apsiskaičiuota, kad... per brangu. Buvo baisiai skaudu, pirmiausia dėl Kintų vaikų. Apėmė visiško nereikalingumo jausmas, tad rankraštis leidykloj taip ir gulėjo, kol pagaliau jį aptiko leidyklos redaktorė Onutė Gudžiūnienė. Pasiūlė išleisti. Gražiai per vasarą ją iliustravo Taida Balčiūnaitė. Tiesa, dėl tam tikro nesusikalbėjimo (buvom taręsi, kad dirbsim kartu, kad šitaip dirbant knyga kis, bus naujinama) nebegalėjau nieko pakeisti, knyga išėjo tokia, kokia sudėta prieš gerus du dešimtmečius. Gaila. Eilėraščių vaikams ar tokių, kuriuos galėtų skaityti vaikai nuo, tarkim, penkerių iki šimtas penkerių (Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai viename knygyne mačiau padėtą šiaip poezijos skyriuje, ne vaikų), vis dėlto netyčia parašydavau, tad kai Onutė Gudžiūnienė, jau perėjusi dirbti „Versus aureus“ leidyklon, vėl pasiūlė iškleisti knygą, sutikau jos nė neturėdamas. Tai va tokie skatinimai ir „skatinimai“.
– Tačiau Uosio kuosos, kad ir taip nelengvai, į Jūsų bibliografiją „atskrido“ iš meilės gamtai?
– Taip, paukščiai many. Visokiausi. Bet gal pirmiausia tie, kurie šalia mūsų: ir žvirbliai, ir net prie žmogaus prisiplakę kadaisiniai uoliniai karveliai, virtę naminiais, balandžiais. (Šiemet senelių sodyboj (gyvena ten kiti žmonės), kūtės pastogėj, dar aptikau jaudinamai keistą kaime daiktą – senelio sukaltą lovelį tiems karveliams perėti, per kokį pusšimtį metų jau visai sutriušušį, veikiau jo liekanas.) Ir gandrai, ir beišnykstančios pempės (nors šios vasaros pabaigoj Aukštaitijoj po kažin kiek metų vėl pamačiau jų pulkelius). Ir, aišku, visi protingieji varniniai: kuosos, kovarniai, varnos, šarkos, krankliai (taigi varnai, juodvarniai), pastaru laiku vis mažiau žmonių bevengiantys. Man (kaip ir mano mylimam Henrikui Algiui Čigriejui) savi lieka paprasti gyviai. Gal užtat ir kitiems – vaikams – magėjo parodyt, kokie jie nepaprasti. Kad ir kuosos. Uosio kuosomis, pasirodo, jau artėjau prie Kuosos Kro, prie personažo.
– Tarptautinės vaikų knygos dienos šventėje Jūsų knyga Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai pelnė Geriausios metų vaikų poezijos knygos premiją. Gal papasakotumėte, kaip šis personažas pas Jus atplasnojo?
– Kaip sakiau, kuosos apie mane jau sukosi, o štai, gavęs progą parašyti knygą, o ne sudėti jau parašytų eilėraščių rinkinį, sumojau, kad jo vienovei reikia veikėjo, personažo. Vardą gavo iš kiek panašaus varninio paukščio, tad irgi grakštaus giminaičio, mano regėto Šri Lankoj, – Kro. Žinau, kniaukei kuosiukei toks vardas per griežtas, net savo augintinį kranklį Ivanauskas buvo pavadinęs švelniau, Krumka, bet Kro man tiko: labai nenorėjau, kad knyga būtų salsva. Džiaugiuosi, kad mudviem su beveik nuolatine kūrybos partnere knygos dailininke Sigute Chlebinskaite memlenamojo „vaikiško“ salsvumo bus pavykę išvengti: knyga nuteikia rimtam žaidimui, skaidriam vaizdų, formų (tangrama), žodžių, fantazijos žaismui. Ar – vietomis – nebūtinai smagiam įsimąstymui. Beje, Sigutė Vilniaus knygų mugėj už Kuosos Kro gyvenimo ir atvirkščiai grožį taip pat apdovanota. Buvom ketinę sukurti visą tokių tangraminių knygų ciklą, bet – daugiadarbiai – įklimpom kiekvienas į savo reikalus, o veiksmingesnis dėmesys, konkretus paakinimas iš šalies Lietuvoje vis dar retenybė. Ne, ne „vis dar“: nuskambėtų pernelyg viltingai.
– Kas Jūsų knygų vaikams kritikai? Ar sulaukiate mažųjų skaitytojų arba jų tėvelių reakcijos?
– Šiaip jau kritiko darbas yra profesija ir pašaukimas, deja, tokių pašauktųjų, juolab išrinktųjų, kurie rašytų apie vaikų literatūrą, o dar poeziją, teturim ant vienos rankos pirštų. Bet čia ir taip žinomi, akis badantys dalykai. Nepamenu, kad kas nors būtų prisiminęs Uosio kuosas. Gal ir gerai. Tiesa, kai kurie jų eilėraščiai pasklido po mokyklų vadovėlius ar kitas mokymo(-si) priemones, kai kurie ir balsu įskaityti.
Tikriausius žodžius apie Kuosos Kro gyvenimą ir atvirkščiai perskaičiau „Nemune“ (2011, gegužės 5–11), rašė Andrius Jakučiūnas. Tarptautinei vaikų knygos dienai skirtą numerį šiemet išleido „Literatūra ir menas“, ten „mūsų kuosytė“ (kaip tartų Sigutė Chlebinskaitė) irgi aptariama. Neringos Mikalauskienės. Kai kur – siauriau ar plačiau („Rubinaityje“) – taip pat paminėta. Gal ko ir nežinau.
Užtat jaučiau džiugų vaikų supratimą, nuoširdų mamyčių ir tėvelių susidomėjimą pernai per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugės Vaikų scenoje, juolab kad ten Kuosą Kro gražiai vaidino Stalo teatro aktorė Saulė Degutytė, o eilėraščius, kompozitoriaus Algirdo Klovos paverstus „Kuosos Kro dainų“ ciklu, smagiai išdainavo Balio Dvariono muzikos mokyklos choro „Viva voce“ solisčių grupė. Sigutės Chlebinskaitės kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ Kuosos Kro tangramas puikiai „įdarbino“ ir knygų mugėje, ir kitur. Labai man jaukus ir gyvas pasirodė susitikimas su vaikais (ir tėveliais) šioje studijoje Druskininkų miesto muziejuj per pernykštį Poetinį Druskininkų rudenį: kartu skaitėm, kalbėjomės apie rimtuosius vaikiškus nevaikiškus reikalus. Žinoma, retkarčiais sulauki ir netikėto žodžio, ir, tarkim, netikėto autografo prašytojo: mes, pernelyg santūrūs lietuviai, bent šitaip kartais knygai parodom prielankumą.
