Vladas Braziūnas

Neatėjai kartą, dar kartą jau kažkelintą kartą nėra Tavęs uola guro, vis guro, kol nuvirto Nebebuvo jau nieko, vien tik tyra meilė ji kaip lengva rūkana vakarais bėgo pro dvi vienišas širdis bėgo pro dvi vienišas širdis pro maniškę arčiau, pro taviškę toliau ir atgal – pro taviškę toliau, pro maniškę arčiau