Elena Baliutytė
Poezijos imperijos pilietis
Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.
Rinktinė Vakar yra rytoj pristato Braziūną kaip ryškią poetinę individualybę, atpažįstamą jau nuo pirmojo rinkinio. Kita vertus, laiko dvasia šioje poezijoje taip pat gyva: sovietinio laiko rinkiniuose ji reiškėsi Ezopo kalba; Sąjūdžio meto – publicistiškumu; naujausiuose eilėraščiuose – naujomis temomis, kitokiu eilėraščio modeliu ir net kūrinių metrika: ne vieno eilėraščio parašymo vieta sutampa su tarptautinių poezijos forumų erdvėmis (nors dar neseniai viename interviu poetas yra sakęs, kad eilėraštį rašąs dažniausiai savame krašte, savo aplinkoje). Ar tai reikštų, kad „etnografiškasis“ Braziūnas ima kurti „euroeilėraštį“? Paradoksalu, bet turbūt taip, jei turėsime omeny, kad tai yra geras eilėraštis.
Braziūną įkvepia pačioje Europoje intensyvėjantys regioninės savimonės procesai. Jis palaiko ir ten gyvą idėją kurti poeziją ne tik literatūrine kalba, bet ir atskiromis tarmėmis. Šiuo metu pakeliui pas skaitytoją yra Braziūno poezijos rinkinys Saula prė laidos, parašytas poeto gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir su autoriaus įskaityta kompaktine plokštele. Kiek anksčiau į savo tarmę iš Berno vokiečių tarmės (kalbos) drauge su Markumi Roduneriu jis yra išvertęs šveicaro Kurto Marti poezijos rinkinį Štai eina žmogus (tarmiškai – Va ain žmogs; 2004). Braziūnas jaučiasi visavertis naujųjų Vidurio Europos erdvių subjektas: jam dalyvaujant atsirado Cap à l'Est, Vidurio Europos poetų sambūris, vienijantis prancūziškai bendraujančius kūrėjus. Apskritai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Braziūnas deklaruoja bent jau dvigubą savo eilėraščio „pilietybę“: jis esąs ne tik lietuvių kalbos, taigi ir etninės kultūrinės tradicijos, pilietis, bet ir poezijos imperijos, pagal melodikos specifiką apimančios ne tik baltų, bet ir pietryčių slavų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII-XVI a.) istorines žemes, Balkanų kraštus, pilietis. Su šiais geopoetiniais interesais yra susijusi ne viena Braziūno veiklos sritis: be vertimų, naujausia jo idėja – 2006 metais Minske Lietuvos ambasadoje įsteigta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė), vienijanti poetus, muzikus ir kitus meno žmones tautų, vienu metu gyvenusių bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Burti tokią bendriją Braziūną paskatino ne kokie nors sentimentai istorijai; daug versdamas poezijos iš įvairių kalbų: latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainų, kroatų, rusų, serbų, – jis teigia įsitikinęs, kad melodinių (taigi ir poetinių) izoglosų ribos nesutampa su valstybių sienomis ar atskiromis kalbomis; pagal melodikos specifiką baltai, pietryčių slavai ir Balkanų kraštai priklausytų tam pačiam arealui.
Ar poezijos imperijos piliečio pojūtis kaip nors paveikė naująją Braziūno poeziją? Tarptautiniai poezijos forumai, kuriuose Braziūnas aktyviai dalyvauja, ne tik inicijuoja naujus vertimus, bet ir šiek tiek keičia pačią poeziją. Akivaizdu, kad jo eilėraštis tapo siužetiškesnis, jame atsirado daugiau dabarties ženklų, literatūrinio gyvenimo realijų, žaismės, ironijos. Štai almanachas Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika, 2007 (išleistas su kompaktine garso ir vaizdo plokštele), kurį sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė Braziūnas, yra akivaizdus pavyzdys, kad įvairių tautų poetams dabar rūpi panašūs klausimai: jie kalba apie neįprastą savijautą „neapibrėžtosios mūsų Europos kieme“, pasienio savijautą, identiteto problemas.