– Ko norėtumėte palinkėti visiems mažiems ir dideliems skaitytojams?
– Lavintis ir skaityti, skaityti ir lavėti. Kad tokia būtų laimė.
– Ačiū už atsakymus.
Braziūnas, Vladas. Laipteliai vaikystės varnėnams: poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas atsako į Astos Skujytės klausimus // Rubinaitis. – 2012. – Nr. 4. – P. 17–22: iliustr.: Romos Kišūnaitės nuotr. [V. Braziūno portr.]; Vladukas apie 1954 m. (Nuotraukos iš asmeninio V. Braziūno archyvo) [p. 17]; Babutė Veronika Babickaitė-Juknevičienė su seneliu Jonu Juknevičiumi; Įkurtuvės senelio sodyboje Dagiliškyje. Vladas priekyje, penktas iš kairės. Apie 1958 m. [p. 18]; Iš kairės: dėdė Pranas Juknevičius, dėdina Teklė Lazauskaitė-Juknevičienė, sesuo Zitutė Braziūnaitė, tėtė Vladas Braziūnas, mama Bronė Braziūnienė, Vladas, senelis Jonas Juknevičius, dėdė Jonas Juknevičius. Apie 1959 m. [p. 19]; Tėtė, mama, Vladas, sesytė Zita. Apie 1961 m.; Su sesute prie Svalios. Apie 1961 m. [p. 20]; Jaunasis milicininkų draugas V. Braziūnas. Apie 1964 m. [p. 21]; Pasvalio vidurinės mokyklos dešimtokas. Mokyklos ansamblio vokalistas. Apie 1968 m. [p. 22]. – (Mano vaikystės skaitymai);
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10151376605374905....
Skirmantas Valentas
<br/>Lingvistinis Vlado Braziūno stebuklas / The linguistic miracle of Vladas Braziūnas
Valentas, Skirmantas. Lingvistinis Vlado Braziūno stebuklas // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 27–40. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/str_S_Valentas%2827-40%29.pdf
„Lingvisto Skirmanto Valento ekspansionizmas į literatūros mokslą jau kelintą kartą pasiūlo drąsias, kūrybiškas interpretacijas. Šįkart jo poetinės kalbotyros tyrimas skirtas „lingvistinio stebuklo“ sampratai ir jo apraiškoms dabarties poeto Vlado Braziūno kūryboje. Beveik algebriško lakoniškumo stiliaus straipsnyje Valentas atskleidžia poeto polilingvizmą – giluminę kelių kalbų sinchroninę koegzistenciją lietuviškai parašytuose Braziūno eilėraščiuose.“ – Sprindytė, Jūratė. Pratarmė // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 9. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/Pratarme27.pdf
Valentas, Skirmantas. The linguistic miracle of Vladas Braziūnas: summary // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 40. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/str_S_Valentas%2827-40%29.pdf
„The linguist Skirmantas Valentas’s foray into literary analysis has once again resulted in daring and creative interpretations. This time the object of his poetic-linguistic investigation is the concept of the “linguistic miracle” and its manifestation in the work of the contemporary poet Vladas Braziūnas. In an almost algebraically laconic style, Valentas reveals the poet’s polylingualism – the deep synchronic coexistence of several languages within Braziūnas’s (Lithuanian) poems.“ – Sprindytė, Jūratė. Foreword // Colloquia. – 2012. – Nr. 27. – P. 11. – Prieiga internetu (žiūrėta 2013.I.2): http://www.llti.lt/failai/Foreword.pdf
<br/><center>la o seară de poezie cu poetul lituanian Vladas Braziūnas</center>
Ambasadorul Republicii Lituania în România
E.S.Dl.Vladimir Jarmolenko
împreună cu Muzeul Naţional al Literaturii Române
au onoarea de a invita pe
la o seară de poezie cu poetul lituanian
Vladas Braziūnas
Miercuri, 13 iulie 2011, 17.00
Muzeului Naţional al Literaturii Române
Bulevardul Dacia Nr. 12
R.S.V.P.:
021/ 3 11 59 97
amb.ro@urm.lt
http://www.agentiadecarte.ro/2011/07/seara-de-poezie-cu-poet...
http://www.radioromaniacultural.ro/articole/art.shtml?a=1228...
http://www.121.ro/calendar_evenimente/social/eveniment_seara...
http://www.bursamondena.ro/seara-de-poezie-cu-poetul-lituani...
http://www.urm.lt/index.php?77420780
Nopţile de poezie la Curtea de Argeş:
http://silviacuevas-morales.blogspot.com/2011/07/noches-poet...
http://www.liceopoeticodebenidorm.com/index.html
Inga Manelytė
Ovalioji rožių poezija
Rainer Maria Rilke. Rožės / Les roses. Eilėraščių ciklas. Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas. V.: Apostrofa, 2009. 68 p.
Dvidešimt keturi tarsi rožės žiedlapiai vienas į kitą elegantiškai įsisupę eilėraščiai – tai savotiška austrų poeto Rainerio Marijos Rilkės duoklė prancūzų kalbai, jos poetams ir rožių ovaliam lengvumui. Kaip apibendrinamajame žodyje „Himnai Rožei“ rašo Arvydas Šliogeris, šių eilėraščių „kalba teliūskuoja Rilkės sieloje tarsi vynas krištolinėje taurėje – spindintis, skaidrus, be drumzlių ir šešėlių“. Ir išties rožių ir mirties poetas išmaningai žaidžia prancūziškuose žodžiuose „rose“ (liet. rožė), „mort“ (liet. mirtis) ir „amour“ (liet. meilė) girdimais ar tik matomais, tačiau atkakliai besikartojančiais garsais r, o, s ir t. Skaidrus ir lengvas skambesys yra vienas akivaizdžiausių Rilkės prancūziškosios poezijos bruožų. Tiesa, Rilkės gimtąja vokiečių kalba rašytoms eilėms būdinga, anot Šliogerio, „rūsti, kartais net asketiška, beveik metafizinė disciplina“, tačiau prancūzų kalba eilės skamba efemeriškiau, o patys žodžiai nerūpestingai įsisupa viens į kitą tarsi rožės žiedlapiai.
Džiugu, kad šių eilių skambesiu jau gali gėrėtis ir lietuvių skaitytojai. Į lietuvių kalbą Vlado Braziūno išverstus ciklo „Rožės“ eilėraščius 2009 metais išleido leidykla „Apostrofa“ (kartu pateikiami ir eilėraščiai originalo kalba). Šioje recenzijoje ir panagrinėsime prancūziškų Rilkės eilių vertimą į lietuvių kalbą.
