Vladas Braziūnas

ji tiesiog kramto nagus, ne kremtasi kalbõs figūros jokios, o ir moters neypatinga šiaip tik juokiuos, išgalvoti ką nors patingau akies krašteliu tik stebiu – mintančią savo rankomis chaotiškoje prieblandoj, kur mirsčioja nuobodžiaujančios dvasios, aistringai šnekinamos ritualistų, šnabždesiai geidulingi sklinda ką beveikčia, jeigu patirčia ją dvaselę, nagus bekramtančią, viską pamiršusią, laiką ir laikraščių klyksmą diskusijų ritualus ar žinai, koks pasiutęs alus ir latvių, ir mūsų pusėje dygsta pláukėja, plūsta iš kubilo lauk, dar palauk, dar numirt nepavyks tau