Vladas Braziūnas

šiltas drėgnas rankšluostis tau apie šonus kaip aš kaip visados tik pro grotas pamatau kaip tu į estrados grotas pasiremi tada atodrėkis ir viskam tirpstant atitirpsta estrados ir plaukia tu nuplauki ant estrados lyties ir aistringai stovi nes tu esi iš dainos o aš pirštinėlės šunytis grotų įsikabinęs tada išsigąsti ir įlipi medin ir išsigąsti ir daugiau nebegali žemyn kaip katė negali žemyn iš medžio bešakio kaip katė negali žemyn iš lazdos su dviem galais ir tu šoki rankšluostin

silti mikls dvielis ap taviem sāniem kā es kā vienmēr es tikai caur redelēm redzu kā tu atspiedies pret estrādes redelēm tad atkusnis un visam atkūstot atkūst estrādes un aizpeld tu aizpeldi uz estrādes gabala un aizrautīgi stāvi jo tu esi no dziesmas bet es cimdiņa sunīts redelēs ieķēries tad tu sabīsties un uzkāp kokā un sabīsties un vairs netiec lejā kā kaķis netiek lejā no koka bez zariem kā kaķis netiek lejā no koka ar diviem galiem un tu lec dvielī

išvežta nakties kelio aklame vingy aš įtariu savo gyvenimą kad šis trokšta pabėgt nuo manęs palikti vieną vietoje iš kurios neregėt praeities ateities vientulystės didžiosios prasmės tik kurčnebylė leišių mergaitė užmigus ant kupė lentynos ir tamsa ir aš verkiu iš baimės tyliai tarsi galėčiau sudrumsti kurčnebylės miegą tiesiog verkiu ašarom jos bėga iš akių ir šluostau akis rankom ir nubėga pro pirštus ašarų laikrodžio mažieji vienodieji mirksniai ir vienodai abejingai įsismelkia kelio tamson lyg kad jų nebūtų buvę verkdama pamirštu kad verkiu važiuodama pamirštu kad važiuoju gyvendama pamirštu kad gyvenu pamiršdama pamirštu pamiršti kol pamatau tave už vingio tokį artimą liūdną ir sutrikusį lyg kad tu būtum sugrįžęs pakelt ko pamesta ir turėčiau tai aš bandau prisimint bet prisimenu tiktai Vilnių ir jaučiu kaip sunku traukt tavo sielą katafalkui žvaigždžių skersuojančiam plynu padangių keliu daug lengviau man būtų traukt tavo nuodėmingą kūną visą amžių žemės pravėžom ir likti netekus jėgų kokioj bevardėj vietoj kur niekad nesustoja Vilniaus traukinys ar likt traukiny visada visada kely tarp vakaro ryto tarp žodžių tu juos dar rašai kad aš jų daugiau nerašyčiau bet visa nėra net antraip nei manyta visa yra kitaip sutraukytos citatos susimaizgo popieriaus skutai pilkame priešaušrio vėjy ir svarbiau dabar atrodo ko nenorėjom o ne ko nesuspėjom pasileidžia rankos ir akys leidžia langui spindėt naktis praėjo traukinio gausmas dūžta į iešmą stulpus ir vielas bėgiai šakojas bildėdami miesto nuojautoj jį nuo saulėtekio beskiria vien tik kylantis rūkas paskutinė malda be žodžio galios ir tikslo tik sklystanti vilties sutelktis pamiškėj gangreit toje vietoj kur prasideda tikrovė: – gal Vilniaus daugiau nebėr gal naktį jisai pakilo aukštojon rugpjūčio padangėn Vilnius mano nepakeliamoji našta kurią tu pakėlei lengvai kaip baltą akmenėlį nuo tamsos kelio – tačiau traukinys atsitrenkia į Vilnių skausmas raudona saulė ir kurčnebylės leišių mergaitės miegūstų akių gilumoj mano gyvenimas iš kurio man darsyk nepavyko pabėgti