„Europos laiko“ palankumą Braziūno kūrybinei biografijai aiškinčiau taip: jo poezijos vaizdinių archetipiškumas savaip atliepia kolektyvinį, neretai teatralizuotą meno vyksmą. Fonetiškai raiškiai instrumentuota Braziūno kūryba tinka poetinių festivalių erdvėms, viešiems kūrybos skaitymams. Jis lengvai improvizuoja viena ar kita tema, kūrybiškai žaidžia rengos, kolektyvinio festivalių žanro, žaidimus. 2005 metais jis yra pelnęs tarptautinio literatūros festivalio Slovėnijoje prizą „Vilenicos krištolas“, 2006 metais – Latvijos literatūros Metų apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus verčiant latvių literatūrą, Poezijos pavasario apdovanojimą (taip pat už poezijos vertimus); yra gavęs ir ne vieną Poetinio Druskininkų rudens prizą bei Jotvingių premiją (2003). Braziūnas kūrybingai išnaudoja pakitusią komunikacijos situaciją: savo knygomis jis orientuojasi ne tik į tradicinį knygos skaitytoją, bet ir į klausytoją; ir čia pristatomą rinktinę Vakar yra rytoj lydi dvi kompaktinės plokštelės, jose eilėraščiai yra įskaityti autoriaus ir jo kolegų, bičiulių balsais. O ankstesnė autokoliažinė kompozicija Iš naminio audimo dainos (2005) apskritai yra daugialytis tekstas: be Braziūno poezijos, čia esama muzikinio sando, liaudies dainų citatų bei autobiografinio prozinio komentaro.
Laiko dvasią pagaunantys kūrybos eksperimentai yra svarbu, bet svarbiausia jų pasisekimo prielaida vis dėlto slypi pačioje Braziūno poezijoje. Nuo pat pirmojo rinkinio ji neatitiko tradicinio psichologinio lyrizmo sampratos: joje beveik nėra lyrinių, t.y. egocentriškųjų temų; poetas kalba apie „objektyviai“ vaizdijančią savo kūrybą, apie archetipinę savo vaizdinių prigimtį ir t.t. Šiai poezijai rūpi epo užmojo klausimai apie etnoso, tautos, valstybės pradžią, apie istorijos ir mito atmintį. Tokią į praeitį orientuotą tematiką atitinka specifinė, archaizuota, dialektizmų, latvizmų, kitų kalbų žodžių prisodrinta poetinė kalba. Bet visi lingvistiniai „nenormiškumai“ jo eilėraštyje atrodo natūralūs, organiški, tarsi juos būtų išplukdžiusi pati eilutės tėkmė, o poetinės „rekonstrukcijos“ – prasmingos. Be kita ko, tai patvirtina ir kalbininko profesoriaus Skirmanto Valento monografija apie Braziūno ir Sigito Gedos poeziją Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007). Religijotyrininkas, etnologas, rašytojas, eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006) Braziūno poezijos kalbą įvardijo kaip baltų prokalbę arba barbarų rokoko. Remdamasis fonetiniais žodžių sąskambiais, poetas džiazuoja, raliuoja, tiroliuoja ar jodleriauja kalbos stichijoje jausdamasis esąs laisvas ir kūrybiškas. Dėl ryškaus lingvistinio, fonetinio šios poezijos sando manyta, kad tokia poezija sunkiai išverčiama, bet atskiromis knygomis Braziūno kūrybos jau yra išleista prancūzų (2003, 2006, 2007), bulgarų (2005), slovakų (2006) kalbomis, o šiaip jo eilėraščių yra išversta ir į latvių, lenkų, baltarusių, albanų, anglų, italų, gruzinų, kroatų, slovakų, slovėnų, ukrainų, rumunų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
Apibendrinant galima teigti, kad Braziūno kūryboje paradoksaliai dera priešingi pradai: pasaulėvaizdžio konservatizmas, archaizuota leksika ir moderni raiškos forma; rimuotas, ryškiai fonetiškai instrumentuotas ketureilis ir komplikuotas ritmas; folkloriniai motyvai ir postmodernūs kūrybos projektai; poetinės kalbos energija ir neryškus subjektas (nors autorius yra labai socialus ir aktyvus pilietis: kraštotyrininkas, žaliasis, sąjūdininkas, dabar – įvairių kultūros akcijų sumanytojas ir dalyvis); archetipinių vaizdinių (ąžuolas, šaltinis, kalnas, ugnis, vanduo, akmuo, duona) eilėraščio „dugnas“, bet ant jo suformuoti individualūs garsaraščių ir reikšmių „raštai“.