Rilkės eilėraščiai prancūzų kalba atrodo lengvi it vėjyje siūbuojanti rožė ir pakeri savo banguojančiu ritmiškumu. O pirmą kartą skaitant lietuvišką vertimą atrodo, lyg sunki švokščianti našta lenktų prie žemės liauną rožę ir ši, visa apsunkusi, mėgintų pakerėti savo gergždžiančiu balsu. Ir tik įsiskaitęs lietuviškame vertime pajunti tą savitą ritmišką skambesį, kuris ir po sunkia lietuviškųjų priebalsių našta yra toks pat žavus ir lengvas; o dar atidžiau panagrinėjęs pamatai, kaip meistriškai vertėjas atranda tą ritmą aplenkdamas net, atrodytų, nepajudinamas kliūtis.
Todėl iš esmės galime drąsiai sakyti, kad išversta gerai – perteikiama ne tik bendra eilėraščių nuotaika, bet ir pats skambesys bei kiti charakteringi bruožai. O tai nėra taip akivaizdu ir paprasta atsižvelgiant į tai, kad prancūzų kalba savo skambesiu yra daugiau balsinė, o lietuvių – priebalsinė. Todėl nagrinėdami šį poezijos vertimą atsižvelgsime tiek į prasmės tikslumą, tiek į skambesio ypatumus ir tais atvejais, kai tą daryti bus tikslinga, aptarsime konkrečius verčiant parinktus žodžius. Vertimo ir skambesio tikslumui aptarti atsitiktinai pasirinksime porą eilėraščių, o konkrečių žodžių vertimą aptarsime viso ciklo kontekste.
Jau minėjome, kad Rilkės poezijai būdingas žodžio lengvumas ir paprastumas – poetas dažniausiai vartoja įprastus žodžius ir jų formas. Eilės teka lengvai, beveik niekada nestebindamos keistumu ir neversdamos prasmių ieškoti žodynuose. Skaitant lietuvių kalba akis dažnai užkliūva už įmantresnio, neįprasto žodžio ir tik gerai įsigilinus paaiškėja, kad verčiant pasirinktas sprendimas išties taiklus.
Vertėjas vietomis vartoja itin retus žodžius, kurių prasmės dažnas skaitytojas gali nežinoti ir iš rožių poezijos transo jam tektų plumptelti į šaltą žodyno tikrovę. Pavyzdžiui, VIII eilėraštyje „De ton rêve trop plein“ verčiama „Iš savo sapno lygmalo“. Žodis „lygmalas“ reiškia sklidiną, prikrautą iki kraštų (www.lkz.lt), todėl prasmės požiūriu išversta tiksliai, o ir skambesiui nėra ko prikišti: originalo variante pasikartoja garsai e ir eu, o vertime – a ir o. Todėl, viena vertus, galima sveikinti vertėją radus itin taiklų skambesį, kita vertus, gailėti mažiau apie kalbą nusimanančio poezijos mėgėjo.
Pasitaiko, kad vertėjas vartoja savotiškus poetinius naujadarus, nors Rilke, kuriam prancūzų kalba nebuvo gimtoji, to beveik nedaro. Pavyzdžiui, VII eilėraštyje Braziūnas „mille paupières“ verčia „tūkstantvokė“, o „mille sommeils“ – „tūkstantmiegė“; parinkti žodžiai puikiai perteikia pačią eilėraščio dvasią ir poetiškumą.
Taip pat vertimui, priešingai nei originalui, būdingos retai vartojamos žodžių formos. Pavyzdžiui, XIII eilėraštyje „de nos transports présents“ verčiama „mūsų polėkių dabarykščių“. Vis dėlto reikia pripažinti, kad retesnės žodžio formos vartojimas nėra savitikslis, jis pateisinamas bendru nuosekliu skambesiu – „dabarykščių“ randa sąskambį su „sugrįžta“, kaip originale „se reprend“ atliepia „présents“.
Ir tik dėl XV eilėraštyje atsiradusio žodžio „daugingas“ („Tavo kvapas supa lyg žiedlapiai / taurelę daugingą“) galima sudvejoti – „innombrable calice“ išvertus kaip „taurelę gausingą“ prasmė ir skambesys nebūtų nukentėję, o žodžių įmantrumo būtų išvengta.
Apibendrinant galima pasakyti, kad dažniausiai įmantresni žodžiai ar jų formos, kurie iš esmės nėra būdingi prancūziškajai Rilkės poezijai, vertime į lietuvių kalbą yra pateisinami ir padeda geriau perteikti kitus eilėraščių aspektus – sąskambį ar nuotaiką.
Versdamas poeziją, vertėjas negali sau leisti prabangos aukoti skambesį dėl tikslumo ar atvirkščiai – tikslumą dėl skambesio, nors retkarčiais tenka poetiškai interpretuoti vieną ar kitą. Rilkės „Rožių“ vertime į lietuvių kalbą esminių netikslumų nėra, o parinkti žodžiai atitinka originalo dvasią. Kitoje vertimo analizės dalyje panagrinėsime dvi ištraukas – pirmojo eilėraščio pirmąjį posmą ir trečiąjį eilėraštį (pateiksime originalą, pažodinį vertimą ir Braziūno variantą).
Pirmojo eilėraščio pirmojo posmo originalas:
Si ta fraîcheur parfois nous étonne tant
heureuse rose
c’est qu’en toi même, en dedans,
pétale contre pétale, tu te reposes.
Pažodinis vertimas:
Jei tavo gaiva kartais taip stebina mus,
laimingoji rože,
tai tik todėl, kad savyje, viduje
žiedlapis prie žiedlapio, tu ilsiesi.
Braziūno vertimas:
Kartais tavo gaiva tokia apžavi,
rože laimioji,
kad ilsiesi pačioj savy,
žiedlapis žiedlapin susiklojus.
Braziūno vertime nesilaikoma žodis žodin originalo ir matyti, kad vertėjas-poetas neįsikimba originalo teksto it skęstantysis gelbėjimosi rato (keičiama gramatinė struktūra, sukeistos eilutės ir pan.). Gelbėjimosi ratas (eilėraštis originalo kalba) plūduriuoja šalia, o poetas jo laikydamasis drąsiai iriasi poezijos bangomis. Todėl skaitant lietuvišką vertimą žavi toks pat lengvas, šiek tiek užliūliuojantis skambesys kaip ir originalo. Prancūziško eilėraščio pirmojoje eilutėje vyrauja ritmiškai išsidėstę garsai t, a, o – tą patį ritmą girdime ir lietuviškame variante; antrojoje eilutėje vietoj griozdiškesnio „heureuse“ vertimo „laimingoji“ pasirenkamas kur kas švelniau skambantis „laimioji“. Toks subtilus skambesys, ritmiškumas būdingas visiems verstiems ciklo eilėraščiams – jei originale kartojasi garsai s ir t ar r ir s, vertėjas drąsiai sukeičia eilutes, vartoja mažiau įprastus žodžius, tačiau norimą skambesį išgauna.
