Vladas Braziūnas

Zaldāti lietus nomazgāti attālinās ar ogli uz muižas mūra uzvilkti vārdi dūnas no pēļu uzšķērstiem vēderiem ceļas debesīs sēžas lapotnē apmulst krūmājā dūnas no viscēlākajiem sapņiem piesapņo pilsētu un pilsēta pārvēršas putnā kas aizmieg uz dievnama zvana dzelzs

Kareiviai lietaus numazgoti nutolsta anglimi ant dvaro sienos įbrėžti žodžiai pūkai nuo pelių praskrostų pilvų kyla į dangų sėda lapijon grimzta į krūmus pūkai iš erdviausių sapnų išsapnuoja miestą ir miestas virsta į paukštę ji minga ant dievnamio varpo gelžinio

Mes esam Dievo išrinktieji šioje pavargusioj gimtinėj pečiais jos nuovargį nešioti ir išaugint tuščius glėbius. Ne žeisti, ne žaizdas laižyti, ne derlių imti, ne sodint. Sugurusia trąša atgulti daigams, kurie dar danguje, dar viltyse, sapnuos dar plazda, kur mūsų akys neįžvelgs. Mes tuščiažiedžiai išrinktieji, bet mūsų pėdsakuos žvaigždė, kur moka paslaptis atverti.

tai maža tėvynė mano dviejų rankų platumos tai miela tėvynė mano dviejų rankų šilumos tai gili tėvynė mano viso amžiaus gilumos

su mirtim sakomės tu su gėla už parankės ir vienintelė pagarba teisybei o vienintelė baimė nesuklupti ant savo paties liežuvio taip smagu būtų sustoti pažiūrėti į veidrodį ir manyti save didžiavyrį bet tatai per brangu tam kuris kas žingsnis kas smegenų impulsas daros toks pat kvailys kaip Sokratas

Prie lėto vandens... Vìsa jau susitvarkė, vìsa jau dera, galai su galais susieina. Ir rytdiena darosi dar ramesnė nei vakarykštė. Mintis daros drąsi kaip smuikas. Gyvenimas lengvas kaip strazdas. Žmogus pirmąkart teisus prieš save kaip pušis prieš dangų. Pats pasaulio vidurys prie lėto vandens. O tada ima sprogčioti debesys, garbanotis miškai, iš tolo, iš pelkės vėjas ateina. Ir žmogus supranta užsibuvęs prie lėto vandens, ir kyla ieškoti krioklio.

o ką gal ir raudosime taip net be ašarų savin tik tačiau vis tiek nuduosime kad mes savybėj šeimininkai o kam žinoti kaip kas bus per pilką dieną dieną baisią jai akys sugrąžina mus į šiltą ir bejėgę gaisą su saule lietūs vis lynos prie mūsų vis stovės vaivorykštė stebuklas vien nepažinos mirties nei svetimųjų tolių

...Kada blezdingos jau subrendusios, Kada žvaigždės jau sunokusios. Ir šitaip rugpjūty. Ir žmogui pamažėlio Balti smilkiniai išsausta. Popieriaus lapas vėsiai prabrėkšta, Ir žemės skonis justi kas žodis. Taip stoja rugpjūtis.

buvau debesis nusileidau miško viršūnėn ir likau medis buvau karo žirgas parkritau žiežirbom prunkšdamas ir likau namas buvau kuršis pažiūrėjau įtraukiau krūtinėn oro ir likau laivas