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – 312 p. – (Gyvoji poezija / serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas [Vlado Braziūno eilėraščius skaito autorius, Alis Balbierius, Elena Baliutytė, Henrikas Algis Čigriejus, Juozas Erlickas, Antanas Gailius, Virginijus Gasiliūnas, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Skaidrius Kandratavičius, Herkus Kunčius, Aidas Marčėnas, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Kornelijus Platelis, Jonas Strielkūnas, Bronė Stundžienė, Renata Šerelytė, Alvydas Šlepikas, Skirmantas Valentas].
Bernard Noël
Naktys yra didelės
Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.
Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.
B. J.
Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.
Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.
Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.
Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.
Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.
Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3182&kas=straipsnis&st...
Literatūra ir menas. – 2008. – Kovo 21. – P. 5. – (Knygos).
Bernard Noël
Grandes sont les nuits
Il y a des langues qui ressuscitent après avoir été assassinées, c’est le cas du lituanien que les tsars interdirent afin de rendre muet un peuple rebelle. On ne sait pas grand chose, ici, de cette langue, de sa résistance, de sa littérature bien qu’elle fasse désormais partie de « notre » Europe. Aussi devrait-on faire un événement de la parution en français d’un livre de Vladas Braziūnas, écrivain représentatif et important de ce qu’offre aujourd’hui à l’imaginaire et à la pensée le lituanien. C’est aussi l’occasion de découvrir la collection « Levée d’ancre », que dirigent Gérard Augustin et Michel Cassir aux Editions de l’Harmattan, et qui, trop discrètement, a déjà publié vingt-cinq volumes de poètes grecs, arabes, espagnols, chinois, hindous, tous à découvrir.
Le livre de Vladas Braziūnas, Grandes sont les nuits, est une anthologie tirée de trois recueils : Imparfait, Hier est demain et le livre titre. La matière sonore est évidemment perdue : c’est l’intraduisible, mais elle frémit encore dans l’arrière-texte grâce aux ruptures, condensations et précipitations qu’ont su ménager les traducteurs. Une rudesse résonne ainsi dans le rêche des syllabes et les ellipses, ce qui intensifie la présence d’une richesse culturelle déposée sensiblement dans les inflexions, les nuances et le rythme des vers. Le ton général est lyrique : pas d’envolées cependant, pas de déclarations, le choix toujours de la justesse et de la précision. Tout concourt à entretenir une tension entre émotion et pensée, l’une colorant l’autre ou, parfois, la déchirant pour que reste ouverte la blessure qu’est aujourd’hui la conscience de l’état du monde.
La nature est là, non un décor, une matière d’où se détachent des mots, qui sont les débris concrets d’un autre temps : foin, branche, cailloux, poussière, fontaine, pétales… Ces mots sont dépoétisés car traités comme des éléments de remploi hors de leurs références. C’est une manière de couper court avec l’univers poétique traditionnel tout en ayant l’air d’en conserver la langue. D’où une sorte d’étrangeté naturelle, qui joue du connu pour suggérer l’inconnu, et qui nettoie le vocabulaire de tout stéréotype poétique. Les traducteurs transmettent bien ce choix en donnant la priorité aux ruptures, aux abrupts sur le sens. Le rythme qui s’en suit alterne associations brusques et enjambements qui secouent avec de souples enchaînements soudain offerts à l’ampleur du souffle.
Les poèmes, en général courts, débutent souvent sur un ton familier presque aussitôt rompu par une image ou une expression à contre sens. Pas de transition entre une évidence du genre : « A Vilnius, il neige, la nuit » et le vers suivant : « des égarements de l’été ». Cet ajustement inattendu met l’attention en éveil, l’entraîne à lire et à relire en privilégiant le mot, sa densité, sa musique, bref ce qui constitue la matière du poème et construit la figure de l’impression finale. Il y a dans cet assemblage verbal, cette façon de condenser l’élan au lieu de lui céder, une retenue et une modestie qui font la part belle au lecteur en lui procurant une émotion plus durable qu’un emportement.