Kartais viename eilėraštyje susigrūda daug neįprastai skambančių žodžių, tačiau, pagauti saviško ritmo, jie plaukia gan sklandžiai. Pavyzdys – trečiasis eilėraštis.
Trečiojo eilėraščio originalas:
Rose, toi, ô chose, par excellence complète
qui se contient infiniment
et qui infiniment se répend, ô tête
d’un corps par trop de douceur absent,
rien ne te vaut, ô suprême essence
de ce flottant séjour;
de cet espace d’amour où à peine l’on avance
ton parfum fait le tour.
Pažodinis vertimas:
Rože, tu, o daikte, iš esmės išbaigtas,
susitelkusi iki begalybės
ir iki begalybės išsiskleidusi, o galva
kūno, kuris dėl per didelio švelnumo išnyksta,
niekas nevertas tavęs, o aukščiausioji esme
šios plūduriuojančios buveinės;
šios meilės erdvės, kurią vos tik pajudėjus
apsupi savo kvapu.
Braziūno vertimas:
Rože, o tujen, tobulumo įsikūnijime,
nuolatos įsiėmęs savy
ir nuolatos save kleidžiantis, o karūna
stiebo, kuris be švelnumo išvis,
nieks nevertas tavęs, o tu, šios plukios
buveinės esme aukščiausia;
šią meilės erdvę, kur iriamės vos ne vos,
tavo kvapsniais apkeliausim.
Tyliai skaitant eilėraščio vertimą, akis kliūva už tokių žodžių kaip „įsiėmęs savy“, „save kleidžiantis“, „plukios buveinės“; taip pat vietomis lietuvišką eilėraščio variantą suprasti sunkiau nei originalą (pavyzdžiui, paskutinių eilučių vertimas yra labiau poetiškai rafinuotas nei pats originalas) – prasmę kiek pridengia kalbos įmantrybės. Vis dėlto, atkreipę dėmesį į skambesį (eilėraštį deklamuodami balsu) ir eilučių proporcijas, pastebėsime, kad Braziūno pasiūlytas vertimas nėra nutolęs nuo originalo: „plukios“ atliepia „vos ne vos“, kaip originale „essence“ randa sąskambį su „avance“; o „aukščiausia“ ataidi „apkeliausim“, nors ir ne taip įtikinamai kaip „séjour“ – „le tour“, tačiau panašumo abiejų žodžių skambesyje yra. Trečiojo eilėraščio pavyzdys puikiai atskleidžia eilių vertimo iššūkius ir parodo Braziūno preferencijas – skambesys poezijoje yra kur kas svarbiau nei akla ištikimybė žodžiui. Panašios pozicijos laikytasi verčiant visus ciklo eilėraščius.
Taigi, apibendrindami vertimą, galime perfrazuoti Šliogerio žodžius ir užduoti klausimą: ar kalba teliūskuoja lietuviškuose eilėraščiuose tarsi vynas krištolinėje taurėje – spindintis, skaidrus, be drumzlių ir šešėlių? Ir atsakyti: galbūt kelių šešėlių lietuviškame Rilkės vertime ir esama, tačiau gėrimo skonis iš esmės lieka puikus.
Šiaurės Atėnai. – 2010. – Kovo 12. – P. 9. – Prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=980&kas=straipsnis&st.... –
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos svetainė. – Prieiga internetu: http://www.llvs.lt/?recensions=637
Knuts Skujenieks
Vertė / Translated by / Traduit par Laura Laurušaitė
Metakalbos tiltai
Vladas Braziūnas. SAULA PRĖ LAIDOS. – V.: Lietuvių kalbos institutas, 2008. – (Lituanistikos židinys, kn. 1). Su kompaktine garso plokštele. Dailininkė Dalia Šimavičiūtė.
Vladas Braziūnas. PRIEDAINĖ: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – V.: Apostrofa, 2008. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.
Vlado Braziūno poetinis pasaulis, mano nuomone, yra įdomus ir gana neįprastas įvairių tradicijų ir įvairių poetikų lydinys. Iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų sąvokų derinimas kartu ir praplečia pasaulį, ir padaro jį mums artimesnį. Skirtingai nei kiti jo plunksnos broliai, vartojantys daugmaž panašią poezijos techniką, Vladas Braziūnas tvirtai remiasi į žemę, medžių ir augalų šaknis. O labiau už viską – į kalbos šaknis. Į savo vaikystės – pasvaliečių tarmę, visai lietuvių tautai bendrą kalbą ir netgi – lingvistinius giminaičius latvius. Jo pasvaliečių tarme parašytoje „Saula prė laidos“ pateikiama ir versija (tiesa, ne poetinė) bendrine lietuvių kalba, o štai naujausioje knygoje „Priedainė“ net su latviška medžiaga poetas dirba be komentarų. Pridursiu, kad šiuo metu Vladas Braziūnas yra aktyviausias ir sėkmingiausias latvių poezijos vertėjas. Minėtoje jo knygoje latvių autoriai įkomponuoti labai organiškai. Tačiau ir paties šio poeto eilėraščių tekste pasitaiko latviškų žodžių ir latviškų epigrafų, šmėsteli net ir kokio originalaus lietuviško eilėraščio latviškas pavadinimas. Braziūno poezija tarsi kuria savą metakalbą, lyg tiesia tiltą per tą upę, kuri pusantro tūkstančio metų skyrė abi mūsų kalbas. Savo paradoksalia poezijos maniera jis sugeba sulieti žodžius „priedainė“ (liet. priedainis, refrenas) ir „priedaine“ (latv. pušynas, pušynė). Tai ne tik lingvistiniai ekskursai. Tai visų pirma dvasios darbas, pasaulio troškulys. Todėl Vladu Braziūnu galima tikėti. Tai naujas Lietuvos poezijos puslapis, stiprinantis mūsų brolybės jausmą.
Literatūra ir menas. – 2009. – Lapkričio 20. – P. 4.
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3260&kas=straipsnis&st...
Elena Baliutytė
Etninės kultūros intertekstas Vlado Braziūno kūryboje
Vladas Braziūno (g.1952), viduriniosios kartos poeto, išleidusio šešiolika poezijos knygų, gyvenamasis laikas išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku. Bet jo kūryboje istorinio laiko žymių nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Šios poezijos būtasis nebaigtinis yra tas pats ciklinis gamtos ritmų laikas, kurį gerai pažįstame iš liaudies kūrybos. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas esminių Braziūno poezijos bruožų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgauna naujų spalvų ir prasmių.