izvesta nakts ceļa aklajā līkumā es turu aizdomās savu dzīvi ka tā vēlas aizbēgt no manis atstājot vienu vietā no kuras neredz pagātni nākotni vientulības lielisko jēgu tikai kurlmēmu leišu meiteni aizmigušu uz kupejas plaukta un tumsu un es raudu aiz bailēm klusi it kā varētu iztraucēt kurlmēmās miegu vienkārši raudu ar asarām kuras iztek no acīm un slauku acis ar rokām kurām iztek caur pirkstiem asaru pulksteņa sīkie vienādie mirkļi un vienādi vienaldzīgi iesūcas ceļa tumsā it kā to nebūtu bijis raudot aizmirstu to ka raudu braucot aizmirstu to ka braucu dzīvojot aizmirstu to ka dzīvoju aizmirstot aizmirstu aizmirst līdz ieraugu tevi aiz līkuma tik tuvu skumju un apmulsušu it kā tu būtu atgriezies pacelt ko pazaudētu un tas būtu pie manis es pūlos atcerēties bet atceros tikai Viļņu un jūtu cik smagi vilkt tavu dvēseli zvaigžņu greizajos līķratos pa līdzeno debesu ceļu daudz vieglāk man būtu vilkt tavu grēcīgo miesu visu mūžu pa zemes dangām un bezspēkā palikt kādā bezvārda vietā kur nekad nepietur Viļņas vilciens vai palikt vilcienā vienmēr vienmēr ceļā starp vakaru rītu starp vārdiem ko tu vēl raksti lai es tos vairs nerakstītu bet viss nav pat otrādi nekā domāts viss ir citādi saplēsti citāti sapinas papīra driskas pelēkā pirmsausmas vējā un svarīgāk tagad šķiet ko mēs negribējām ne tas ko nepaspējām atlaižas rokas un acis ļauj logam zibēt nakts garām vilciena duna salūst pret pārmijām stabiem un stieplēm sliedes jau klaudzinot zaro pilsētas priekšnojautā ko vairs no saullēkta šķir vienīgi kūpoša migla pēdējā lūgsna kam nav vārda spēka un mērķa tikai izklīstošs cerības blīvums mežmalā gandrīz tai vietā kur sākas īstenība: – varbūt Viļņas vairs nav varbūt naktī tā pacēlusies augstajās augusta debesīs Viļņa mana nepanesamā nasta kuru tu pacēli viegli kā baltu akmentiņu uz tumsas ceļa bet vilciens atduras Viļņā sāpes sarkana saule un kurlmēmas leišu meitenes miegaino acu dziļumā mana dzīve no kuras man vēlreiz nav izdevies aizbēgt

Akyse atsispindi Lietuvos ežerai, Lenkijos gatvės, kuriomis žingsniuoja viltys ir tyla, pereisianti į dainą Ir kai kas vaikiška – lyg kad jis taisytųsi sviesti savo pirmąjį plokščią akmenį, savo poeziją, per būties giliausius vandenis Pažvelk arčiau: toji Nobelio premija yra ietis, trisdešimties metų ilgumo atsivėdėjimas nuo Kalifornijos abejingos saulės ligi Gdansko fabrikų vartų

tuščiam kambary prie tuščio stalo susėsti ir daugiau nieko. už lango vėjas lanksto baltas akacijas bet negirdom be skubos be raudos tada nebyliai ima lynoti lietus nebyliai ir sulėtintai čia tylu ir ūku dvi rankos ant tuščio stalo dvi akys prikaltos prie lango kryžiaus ir viena širdis pralaimėjusi

tukšā istabā pie tukša galda apsēsties un vairāk neko. logā vējš loka baltas akācijas bet nedzirdami bez vaida bez šņuksta tad mēmi sāk līņāt lietus mēmi un palēnināti te ir kluss un krēslains divi rokas uz tukša galda divi acis piekaltas loga krustam un viena sirds kura ir zaudējusi

Acīs atspīd Lietuvas ezeri, Polijas ielas pa kurām soļo cerības un klusums, kas pārtapis dziesmā Un kaut kas puicisks – it kā viņš taisītos laist savu pirmo plakano akmeni, savu dzeju pār esamības visdziļākajiem ūdeņiem Paskaties tuvāk: tā Nobela prēmija ir šķēps trīsdesmit gadu ilgs atvēziens No Kalifornijas vienaldzīgās saules līdz Gdaņskas fabriku vārtiem

nesu įveikiamas nesu sunaikinamas atvirame lauke išmindžiotame prakeiktame ir prispjaudytame nežiūrėkit į mano kaulus kur vis vangiau vaikšto po oda bet jei jau norit žiūrėkit gal tai pamokoma bet klausykit mano žodžių klausykit įsiklausykit nusiklausykit ar nenugirskite bet klausykit nes mano žodžiai yra mano darbai ir kito darbo neturiu ir neturėsiu ir nėra tokios gyvenimo kovos kurioj būčiau nugalėtas nes neturiu nei durklo nei karo klastos vien tik žodį kurį prilenkiu vidurin atviriausiojon vieton ir jis išleidžia šaknį po metų ar dviejų šimtų koks jo svoris? ar tuoj čia pat ar po septynių prakaito taurelių koks jo svoris? mano kaulai skatiko teverti nes su manim yra žodžiai ir jie nei janio nei pėtero nei knuto skujenieko tie žodžiai yra Žmogus jei norit žiūrėkit remkit kaulus prie alkūnių ar išmeskit koją į priekį bet žodis yra žodis ir net užmirštas jis palieka miško aidą vandens bangavimą ir žmonių nesutikimą su gyvenimu ir savim ir net šiurkščiausias žodis karčiausias žodis yra Žmogus ne man žinoti ne jums iš kur žodžiai eina ir kur jie išeina ir mūsų nežinojimas laiko mus gyvus net mirčiai parodo esamus todėl klausykit susiklausykit leiskite savo šaknį ir nugalėti nebūsit