Sans doute Vladas Braziūnas rejoint-il par là une hostilité au « poétique » qui travaille une partie de la poésie présente, mais cela prouve moins une influence que le partage contemporain dans toutes les langues d’un même problème. Et il est significatif qu’un exercice original du lituanien entre en communication directe avec des expériences pourtant « étrangères »…
Maskvoje - muzikinis poetinis vakaras, skirtas Vlado Braziūno kūrybai
2007 m. lapkričio 30 d. „Jurgio Baltrušaičio namuose“ Maskvoje įvyks muzikinis poetinis vakaras „Iš naminio audimo dainos“, skirtas lietuvių poeto Vlado Braziūno kūrybai. Renginio metu bus pristatytos dvi knygos poezijos antologija „Magnus Ducatus Poesis: Ribų įveika (Vilnius, 2007) ir profesoriaus Skirmanto Valento mokslinis poezijos nagrinėjimas „Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (Vilnius, 2007). Muzikines poetines kompozicijas su Vlado Braziūno eilėraščiais atliks kompozitorius Algirdas Klova, grojantis kanklėmis, smuiku, rageliu, fleita ir kitais instrumentais. Taip pat bus parodyti Arvydo Baryso filmo „Iš naminio audimo dainos“ fragmentai. Profesorius Skirmantas Valentas skaitys Vlado Braziūno eilėraščius verstus į rusų kalbą.
«ИЗ ДОМОТКАНЫХ ПЕСЕН»
S.Valento „Mė(lynojo)nulio lingvistika“
Monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (leidykla „Baltos lankos“) atskleidžia dviejų poetų dialogą, sukuriantį ypatingos rūšies poetinę gramatiką. Kartais abiejų poetų požiūriai sutampa, kartais jie pasuka savomis kryptimis.
Daugiau: http://blog.delfi.lt/node/2191
Elena Bukelienė
Poezijos ir muzikos dermė
"Literatūra ir menas" 2006-04-07 Nr.3090Po Lietuvą lyg žaltvykslė klaidžioja keista švieselė – kultūros įstaigų, bibliotekų rengiamuose vakaruose (nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų scenose) skamba neįprastas muzikos ir poezijos derinys, kuris praėjusiais metais buvo užfiksuotas poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygoje "Iš naminio audimo dainos". Sukurta stebėtinos darnos ir grožio trijų menų sintezė.
Ne visi žino, kaip atsirado šis fenomenas. Dviejų menininkų kūrybinė draugystė prasidėjo jau prieš tris dešimtmečius. Vladas Braziūnas, vienas iš Vilniaus universiteto Kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų, su konservatorijos studentu Algirdu Klova susipažino ir bendriems darbams telkėsi daugybėje ekspedicijų, rengiamų į visus Lietuvos regionus, daugelį metų jų dainuota etnografiniuose ansambliuose, ramuvos vakaruose.
2004 m. rugsėjo 8-9 d. Vilniuje vyko septintasis tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis "Griežynė 2004". Šiam festivaliui buvo parengtas poeto Vlado Braziūno ir kompozitoriaus Algirdo Klovos bei jo vadovaujamo ansamblio "Vydraga" poezijos ir muzikos projektas "Iš naminio audimo dainos: kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai". Ta "skambanti gausa", pirmą kartą išklausyta festivalio dienomis Vilniaus mokytojų namų svetainėje, pasklido ir tebesklinda po visą Lietuvą. Parengta knyga su kompaktine plokštele, ir 2005 m. gegužės 25 d. festivalio "Skamba skamba kankliai" metu, vos pasirodžius knygai, beveik tą pačią valandą kompozicija atlikta "Lėlės" teatre. Dailininkei Sigutei Chlebinskaitei knygos meno konkurse "Vilnius 2005" paskirta Lietuvos dailininkų sąjungos premija; už gražų knygos išleidimą diplomais apdovanotos "Krontos" leidykla ir "Petro ofseto"spaustuvė.