Etnografiška kūryba iš pirmo žvilgsnio neturėtų būti aktuali dabar, kai Lietuva ima gyventi „Europos laiku“: kosmopolitiškėja, laisvėja, kai imamės tikrinti savo identitetą, peržiūrėti vertybes ir pan. Bet, paradoksas, kaip tik dabar Braziūno kūryba patiria ryškų pakilimą: viena po kitos randasi vis naujos poeto knygos, jo kūriniai verčiami į kitas kalbas, pats gausiai verčia ir apskritai yra kupinas įvairių kultūrinių sumanymų, sėkmingai inicijavęs jau ne vieną tarptautinį meno projektą (apie Braziūno kultūrinę veiklą, poezijos vertimus į kitas kalbas bei jos vertinimus, apie jo, kaip vertėjo, atliktus darbus, biografijos duomenis ir kita žr. internetinėje svetainėje: http://vladas.braziunas.net). Taigi Braziūnas, vienas etnografiškiausių lietuvių poetų, jaučiasi visavertis naujųjų Vidurio Europos erdvių subjektas. Tokį „paradoksą“ iš dalies galima paaiškinti išoriniais veiksniais: pačioje Europoje regioninės savimonės procesai šiuo metu yra itin suintensyvėję – kuriama poezija ne tik literatūrine kalba, bet ir atskiromis tarmėmis. Antai vieną tokią tarminės poezijos knygą (šveicaro Kurto Marti „Štai eina žmogus“, 2004) iš Berno vokiečių kalbos drauge su Markumi Roduneriu jis yra išvertęs į savo šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarmę (tarmiškai – „Va ain žmogs“). Šiais metais Lietuvių kalbos institutas išleidžia tarminį paties Braziūno poezijos rinkinį „Saula prė laidos“ su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir su autoriaus įskaityta kompaktine plokštele. Akivaizdu, kad poetas siekia stiprinti dialogą su savo kūrybos adresatu: jis orientuojasi ne tik į tradicinį knygos skaitytoją, bet ir į klausytoją; antai rinktinę „Vakar yra rytoj“ (2007) lydi dvi kompaktinės plokštelės, kuriose eilėraščiai yra įskaityti autoriaus ir jo kolegų, bičiulių balsais. O ankstesnė autokoliažinė kompozicija „Iš naminio audimo dainos“ (2005), kurią galima laikyti tam tikra folklorinės tradicijos Braziūno kūryboje savotiška esencija, apskritai yra daugialytis tekstas: be poezijos, čia esama muzikinio sando, liaudies dainų bei autobiografinio komentaro proza. Pastarasis intriguojamai papildo liaudies dainos tobulai nugludintą, apibendrintą ir išskaistintą meninę informaciją. Poetinis tekstas čia yra viena sudėtinių dalių scenarijaus, kuris laukia būti atliktas ir kaip reginys. Beje, ir kompozicijos autorius yra kolektyvinis: poetas Braziūnas, kompozitorius ir atlikėjas Algirdas Klova, folkloro grupė „Vydraga“. Toks knygos tekstų daugialytiškumas, lydimas muzikinės „skambančios gausos“, yra funkcionalus ir paveikus. Taigi „Europos laiko“ palankumą Braziūno kūrybinei biografijai aiškinčiau jo poetinių vaizdinių archetipine prigimtimi, kuri savaip atliepia kolektyvinius, neretai teatralizuotus šiuolaikinio meno procesus. Fonetiškai raiškiai instrumentuota Braziūno poezija gerai tinka poetinių festivalių erdvėms, viešiems kūrybos skaitymams. Be to, jis lengvai improvizuoja viena ar kita tema, kūrybiškai žaidžia rengos (japonų poezijos žanras – kelių autorių kurta eilėraščių grandinė), kolektyvinio festivalių žanro žaidimus. (2005 metais Braziūnas yra pelnęs tarptautinio literatūros festivalio Slovėnijoje prizą „Vilenicos krištolas“, Poezijos pavasario apdovanojimą, ne vieną Poetinio Druskininkų rudens prizą bei Jotvingių premiją (2003).)
Laiko dvasią pagaunantys kūrybos eksperimentai yra svarbu, bet svarbiausia jų pasisekimo prielaida vis dėlto slypi pačioje Braziūno poezijoje. Atidžiau į ją įsižiūrėję vėl susiduriame su savotišku paradoksu: tautosakiškojo Braziūno tekstai yra visai ne tautosakiški. Taip, jo poezijoje liaudies kūrybos intertekstas yra labai ryškus, bet jis čia patiria esminę, kūrybai būtiną metamorfozę, t. y. paklūsta individualiosios Braziūno poetinės sistemos dėsniams. Vietoj inertiškai laukiamo malonybinio liaudies dainos meilumo bei melodingumo – trūkčiojantis sinkopinis ritmas, skiemenų žvyro girgždesys. Tautosakos citatos: simboliai, vaizdiniai, šiaip jau aprioriškai turintys poetinių reikšmių krūvį, Braziūno poezijoje tarsi „nupoetinami“, suprozinami, pabrėžiant ne jų tiesioginį simboliškumą, o traktuojant juos kaip pirmapradžius „daiktus“. Taigi, kai lauktume dainiškai tautosakiško poeto, jis nustebina moderniu pavidalu. Panaši skaitytojo budrumą palaikanti strategija iš esmės veikia ir pačiuose Braziūno poezijos tekstuose: kūrybiškai išnaudodamas kalbos automatizmą jis vietoj laukiamo vieno žodžio neretai pasiūlo kitą: „neirk dienos į vakarą, pro stiklą <...>“ („Laida apie Petrą Zalanską“); „varškę pavargęs, medų kabink“ („Pasaulė tampa atnaujinta“).
Autoriaus pasirinktoji meninė strategija – per folklorinę tradiciją į modernumą – nėra iš paprastųjų: nepasiteisinęs dainiškojo poetiškumo lūkestis dalį skaitytojų gali nuvilti, bet komplikuotas poetiškumas yra šiuolaikinės moderniosios poezijos žymė, pagal kurią, kaip savą europinės poezijos dalį, Braziūno poeziją atpažįsta šiuolaikiniai Europos poetai (žr.: Bernard Noël. Naktys yra didelės, Literatūra ir menas, 2008, kovo 21, p. 5).
