Vertė / Translated by / Traduit par Vladas Braziūnas
Orfėjas
„Tu,o tаmsa, раgіmdžius mаne...“
R. М. Rilkе
Kaip ir pratęs, ant Varšuvos tilto lipi iš mašinos.
Muitinė, piktas sugedęs konteineris, bičiuliai, pažįstami…
Cigaretė po cigaretės su vaizdu į upę, bokštus,
į gyvatiškas strėnas eilių, į aistrų mugę.
Tai buvo neįsivaizduojami dvasių sambūriai,
besisukinėjantys apie bjauraus fastfudo kioskus
ir žvelgiantys pro rūką viena kryptim.
Tamsėjo vanduo už šalikelės. Nieko daugiau nebuvo.
Nebent tik užžėlę plotai ir vaidinuokliai miškai.
Tiltas virš sūkurių, pilkas dangaus veidrodis.
O toli – tarp mašinų, žmonių, prostitučių –
lyg barjerų skersiniai stadione
buvo matyti šlagbaumų dryžės.
Naktis, beveik jau rytas; miegūstas godo laukimas
kunkuliuojant viralui rasių, kalbų ir tarmių:
dėžės korėjiečių, partija šviežių laosiečių.
O šit ir jis, pamainos tavosios budėtojas, muitininkas hermis:
„jūsų polisas“, „sukit į trečią eilę“, „malonėkite pasą“.
Savo pareigas ėjo kaip dera:
mano sielą vis varstė akim ir čia pat
profesionaliai kratė automobilį.
Net ir po to (po visko) nerimas tarsi šuo
vis bėgo greta, neatsilikdamas.
Bet didžiuma – vietiniai: žmogelis iš stolino, moteriškė
iš vidomlės, du jaunuoliai iš černovcų, tarytum citatos
iš vienos ir tos pačios knygos. Aušra ir kava, mėsainis.
Likimų metaforos keri akis.
Štai ir tu turi šią tarytum-laisvę,
klydinėjančią venom ir keliančią kraujo spaudimą.
Kaip susinervinęs orfėjas leki į Balstogę,
o tavo euridikė – belaisvė tėvynės karalystėje.
Po kojomis jokios dirvos – jos niekada ir nebuvo.
„Iš tokios prekybos turėsi savo minimumą“, – sako toks bendraamžis,
hip-hopo, laisvojo sekso ir belaikystės auklėtinis.
Ką gi, ir ten, matyt, slypi šiokia ar tokia tiesa, nuoširdumas.
Nes jį jau užpiso, privarė visai prie ribos
jų mentorių tonas, perspėjimai ir strojotriadai,
ir šiltas kampelis, toks su geranijom, toks su sapnais, arbatėlėm.
Gavęs reikiamą antspaudą, išnyksti už akiračio:
su savo dvejonėm, tikėjimu, meile, gyvenimo siekiais.
Kai jaunas – kaifuoji nuo savojo nežinojimo.
Bet kartą ir jam, kaip ir vizai, baigias galiojimo laikas.
Ir tada budėtojas hermis sustabdo ir sako tau į akis
Abejingai ir reikliai: „Grįžki“.
Ir važiuoji atgal, kad kaip nors įsikurtum
kūriku hado šachtose, savos mylimosios pašonėj.
Ryja ratai užtat atgalinio kelio atkarpėles
taip nedrąsiai, minkštai ir kantriai.