Baltoje nestandartinio formato knygoje pirmiausia matomi Vlado Braziūno eilėraščiai ir paratekstai. Algirdas Klova iš didelio pluošto poeto eilėraščių su itin ryškiu etninės kultūros tradicijų įspaudu savo kuriamai kompozicijai parinko tokius, kurie drauge su muzika ir dainomis susivėrė į darnaus lyrinio vyksmo vėrinį. Žvilgtelėjus į knygos turinį, nesunku suvokti jo struktūros logiką. Visa tarsi apgaubta poeto gimtosios Aukštaitijos dainų atlikėjos Onos Bluzmienės dvasios šviesa, pagarba jai, bet drauge ir kitiems – Dzūkijos (Petrui Zalanskui), Žemaitijos "liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose". Tai dedikacija. Pačios knygos idėja – liaudiškos Tėvynės sampratos sklaida. Tačiau ji toli gražu ne archajiško folklorinio lygmens. Tai XXI amžiaus Tėvynė, nepraradusi istorinės atminties, tradicinio tautinės kultūros paveldo, krikščioniškųjų vertybių, pagarbos ir meilės žemei ir ją dirbančiam žmogui. Taip ir išdėstyti knygoje poetiniai bei muzikiniai, vienas kitą papildantys, pratęsiantys ir ryškinantys akcentai: neprarandamoji tėvynė, "kur liepsnoja mumyse", jos širdis – daugiatautės kultūros Vilnius, pagoniškojo pasaulio atminties ženklai, gamta – medžiai, žolynai, paukščiai, gyvūnėliai, vandenys, skaudžiausi istorijos puslapiai ("kada mūsų laimė pikta prasidėjo"), darbai ir dainos, seni ir nauji papročiai, žmonės ir jų likimai ir pagaliau pabaigos akcentas – "atsiverki giesmėm".
Pakliūvame į šiuolaikinio kompozitoriaus ir šiuolaikinio poeto modernaus pasaulėvaizdžio erdvę, kur į dienos šviesą iškeliami, rekonstruojami gilieji baltų kultūros klodai. Bet vėlgi – jie ne objektyviai akademiškai reflektuojami ar cituojami, o autentiškai išgyvenami; individuali raiška natūraliai kyla iš liaudiškos kūrėjų dvasios. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistokas gali pasirodyti tas dialektinis ryšys – kūryba, auganti iš etninės kultūros šaknų, bet ne imitacinė, citatinė, o gyva, individuali, modernios raiškos ir galinti būti įdomi išversta į kitas kalbas. (Tą paliudijo vertėjas į švedų kalbą Jonas Öhmanas, atidžiai įsiklausęs į "poeto balsą ir skambančią gausą".) Prof. D. Sauka, įžvelgęs "esminį tautosakos pamatą" Just. Marcinkevičiaus lyrikoje, pripažįsta, jog "poezijoje, nuolatos maitinamoje kolektyvinės vaizduotės – tautosakos šaltinių, visiškai įmanoma laisva asmenybės saviraiška" ("Poezija iš dainos lopšio"// Metai, 2006, Nr. 3, p. 92).
Kaip ir Just. Marcinkevičiaus atveju, V. Braziūno poezijai pamatus kloja toli gražu ne tik folkloro tradicijos, nors didžiulio jų poveikio nenuneigsi. Tai kai kas plačiau, visuotiniau, atsinešta iš senolių gryčios, – kaimo žmogaus pasaulėjauta, žemdirbio gyvenimas pagal gamtos kalendorių, "plaukiant pro plazdantį laiką". Parapoetiniuose tekstuose, lydinčiuose eiles, poetas pateikia savo biografijos fragmentų, pasakoja apie tą vaikystės ir jaunystės pasaulį, kuris sugulė į nebeištrinamus giluminius sąmonės klodus. Kai autorius reflektuoja iš Onos Vaškaitės-Bluzmienės pasakojimų suvoktą jos archajiškos pasaulėvokos aukštaitišką savitumą, regime jų abiejų prigimtinę tapatybę:
Gražus Talačkonių kaimo žmogus Ona Vaškaitė-Bluzmienė. Kaip ji savo pasakojimuose, tautosakos interpretacijose jaučia, išgyvena mūsų lygaus, derlingo krašto gan sukultūrintą gamtą… Svarbiausia jai gražūs, tvarkingi ūkio darbai gamtoje, sodyba, rūtų darželis, gandralizdis, inkilai, naminiai bei laukiniai gyvūnėliai – gamta tarsi pritraukiama prie žmogaus sukultūrintos aplinkos, įauginama jon, kad žmogui jo kasdienybė būtų jauki ir gera (p. 16).