Kita vertus, neteisinga būtų manyti, kad tautosakos motyvai Braziūno poezijoje yra tik raiškos dalykas, tik poetinio kalbėjimo būdas, beje, buvęs madingas aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmety, jo debiuto metais (apie uždelsto Braziūno debiuto priežastis rašoma rinktinės „Vakar yra rytoj“ (2007) įžanginiame straipsnyje). Braziūno poetinis pasaulėvaizdis yra autentiškai tradicinis, archajiškas, konservatyvus. Poetas save suvokia kaip bendruomenės, pirmiausia savosios šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarmės, sėlių ar žiemgalių krašto žmogų. „Mes esam šiaurės krašto“, – taip, Eugenijaus Matuzevičiaus poezijos eilute, Braziūnas yra pavadinęs savo sudarytą tęstinį pasvaliečių kūrybos almanachą. Gimtųjų vietų išskirtinumas ne viename eilėraštyje yra tapęs savarankišku motyvu:
mūsų kalnai – į vidų
mes leidžiamės į duobes
iš tų prakeiktų atlantidų
mūsų jau nieks neišves
sukas ratu kaip saulė
padūkęs alus vakare
skudučiai – ūkiantys kaulai
anų, kur užtruko kare
mūsų krantai – į gylį
mes smengame į duobes
aukštai susitvenkus tylai
rankos kryžių įbes
Šiame pirmajame triptiko „Pasvalys“ eilėraštyje kalbama apie specifinį Šiaurės Lietuvos reiškinį – smegduobes, bet šis paradoksalus vaizdinys („mūsų kalnai – į vidų“) tiksliai nusako specifinę Braziūno poezijos erdvę. Jo poezijos vertikalėje pabrėžiamas ne viršus, o apačia. Būdingi poetinio kraštovaizdžio elementai yra pelkės, raistai, krūmai, šlynžemis, vandens pritvinkęs molžemis; apskritai vanduo yra dominuojanti substancija Braziūno poezijoje. Kitas būdingas šios poezijos vaizdinys – žvyras; Braziūno eilėraščiuose, atrodo, nėra „vieškelio“ – tik „žvyrkelis“. „Žvyro“ svarbą liudija paradoksalūs metaforiški junginiai: žvyro žiedadulkė, žvyro žvaigždės, žydintis žvyras ir t. t. Iš „realistinio“ šiaurietiško peizažo ženklų minėtinos Svalios, Mūšos, Lėvens upės, beje, priklausančios ne Nemuno, o Dauguvos baseinui, molingos dulkėtos lygumos, karstinių reiškinių padariniai – smegduobės, kultūros paveldu tampą siaurabėgis traukinys – siaurukas, pasvalietiškas namų gamybos alus. Visi jie kaupia ir spinduliuoja šios vietos, kur kadaise ėjo sėlių ir žiemgalių riba, melancholišką dvasią, kurią poetas ne kartą yra reflektavęs ir savo esė tekstuose, ir rašydamas apie savo kraštiečių Henriko Algio Čigriejaus, Jono Strielkūno, Mykolo Karčiausko, Jono Mikelinsko, Eugenijaus Matuzevičiaus kūrybą. Du savo eilėraščius Braziūnas ir pavadino: „Filotopija“ ir „Filotopijos žodžiai“; prie pastarųjų, be paties poeto išskirtų dangaus, akmens, vėjo, kalbos, pridėtume dar paukštį, molį, žolę... Bene svarbiausia tos šiaurietiškosios dvasios buveinė yra poeto gimtoji aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarmė:
neišsiginsi prapulties
kada sustingo rūkas tirštas
tačiau žinojai palytės
regėjimo šviesingas pirštas
kame prie žiburio blausaus
vėl sėdi giminė žemėta
kaip tėvo švarkas bus tarmė ta
kuria lig šiol savęs klausaus
(„Tarmė“)
Savojo krašto tautosaka, kaip ir tarmė, yra Braziūno kraujyje – gimęs ir augęs Pasvaly, netrumpai gyvenęs kaime pas senelius, jis augo natūralioje sakytinės ir dainuotinės liaudies kūrybos aplinkoje. Atvažiavęs studijuoti į Vilnių, į universitetą, laimingai pataikė į jo Kraštotyrininkų ramuvos pradžią, buvo nuolatinis jos ekspedicijų dalyvis; po visą Lietuvą rinko, užrašinėjo tautosaką ir, jo žodžiais, pats buvo tautosakos pilnas – visas skambantis, dainuojantis (plačiau apie tai žr. jo autokomentaruose knygoje „Iš naminio audimo dainos“, 2005). Braziūno dvasiai artima visų Lietuvos regionų liaudies kūryba, bet savojo krašto tautosakos kitoniškumas poeto, atrodo, prisiimamas itin asmeniškai. Štai kaip jis apibūdina Oną Vaškaitę-Bluzmienę, svarbiausią „šiaurės krašto“ dainininkę: „Koks didžiulis skirtumas nuo dzūko Petro, ar, kaip mes vadindavom, Petruko Zalansko, sakytum pirmykščių beveik neliesto miško, pelkės jutimų – baugių ir paslaptingų ir pasigrožėtinų, kur tarytum dienos akyje gali laukti įvyksiant gero ar blogo stebuklo, išsipildant burto. Mūsų krašte lyg ir visa suvokiama aiškiau, blaiviau, racionaliau, bet atrodo – ir giliau. Dainos ne tokios išdailintos, ne tokios jausmingos, bet per melodiją vis tiek prasiveržiančio tikro, tarpais tragiško jausmo. Su niekuo nesu dainavęs, kad taip imtų už širdies, kaip su močiute Ona Bluzmiene“ („Iš naminio audimo dainos“, p. 16).