O kuo ir kaip reiškiasi poeto individualybė, jo eilėraščio šiuolaikiškumas? Jau ir tylus to eilėraščio skaitymas, jo sintaksė, žodis, kartais net skiemuo ir grafinis piešinys liudija taupumo siekį, kalbėjimą daugiaprasmėmis užuominomis. Nėra ne tik pasakojamojo elemento, "rišlaus teksto", bet ir užčiuopiamo minties vyksmo ar kitokių išorinių eilėraščio vientisumo nuorodų. Tik maksimaliai sutelkta nuotaika, įsiklausymo būsena. Nėra ir saviraiškos įprasta prasme, intymaus sąmonės peizažo, atviros emocijos. Yra tapatinimasis su istorijos, folkloro, kasdieninės buities, žemės darbų situacijomis, žmogaus buvimu gamtoje ir su gamta, yra senos mūsų kalbos, kaip nacionalinės kultūros pamato, adoracija, žodžio ištarimo malonumas.
Taigi eilėraštis – lyg kalbos archeologija, žodžių sakymas. Įtaiga ypač sustiprėja klausantis paties poeto muzikalaus, užburiančio balso. Balsas suaktyvina archajiško kalbėjimo intonacijas, o joms artimas dainų ir muzikos skambėjimas dar praplečia semantinį lauką neverbalizuojamais, lyg iš kolektyvinės atminties iškylančiais nostalgiškais jausmais. V.Braziūno poezijos grožis yra kalbos grožis, senų žodžių, įvardijančių jau dingusį pasaulį, gausa. Daug jų ateina iš gimtosios tarmės. "Aš gimiau su tais motinos žodžiais, kuriems užrašyti bendrinės mūsų kalbos rašmenų dažnai nepakanka", – sako poetas.
Kaip vakariečiui atrodo "žodžio poezija", archaiką prikeliantis kalbėjimas? – po vakaro Rašytojų klube klausiu lietuvių kalbos tyrinėtojo ir mūsų poezija besidominčio šveicarų profesoriaus Jano Peterio Locherio. Jis atėjo į vakarą jau perskaitęs knygą, išklausęs įrašus, todėl tvirtai atsako, kad tai modernu, aktualu ir įdomu ir kad lietuvių poezija ne tik neiškrinta iš vakarietiškos poezijos konteksto, bet ir yra pamokoma, užkrečianti.
Nors poezija ir muzika artimos meno šakos, vis dėlto toks organiškas lydinys, kokio pasiekė kompozicijos sumanytojas ir originalios jos muzikos kūrėjas Algirdas Klova, – gan retas dalykas. Nors knyga, kurioje "matomas" tik tekstas, "neskamba" ir joje net nėra natų, akivaizdu, kad muzikinis pradas čia itin svarbus. "Skambanti gausa" tokia įvairi, kad net pats kompozitorius nepajėgia išvardyti visų instrumentų, kuriais jis groja. Sąrašas įspūdingas. Verta jį perskaityti:
SMUIKAS, KANKLĖS, LUMZDELIAI LIETUVIŠKI: A; D; C DERINIMO;
RENESANSINĖ FLEITA, ANDŲ FLEITA, ARGENTINOS FLEITA, AIRIŲ FLEITA, PANO FLEITA;
IŠILGINĖS FLEITOS NACIONALINĖS: INDŲ, PERU, NEPALO;
AFRIKOS, AZIJOS, LOTYNŲ AMERIKOS PERKUSINIAI INSTRUMENTAI;
ĮVAIRŪS VARPELIAI, ĮVAIRIŲ DYDŽIŲ ŽARŽUOLAI;
DAMBRELIAI;
BRŪKLYS, TARŠKYNĖS, KASTANJETĖS;
MOLINUKAI ŠVILPUKAI, LAKŠTINGALA;
LŪPINĖS ARMONIKĖLĖS, KAZOO;
SEKMINIŲ RAGELIAI IR BIRBYNĖS: A; D; E DERINIMO;
ŠIAUDŲ BIRBYNĖ;
SKUDUČIAI;
OŽRAGIS
IR DAUG KITŲ (NEBESUSKAIČIUOJU).
Kaip matome, kompozitoriui pažįstami ne tik lietuvių, bet ir daugelio kitų tautų liaudies muzikos instrumentai, kuriuos jis virtuoziškai panaudoja, kurdamas įspūdingą archajiško skambesio muziką.
Tačiau reikia pasakyti, kad sąraše nepaminėtas svarbiausias instrumentas – žmogaus balsas, kalbantis ir dainuojantis, kuriuo dviejų menų sintezė reiškiasi itin intensyviai ir organiškai. Derinys, kupinas tikros ir gyvos etninės dvasios, sukrečia lietuviškumui dar neapkurtusį klausytoją. Dvi meno rūšys tarsi peržengia savo ribas, veržiasi viena į kitą. Pasiekta reto poezijos ir muzikos susiliejimo.
Etnografinis judėjimas pas mus kartais įgyja kiek dirbtinį pobūdį ir primena paviršutinišką madų vaikymąsi. Šiuo atveju dviejų talentingų menininkų bendradarbiavimo rezultatas unikalus. Sunku pervertinti jo reikšmę, siekiant tęsti tradicijas, išlaikyti tautinę kultūrą.
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3090&kas=straipsnis&st_id=8575
Nadija Neporožnja
Litva kakvu je volim
Vladas Braziūnas roden je 1952. g. na sjeveru Litve u gradu Pasvalys. Na Vilniuskom sveučilištu je od 1969. do 1980. studirao novinarstvo i litvanistiku, a 1997. diplomirao je litavski jezik i književnost. Radio je na Sveučilištu, u uredništvima litavskih novina i časopisa, nadjuže pak, 15 godina, u glavnome književno-umjetničkom vjesniku – tdjedniku “Literatūra ir menas” (Književnost i umjetnost), kojem je stanovito vrijeme bio i glavnim urednikom. Od 1966. slobodni je književnik.
Dosad je objavio devet pjesničkih knjiga, medu inima: Munja puzi (1983.), Paukov stup (1986.)… pa niz drugih, sve do posljednje – lėmeilėmeilėmeilė (2002.), čiji bi naslov možda bilo moguće prevesti kao avljibavljibavljubav.Puno, plodno i vrlo naradeno prevodi ukrajinsko, poljsko, rusko, bjelorusko, letonsko, francusko… pjesništvo (sudjeluje u zajedničkim edicijama, almanasima, takoder u zasebnim izdanjima pojedinih pjesnika), ima izniman jezični dar I sluh za igru zvukova i riječi. Objavio je i litavske prijevode pjesama D.Tadijanovića, L.Paljetka, Ž.Sabola, J.Severa, A.Stamaća, A.Šoljana, B.Čegeca, i drugih hrvatskih pjesnika. Nedvojbeno bi mogla uslijedi jedna antologija hrvatskoga pjesništva na litavskom jeziku… (Prigoda je reči kako smo već počeli rad na Antologiji ukrajinskoga pjesništva – ranije zabranjena u Ukrajini). U Braziūnasovu pjesništvu ima i hrvatskih motiva (Jadran teče).
Na prijedlog da sudjeluje u pripremi litavske tematike za časopis “Nova Istra”, Vladas Braziūnas upita mne:
– A Što je to “Nova Istra”? Ja sam odrastao pored rječice Įstras, a takav – izrazito baltički hidronim – fiksiran je nedaleko od Moskve, takoder i na više drugih mjesta; očigledna etimologija korijena iz (į)s(t)rūti…Drevni naziv Dunavbio je Istros”…
[Dodajmo:
litavski prefiks į- (*in-) znači kretanje unutar nečega iki u nekom pravcu;
litav.: srautas, srauja (usp.: hrv. struja, rus. cтруя, ukr. струмок),
litav.: srūti, sroventi (usp.: hrv. strujati, ukr. струменити – teći, kretati u nekom pravcu)
(litavski takoder može biti s umetkom - t - : strautas, strauja…) i sl.]