Tautosakos intertekstas Braziūno kūryboje yra akivaizdus: tiesioginių ar netiesioginių folkloro citatų, parafrazių, aliuzijų, vaizdinių, simbolių rastume turbūt vos ne visuose eilėraščiuose, bet šiuo atveju norėtume atkreipti dėmesį į sunkiau parodomus to ryšio momentus, susijusius su bendresniais pasaulėvaizdžio dalykais, kurie sudaro poetinės Braziūno individualybės pagrindą. Vienas tokių momentų – archajiška laiko samprata. Pagrindinis Braziūno poezijos laikas yra būtasis nebaigtinis, kuris apima būtąjį, esamąjį, ir būsimąjį laikus: vakar yra rytoj. Tai mitinis, ciklinis laiko supratimas, kai visa pasaulyje kartojasi, eina ratu. Bet šios rato pradžios ir pabaigos tapatybės centras vis dėlto yra aiškus – tai mitologinis pasaulio pradžios laikas, į kurį šioje poezijoje nuolat grįžtama. Pirminis laukiniškumas, barbariškumas, kaip plėšrus gyvybės instinktas, ne viename eilėraštyje priešinamas degraduotam dabarties būviui: „tavo poezija, tvinus iš vilkšunio gomurio juosvo / įsčių, seniai išgerta, liko tik mielės ir padugnės“ („Žvyro žiedadulkė“); „DABAR tėra tuščia stotis, kur nesustoja <...>“ („Dabar“). Į istorinį laiką poetas buvo stipriau atkritęs tik Sąjūdžio metą fiksavusiame rinkinyje „Užkalbėti juodą sraują“ (1989). Braziūno poezijai rūpi epo užmojo klausimai apie etnoso, tautos, valstybės pradžią, apie istorijos ir mito atmintį. Individuali žmogaus būtis čia nedramatizuojama, ji persmelkta giluminės šiai poezijai būdingos gamtinės, ciklinės būties melancholijos: visa yra nulemta ir pasmerkta kartojimosi monotonijai – žmogui belieka su tuo susitaikyti ir kantriai išbūti savąjį laiką. „Mes jaučiame kaip virstame į žvirgždą / o juo nauji ateina basakojai / vaikai šunyčiai ir ant mūsų niršta / ir jais poezija apsiginkluoja“ („Kartojasi poetų kartos“). Gal dėl to Braziūno poezijoje nėra ryškaus, „ką nors veikiančio“ subjekto. Jo subjektas neretai labiau primena vėlę, miruolį, kalbantį iš „apatinės“ braziūniškų vandenų anapusybės, o pasaulis šio subjekto akimis atrodo kaip melancholiška prietemų, miglų, ūkų, šešėlių, sapnų vėsi šalis. Melancholiją ypač išryškina braziūniškoji intonacija poetui skaitant savo eiles rinktinės „Vakar yra rytoj“ kompaktinėje plokštelėje. Vis dėlto šią kolektyvinės būties monotoniją Braziūno kūryboje savitai trikdo karo motyvas. Nors „karas“ jo poezijoje minimas dažnai (apskritai joje gausu kaulų, kaukolių, kraujo), bet poetą jis domina ne kaip istorijos realija, o kaip tautosakiškai apibendrinta žmogiškosios būties tragika. Viename poezijos vakare paklaustas, kodėl šis motyvas toks dažnas jo kūryboje, Braziūnas atsakė, kad jis itin mėgęs skaityti karines istorines lietuvių liaudies dainas. Istorija poetui apskritai sutampa su „karinėmis istorinėmis pauzėmis“ (taip vadinasi vienas eilėraštis), bet istorijos ir gamtos byla braziūniškai sprendžiama antrosios naudai: „sraigė šliauš baltu didvyrio kaulu, / pro akiduobes liesis šviesa / mėnesienos, ir jos bus tiesa, / o kronikų kraujas – apgaulė“ („Kryžiasnapiai“). Istorija Braziūno poezijoje, galima sakyti, yra sugamtiškėjusi.
Su archainės sąmonės paveldu galima būtų sieti Braziūno poezijoje akivaizdų žmogaus ir kitų gamtos formų – augalų, gyvūnų, mineralų – giminingumą ir poetinį tapatumą. Augalas – medis – molis – akmuo – paukštis – žuvis... – žmogus – visi jie čia yra tapačią struktūrą turintys „gyvybės kaimynai“ (molio raumenynas, kaulų kreida, žiedlapėjanti oda, venų vijokliai ir t. t.), ir kitą kartą sunku pasakyti, kuris iš jų eilėraštyje svarbesnis.
Sukalkėjo vyšnių vynas
ant užmiegančiųjų lūpų
o į molio raumenyną
smigo rėžės naujas plūgas
krito mažas žemės lašas
dygo brolis baltakojis
ir aguonomis išrašė
visą lauką iškapojo
(„Neris, Chrono intakas“)
Žmogiškojo ir gamtiškojo pasaulio sampyna originaliai atsiskleidžia erotinio kodo Braziūno eilėraščiuose, kurių jo kūryboje nėra daug: „Ežero delno įduba...“, „šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė...“, „Gamta. Medžioklė. Žūklė“, „Kalba“. Metamorfozės veiksmas, pakylėtas iki kosminių ritmų, vyksta jau pirmame rinkinyje, trijų eilėraščių cikle „Naktys yra didelės“. Pirmoje dalyje poetinio pasakojimo šerdį sudaro naktį pražystančių rusvų krūtų, lūpų ir obels, lapų gyslų, baltų kamienų paralelė, nors to pasakojimo dar ir maskuojama; antrojoje, kulminacinėje dalyje, atstumo jau nebelikę: „Švelnioji mano! apkabink mane / sušildyki medėja baltos rankos / suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj / ir aklą dievą prie širdies prilenki / šventa giesme chantant dans la coupole“ (cituojama Paulio Verlaine’o eilėraščio „Parsifalis“ eilutė); trečioje dalyje įtvirtinama naujoji „tapatybė“: „ir skęsta lūpažiedžių patale / auksinio sklastymo tiesiausia biržė / ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai / viršum šilų o debesio galva <...>“. Predikatas žydėti (žydi krūtys, lūpos, ranka), čia žymintis intensyviausias būties akimirkas, visoje Braziūno kūryboje turi ypatingą reikšmę. Joje žydi ne tik gėlės, žolės, medžiai, bet ir molis, akmenys, geležis („Vėjas ir žaizdras pražydina geležį“), mėnulis, rytas ir net karas, švinas, akiduobės ir pati mirtis. Žydėti yra ir kontekstinis liepsnos, ugnies sinonimas: „ruduo ugninis – paskutinės žinios / šaknis vanduo užeina geležinis / ir šnypščia vienas kitą išpažinę // ugnis vanduo ankštam šventųjų guoly / po amžinojo sodo aureolėm / žydėjimas mus siaučia rudeninis“ („Vaivorykštė ant seno sodo“).
Kita svarbi pasaulio jungties vieta Braziūno poezijoje yra bendrašakniai žodžiai šaknis ir šaknytis. Čia šaknijasi ir žmogus, ir augalas, ir akmuo, ir žodis. Tai neabejotinai teigiamą konotaciją turintis veiksmas, lemiantis objekto pastovumą, tvirtumą, tęstinumą, gyvastingumą. Panašią prasmę turi ir daiktavardis šaknis:
baltų linksniai baltalinksniai
ant kalbos asfalto linksta
po asfaltu šaknys tvinksi
žalumos kalba pritvinksta
(„baltų kalbos“)
Visuotinis pasaulio vienumo pojūtis, prigimtinis reiškinių bendrumas Braziūno poezijoje išvirsta į visa apimančią sinonimiją – taip šalia gali atsidurti žodžiai, iš pirmo žvilgsnio neturintys nieko bendra: „bendra tik tiek, kiek yra vienišųjų bendrystės / tarp šulnio ir šunio <...>“ („ir ne taip jau gerai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo...“). Svarbiausia galia, Braziūno eilėraščiuose žodžius traukiančia vieną prie kito, pastaruoju metu vis dažniau tampa jų fonetinis panašumas. Remdamasis garsiniais žodžių sąskambiais, poetas džiazuoja, raliuoja, tiroliuoja ar jodleriauja, kalbos stichijoje jausdamasis esąs laisvas ir kūrybingas. Apskritai lingvistinis motyvas, pradedant rinkiniu „Alkanoji linksniuotė“ (1993), poeto kūryboje tampa vis svarbesnis ir savarankiškesnis.
židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį
(„Pasaulė tampa atnaujinta“)
Ugnis čia žalia todėl, kad yra babutės žygis pas žaląją, be to, fonetinis panašumas jungia ir motyvuoja žodžius židiny / žydint / žygis / žymės. Pojūtis, kad poezija yra totali sinonimija, leidžia Braziūnui čia vartoti ir latvizmą zvirbulio, kaip, beje, kitur – ir daugelį kitų kalbų žodžių. Tokia eilėraščio „daugiakalbystė“ nėra atsitiktinis dalykas: daug versdamas poezijos iš įvairių kalbų: latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainų, kroatų, rusų, serbų, – poetas teigia įsitikinęs, kad melodinių (taigi ir poetinių) izoglosų ribos nesutampa su valstybių sienomis ar atskiromis kalbomis; pagal melodikos specifiką baltai, pietryčių slavai ir Balkanų kraštai, pasak poeto, priklausytų tam pačiam arealui. Taigi jis esąs ne tik lietuvių kalbos, taigi ir etninės kultūrinės tradicijos, pilietis, bet ir pilietis poezijos imperijos, pagal melodikos specifiką apimančios ne tik baltų, bet ir pietryčių slavų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII–XVI a.) istorines žemes, taip pat ir Balkanų kraštus. Tokie poeto pareiškimai liudija, kad jis ir šio arealo kalbų žodžius iš esmės traktuoja kaip potencialiai sinonimiškus ir dėl to galinčius dalyvauti meninėje komunikacijoje. Daugiausiai Braziūno šiuo atveju yra nuveikta poetinės baltistikos srityje. Šiaip ar taip, visi lingvistiniai „nenormiškumai“ jo eilėraštyje atrodo natūralūs, organiški, o poetinės „rekonstrukcijos“ – prasmingos. Be kita ko, tai patvirtina ir kalbininko profesoriaus Skirmanto Valento monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika“ (2007), kurioje lingvistiniu aspektu nagrinėjama Braziūno ir Sigito Gedos poezija. O religijotyrininkas, etnologas, rašytojas Gintaras Beresnevičius Braziūno poetinę kalbą metaforiškai pavadino baltų prokalbe arba barbarų rokoko.
Ar poezijos imperijos piliečio pojūtis kaip nors paveikė naująją Braziūno poeziją? Tarptautiniai poezijos forumai, kuriuose Braziūnas aktyviai dalyvauja, ne tik inicijuoja naujus vertimus, bet ir šiek tiek keičia pačią poeziją. Akivaizdu, kad jo eilėraštis tapo siužetiškesnis, jame atsirado daugiau dabarties ženklų, literatūrinio gyvenimo realijų, žaismės, ironijos. Štai almanachas „Magnus Ducatus Poesis / Poezijos Didžioji Kunigaikštystė: ribų įveika“ (2007, išleistas su kompaktine garso ir vaizdo plokštele), kurį sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė Braziūnas, yra akivaizdus pavyzdys, kad įvairių tautų poetams dabar rūpi panašūs klausimai: jie kalba apie neįprastą savijautą „neapibrėžtosios mūsų Europos kieme“, paribio būseną, identiteto problemas. Ar tai reikštų, kad „etnografiškasis“ Braziūnas ima kurti „euroeilėraštį“? Naujausi Braziūno kūriniai, išspausdinti rinktinės „Vakar yra rytoj“ paskutiniame skyriuje, liudija, kad tai yra geras eilėraštis.
Baliutytė, Elena [Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas]. Etninės kultūros intertekstas Vlado Braziūno kūryboje // Gimtasis žodis. – 2008. – Nr. 10. – P. 7–13. – (Literatūros tyrinėtojai mokytojui).
Penki langai į sodą = חמישה חלונות אל הגן : eilėraščiai
Penki langai į sodą = חמישה חלונות אל הגן : eilėraščiai [ir jų vertimai į hebrajų ir lietuvių kalbas] / Ališanka, Eugenijus; Braziūnas, Vladas; Dekšnys, Vytautas; Nitzan, Tal; Paliulytė, Sonata; sudarė ir parengė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Tarptautinių kultūros programų centras, 2009. – 116 p. – Lietuvių ir hebrajų kalbomis
EVENTS AT THE 24TH JERUSALEM INTERNATIONAL BOOK FAIR
Wednesday
18.02.2009 15.00–16.00 Poetry readings: Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka, Sonata Paliulytė, Tal Nitzan. Language: Lithuanian and Hebrew. Place: Lithuanian Stand (stand number: 521)
Lietuvių knygos Jeruzalės mugėje
Centrinėje Jeruzalės „Convention" centro dalyje įsikūrusiame nacionaliniame stende, sumanytame ir įrengtame dailininko Sauliaus Valiaus, eksponuota daugiau kaip 300 knygų, atskleidžiančių mūsų grožinės, vaikų ir jaunimo literatūros esatį, judaikos, istorijos, mokslo bei kalbos tyrimus. <...> Mugėje įvyko devyni lietuviški renginiai. Per literatūros skaitymus savo kūrybą pristatė Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Grigorijus Kanovičius, Herkus Kunčius, Sigitas Parulskis, Sonata Paliulytė, Tomas Venclova, Markas Zingeris.
<...> Nemažo, nors menkesnio nei derėjo, susidomėjimo sulaukė lietuvių ir hebrajų kalbomis išleistos knygos "Penki langai į sodą" pristatymas. „Greičiausiai, tai buvo vienintelis mugės renginys, kuriame Lietuva save pristatė hebrajų kalba", - LŽ sakė mugėje dalyvavusi poetė ir aktorė S. Paliulytė. Į šią knygą sugulė keturių lietuvių autorių ir Izraelio poetės Tal Nitzan eilėraščių vertimai. Dvikalbio rinkinio idėja jo sudarytojui V. Braziūnui kilo po to, kai praėjusį rudenį Druskininkuose, tarptautinėse poezijos vertimų dirbtuvėse, be kitų, dalyvavo ir hebrajiškai rašanti T. Nitzan. Lietuviai vertė žydų poetės kūrybą, o ši - lietuvių. S. Paliulytei buvo šiek tiek apmaudu, kad mugėje nebuvo deramai pareklamuotas rinkinio savitumas. „Mano nuomone, lietuvių dalyvavimui trūko reklaminės įkrovos. Tačiau lankytojai domėjosi mūsų šalimi, daug apie ją klausinėjo. Dalyvauti mugėje buvo tikrai verta", - tikino poetė.
Klusas, Mindaugas. Lietuvių knygos Jeruzalės mugėje // Lietuvos žinios. – 2009. – Kovo 5. – P. 12. – Iliustr.: 2 Vlado Braziūno nuotr. – (Kultūra & menas). – Prieiga internetu (žiūrėta 2009.III.26): http://www.lzinios.lt/lt/2009-03-05/kultura_ir_menas/lietuvi...