Zato naziv ISTRA ima veze sa zemljopisnim nazivljem šireg europskog areala, tokader i baltičkoga. Nakon Drugoga svjetskog rata, suvremenoj Kalinjingradskoj oblasti grad koji je nazvan Černiachovsk imao je ranije baltički toponim ĮSRUTIS... To nekoć bijahu zemlje davnih Prusa i Litvanaca, asimiliranih njemačkom invazijom tijekom XIII.–XVII. st.
Upravo kada sam sredivala posljednje bilješke za “Novu Istru”, čestali smo Vladasu Braziūnasu: dana 5. srpnja 2002. dobio je nagradu u Uredu predsjednika Litavske Republike, kao sudionik pjesničkoga natječaja administracije Predsjednika Litve Valdasa Adamkusa, a prigodom 750. obljetnice Litavske države i krunitbe prvoga litavskoga kralja Mindaugasa.
Nagradena je poema Vladasa Braziūnasa “Kariljon za tisućljeće i jednu zoru”, koja kao da bilježi predodžbe o povijesti Litve kroz sudbine njezinih velikaša, pjesnika, običnih (neobičnih) prosvjetitelja u najmračnijim vremenima… A uvertira i finale ove poeme jest početak pjesme samoga Braziūnasa, posvećene Aldoni Ragevičienė, – “Kad su još bijele košute s neba dolijetale”. Kako vidimo, parafraza je to naslova članka iz ovoga našega izbora – “Kad su još bijeli jeleni s neba dolijetali” (kai dar baltosios elnės iš dangaus krisdavo):
švelnios, šiauriškai šaltos
šaltos, šiauriškai švelnios
švilpia per sutemas baltas
bijele rogate košute
nježne, sjeverno hladne
hladne, sjeverno nježne
zvižde kroz pomrčine bijele
Neporožnja, Nadija. Litva kakvu je volim // Nova Istra: Časopis za književnots kulturološke i društvene teme. - 2002. - Pula, ljeto–jesen. - S. 234-235.
Romas Daugirdas
Miry Collection
Vladas Braziūnas. lėmeilėmeilėmeilė Vilnius: Vaga, 2002, 143 p.While presenting the ninth poetry collection lėmeilėmeilėmeilė by Vladas Braziūnas, a poet of the middle generation, we would like to remind readers that this is not the first time he has appeared in this magazine. Three books by him, Alkanoji linksniuotė (The Hungry Conjugation, 1993), Užkalinėti (Boarded Up, 1998) and Ant balto dugno (On the White Bottom, 1999), were reviewed in the last issue, while some translations of his poetry were published in 2001.
We should point out that working on various editorial boards after studying the Lithuanian language and literature did not exhaust the poet’s lyre, although he has been complaining it did. It was only in recent years that he has devoted all his time to his creative work, which has the hallmark of high linguistic culture.
What might attract a foreign reader in the work of this poet? In my view, it could be the intersections of opposites. In form, Vladas Braziūnas’ work looks very modern: the author experiments daringly with language and syntax, he is characterised by a refined balancing of semantic fields. Yet behind all this, there hides an archaic world perception (or a stylisation of it) related to ancient agrarian culture. His attempts to break into dynamic urbanised spaces are not very successful. The artificial urban geometry disrupts the contours of the pantheistic world image.
The poet combines successfully the freedom of improvisation and the discipline of text. The initial impression of an involuntary flow (frequently quite miry) is deceptive. The poems are "carved" with a firm hand, and the occasional baroque flourish is ruthlessly checked.
A thick ethnic layer that highlights the peculiarities of the language, toponymy and customs of the area around Žiemgala where the poet was born sand out in all the collections, including the present one. Unfortunately, these can hardly be translated into other languages. He seems to be erecting a monument to things receding and disappearing, and attempts to spontaneously stop the flow.
The lexicon of this latest collection features more abstractions, yet they do not affect the prevailing texture of concrete empiricism. Rather, they signify attempts to tame the world, from a lump of soil to the most distant stars.
The Vilnius Review: magazine of the Lithuanian Writer’s Union. Spring - Summer 2003. - No 13. - P. 91-92.
